XIV DALIS
MIRTIS LAIMINGA BŪDAMA ŠALIA
„Ieškote tobulybės. Jūs tokios nesurasite"
KAIRA
Vidury nakties išsirioglinę iš suverstos angos, likusias tamsias valandas praleidome Džono mašinoje. Vienas iš mūsų, aš, liko sėdėti priekinėje sėdynėje, o kitas visu ūgiu išsitiesęs švilpė ant galinės. Tiesa, Džonas siūlė miegoti kartu. Jis buvo įsitikinęs, kad tilpsime, bus šilčiau ir saugiau. Deja, tai įvyko nebent jo vaizduotėje.
Ryte čiupinėjau persisukusį kaklą. Be to, nejaučiau ir kairės rankos pirštų. Sužeisto riešokraujas susigėręs į tvarstį, sudžiūvęs. Negyjau, nes ko gero nenorėjau. Manipuliuoti šiuo gebėjimu aš neįgudusi, kūnas kaip ir protas manęs nesiklausė. Giliai viduje aš vis dar silpna mergaitė, psichologinės medžioklės taikinys.
Kai dirstelėjau į galą, Džonas vieną ranką laikė po galva, o kitą ant ramiai besikilnojančios krūtinės. Tiesa, po to, kai vakar sutriko jo antgamtinė pusė, Džonas ir liko neatvirtęs.Užmerktos akys priklausė žmogui tik iš dalies. Iltys, smaila, odos spalvos, švelni ausis kyšojo netoli sėdynės atlošo. Juodas snukis karts nuo karto sujudėdavo tarytum uostinėjo orą, saugojosi nuo problemų. Kojos kaip ir rankos pavirtusios į juodų nagų, odos spalvosletenas. Jo antgamtinį kūną dengė tie patys, dar naktį dulkėse išvolioti drabužiai - juoda,šilta odinė striukė ir tos pačios spalvos kelnės.
Kelkraštyje, kuriame stovėjo mašina neegzistavo jokia gyva būtybė. Pro priekinį stiklą sklandė itin tirštas rūkas. Įdomiausia tai, kad nustojo kristi pelenai. Savaitę trukęs pustymasbaigėsi, tik neaišku kodėl. Maisto prekių parduotuvės uždarytos, kepyklėlė dešinėje taip pat nedirbo. Pilvas burzgė, bet regis tai buvo mažiausia šio ryto problema.
Lauke kažkas vyko. Baimė išlipti laukan neleido pajudėti. Žemės drebėjimas pagal vienus - gamtinė stichija nuo kurios toli gražu nepabėgsi, pagal kitus, pagal tokius kaip aš, kaip Džonas ir kiti maniškiai - yra nauja arba tolimesnė šio užsitęsusio karo problema.
Visgi išlipau. Dureles privėriau kaip įmanoma tyliau. Anubių klausa gera, bet vienumoje vieną kitą minutę tikrai turėsiu. Šiltą kūną suvirpino šaltas oras. Toliau savo kojų daugiau nieko nemačiau. Rūkas temdė miesto gatves, pastatus ir beužgęstančius naktinius žibintus. Žingsnis po žingsnio link vienos pusės. Negalėjau suvokti, kur tiksliai einu, bet nuojauta kuždėjo, kad krypstu į šią pusę ne be reikalo. Rankomis užčiuopiau drėgną medžio kamieną. Greičiausiai esu kažkur netoli parko. Vadinasi šalia mokyklos, visai čia pat tėvo tunelių. Norėčiau vietoj akių turėti priešrūkinius žibintus. Gal tada įmatyčiau, kas egzistuoja priekyje manęs. Pelenai, žolė ir purvas. Buvau vidury parko. Kiek drąsiau paspartinau žingsnius. Pirštų galai jau nieko nebelietė, o mano koja pakibo ore. Staigiai susvirduliavusi, suplevenau abejomis rankomis, mečiausi atgal į parko pusę ir išsilaikiau nenukritusi. Susiėmusi už širdies kurį laiką mirksėjau. Akimirką pamaniau, kad sustos širdis ir nebereikės rūpintis visomis šiomis problemomis. Deja, atgavusi kvapą vėl atsargiai prisiartinau prie tuštumos. Koją iškėlusi iš tiesų jaučiau visišką orą. Toje vietoje, kur turėjo būtižemė, dabar buvo duobė. Salemas skendo mistiniame siaube, kurio nei vienas iš mūsų negalėjo perprasti. Kūnas šiurpo nuo blogos nuojautos. Gal rūkas ir neleido pamatyti, kas vyksta visame mieste, ką sugriovė žemės drebėjimas, bet buvo aišku viena, kad kažkam reikia miesto po velėna.
Atsargiai grįžau atgal link mašinos. Už vairo jau sėdėjo Džonas. Jis vartė rankose raktelius, o man įlipus nei nepakėlė akių. Susiraukusi žvelgiau į jį ir nesupratau, kodėl jis taip atrodo.
- Suprantu, kad mėgsti į save žiūrėti, bet viešumoje tos kitos pusės kiek žinau niekas nerodo. Taigi... - sumojau jam. Susinervinęs numetė raktelius į šoną ištardamas:
- Negaliu atvirsti. Nemoku, - rankomis parodė taip lyg melstų Dievo pagalbos. Iš tiesų Džonas atrodė sumišęs. Ar jis iš tiesų nežino, kas vyksta?
- Vadinasi iš tiesų vakar mane ištraukei žmogaus jėga, - suvedžiau galus.
- Leisdamasis į duobę pavirtau tiek, kad galėčiau tave surasti, bet tada įvyko kažkoks antgamtinis trikdis, - mostelėjo ranka, - ... Minutėmis ėmiau sekti, virtau žmogumi, o tada ir vėl atgal, - lankstydamas juodai naguotą leteną svarstė visus įmanomus variantus.
- Galbūt tai dėl drebėjimo. Gal gamta ir padarai turi sąsaja tarpusavyje? - spėjau. - Tau juk viskas gerai. Kodėl taip nerviniesi?
- Nes jeigu tai pajutau aš, pajuto ir visi kiti iš Antgamtikos. Žmogaus jėgomis nebūčiau tavęs atlaikęs, Kaira. Nebeturiu tų jėgų. Jos jau seniai sunykusios. Vienintelis dalykas, kas mane laiko gyvu yra Anubis. Tą akimirką mudviem tiesiog pasisekė. Anubio jėga sugrįžo ir tik todėl tave ištraukiau. Trukdis, kurio nesu jautęs perlaužė manyje kažką pusiau. Tu klausi manęs, kodėl taip nervinuosi? Nes jeigu taip bus ir toliau, tai greitai užversiu letenas visiems laikams. Mano kūnas nepritaikytas žmogiškai esybei. Atidaviau ją Emandieliui tą pačią minutę, kai grėsė tikroji mirtis.
MARIANA
Prabudau nuo alkio skrandyje ir skausmo kakle bei kojoje. Akimis apsukusi ratą aplink kambario sienas, dirstelėjau į laikrodį, kuris mušė lygiai aštuones valandas ryto. Miegojau Angelo miegamajame, jo lovoje, tik ne su juo, tik ne šalia jo. Tiesą sakant po to, kai gavo pagalve į kaktą, daugiau nepasirodė. Atsargiai išlipau, apsirengiau, susirišau nešukuotus plaukus ir dirstelėjau pro langą. Išvartyti medžiai tebegulėjo vienas ant kito, pelenai pagaliau nustojo sklandę aplinkui, nors dangus ir liko visiškai pilkas, apsitraukęs sluoksniniais debesimis. Pabandžiusi priminti koją net klestelėjau atgal į lovą. Toks vaizdas, kad prikišau nagus prie elektros lizdo. Į pirmą aukštą teko šokinėti ant kairės kojos. Jaučiausi visiška nevykėlė. Prisilaikydama nusileidau į virtuvę. Ant stalo stovėjo įjungtas, besikraunantis nešiojamas kompiuteris, išdraikyti popieriai, vaikino tėvo užrašai, o židinyje pleškėjo malkos, krito žarijos, akmenys išterlioti suodžiais. Angelas ranką užmetęs ant akių, galvą prisidengęs džemperio kapišonu gulėjo ant sofos. Nežinojau ar jis miegojo, ar tik gulėjo užmerkęs akis, todėl nuspręndžiau su malonumu patikrinti. Gale vaikino kojų buvo šiek tiek apiplyšusi pagalvė, todėl įkišusi pirštą ištraukiau plunksną. Prikandusi lūpą iš lėto prišlubavau ir pasilenkusi virš jo, plunksnele pakutenau panosę. Jis nesureagavo, tik vos vos suraukė nosį, pasitaisė ranką ir miegojo toliau. Galiausiai nuspręndžiau paerzinti dar šiek tiek. Plunksną pridėjau prie ausies ir švelniai, lėtai ėmiau braukti per skruostą, tada smakrą, kelių savaičių senumo barzdą, per kaklą, kol pasiekus drabužius, jis sugriebė už mano riešo ir lėtai pramerkė akis išsišiepdamas. - Tu lendi, - žavingai ir mieguistai prabilo jis. - Vėl, - stipriau spaudė riešą, bet ta jėga nebuvo iš prievartos, o veikiau iš noro prisiliesti.
- Aš tik patikrinau ar miegi. Niekam nereikia mirusio Našlaičio, - paaiškinau. Jo akys pavargusios, jo kūnas nusilpęs, nes sugebėjo judinti tik savo ranką, kurioje matėsi venos, seno, per daug išblyškusi oda, kartu ir visos įamžintos tatuiruotės.
- Tu alkana, - suprato jis. – Vos gali kentėti, - sunerimo. – Atleisk, kad negaliu viso to atlikti greitai ir švariai. Prisiekiu padaryčiau, bet... – jis nustojo taręs žodžius, lyg būtų pamiršęs, ką norėjo pasakyti. Suraukiau kaktą. Angelas atleido ranką. Pasitraukiau, o jis atsisėdo atsiremdamas.
- Kas yra? - nustebau jo elgesio pokyčiais. Angelas ranka nusibraukė kapišoną, perbraukė per susivėlusius, praretėjusius plaukus ir nemirksėdamas spoksojo į savo kelius.
- Aš... – užsimiegojęs, kumščiais įsirėmęs į sofos kraštą sukiojo galvą, mikčiojo nesuvokdamas kažko, ko lygiai taip pat nesuvokiu ir aš. – Aš nepamenu, - suraukęs kaktą tęsė toliau. – Aš nepamenu tavo vardo, - jis pakėlė į mane akis. Ranką kilnodamas, gniauždamas susikaupė, mėgino atminti, ką žinojo, ką pažinojo. – Aš nepamenu, kas tu tokia. Aš žinau, kad tave pažįstu, bet nesuprantu, kas esi.
- Ei, - prisėdau šalia. Padėjau ranką ant jo pirštų. – Tai laikina. Tu sutrikęs. Tai susitvarkys, - jo panikos nesugebėjau nuraminti.
- Ne, ne tai, - ištraukė ranką ir susiėmė už galvos. – Aš nepamenu nei vieno vardo, aš nepamenu žmonių buvusių mano gyvenime. Juk jie buvo, – klausiamai pažvelgė į mane lyg nebūtų tikras. Palinkčiojau neabejodama.
- Ar yra dar kas nors, ko negali atsiminti? – pasiteiravau. Jis nerimo vienoje vietoje. Jo kūnas neramiai trūkčiojo. Akys buvo drėgnos, kampučiuose rodėsi ašaros. Dvi iš jų nusirito skruostais palei nosį. Išplėtęs iš siaubo akis nurijo seiles atsakydamas.
- Aš nepamenu ir savo vardo.
Dar niekada neteko matyti verkiančio Našlaičio. Jis pakilo nuo sofos ir atsitraukė nuo manęs, nuo visų tų ant stalo išmėtytų daiktų. Pasirėmęs rankomis į spintelę atsistojo ties kriaukle ir nunarinęs galvą tylėjo. Po kelių sekundžių tyla pavirto į springimą, kuomet kažką išspjovė, atsimušė į metalą ir sužvangėdamas nutilo. Atsikėlusi atšokinėjau iki jo ir dirstelėjau per petį. Angelas išleido ilgą, tirštą ir kruviną seilę, nusivalė atbula ranka kruvinas lūpas ir ašarotomis akimis pažvelgė į mane. - Tai laikina. Viskas susitvarkys, - kartodama raminau jį. Angelas manimi netikėjo net jeigu ir palinksėjo pritardamas. Kriauklėje gulėjo krūminis dantis. Vaikinas žiūrėjo į jį vos tvardydamasis. Jis pradėjo irti valandomis. Suėmiau abejomis rankomis už jo veido ir priverčiau žiūrėti į mane.
-Tu esi Angelas. Angelas Brajanas. Vampyras vampyrų medžiotojas. Našlaitis. Antgamtinė legenda, girdi? – priminiau jam, kas jis toks. – Aš Mariana, vampyrė, kurią trauki iš pačios šūdiniausios padėties. Vampyrė, kuri nenuleis dėl tavęs rankų, - jis nusuko veidą. Prievarta atsukau atgal. – Pažiūrėk į mane! – griežtai drėbiau. – Pažiūrėk! – stipriai priglaudžiau kaktą prie jo kaktos ir užmerkus akis pridūriau. – Surasiu tą prakeiktą vaistą, girdi? Surasiu net jeigu privalėsiu grįžti pas Karalių. Mirtis neverta tavęs, - paleidau jį. Angelas buvo paraližuotas emocinio skausmo. Jis vargingai nusivilko laiptais į viršų, paliko mane vieną su savo naujomis, beprotiškomis mintimis.
Prigriebiau vaikino striukę paliktą ant atlošo, sukasdama dantis apsiaviau batus, iššuoliavau į lauką. Nepaisiusi skausmo atsistojau ant abiejų kojų. Aš pripratusi prie to, pripratusi, kai mane kankina. Palyginus su tuo, ką turėjau, šitas skausmas yra niekas. Šlubuodama nusivilkau į išvartyto miško tankmes. Brukausi per visus krūmus, per griovius. Pažinojau save. Puikiai suvokiau, kad kol tikslo nepasieksiu, manęs niekas nepatrauks iš kelio. Lipsiu per kalnus ir ugnį, jeigu tik to prireiks, bet aš ištrauksiu Angelą iš tų kančių. Mirti yra viena, bet sunykę prisiminimai jau verčia raudonuoti iš pykčio. Kiekvienas žingsnis man buvo tarsi naujos galūnės atauginimas. Skausmingas ir sunkiai pakeliamas. Kaupiau jėgas ir energiją. Giliai kvėpuodama įsikišau pirštus tarp lūpų ir sušvilpiau. Medžių kamienais it vienas nusileido Aklieji. Ratu sustoję aplink mane laukė, ką pasakysiu. Jie atrodė taip pat kaip ir palikau. Juodi, akli ir be jokių emocijų. Tarnai, kuriems nutrauksiu visas priklausomybes, kurie liks akli, bet turės pasirinkimo laisvę. Jiems niekada nereikėjo atvirsti į vieną ar kitą pusę. Jie visą gyvenimą vampyrai, visą gyvenimą pasirinkę vieną vienintelę pusę.
Susikišusi rankas į gerokai per didelės striukės kišenes prabilau tuo šaltu, Akliesiems pažįstamu, vadovaujančiu balseliu.
- Turime darbo.
Kartu su jais sugrįžome atgal į sodybą. Kol laukė lauke, aš nustriksėjau į vidų, nušlubavau tiesiai į miegamąjį. Surinkau reikiamus drabužius ir vėl sugrįžau į lauką. Išmėčiau kiekvienam Aklajam po vieną Angelo džemperį ir striukę. Šie tuoj pat persirengė.
- Planas aiškus? Žmonių nežudysime. Priversime paskleisti žodį.
Jie linktelėjo.
- Aš jūsų nepamiršau, bet dabar Našlaičiui reikalinga pagalba. Jeigu jam nepadėsime, tai nei vienas iš mūsų negaus užuosti laisvės.
Vienu metu septyniese užsitraukėme kapišonus. Vienu metu, vienai dienai pavirtome vienu ir tuo pačiu asmeniu - Našlaičiu.
Vos tik jie dingo iš mano akių, pasiskirstė į visas šešias miško puses. Šlubuodama patraukiau keliuku į Raudonojo miško greitkelį. Kiekvienas bent menkiausias prisilietimas kėlė nepakenčiamą sielvartą. Pasistengiau atvirsti į vampyrę, bet kad ir kaip besistengiau, nieko panašaus neįvyko. Aš likau žmogumi. Pabandžiau bėgti, bet neišdegė. Vampyriška išvaizda ir gebėjimai buvo dingę. Būčiau sėdusi už mašinos vairo, bet kelias užverstas medžiais. Lipau per juos ir leidausi ant abiejų kojų. Neketinau nusileisti blogiui tik todėl, kad dabar nesu pajėgi atlikti antgamtinio vaidmens.
****
Amoras, vienas iš šešių Aklųjų pasirinko tamsiausius skersgatvius. Jis laipiojo sienomis, įtempęs ausis klausėsi ir laukė bėdų. Rūkas temdė naują dieną. Jis jautė tai, užuodė drėgmę, nors akimis visada sveikinosi tik su tamsa. Kuo puikiausiai išgirdo kaip kažkas rėkia ir prašo pagalbos. Amoras tuoj pat it koks voras nusileido žemyn, atsispyrė kelis kartus nuo skirtingose vietose pastatytų konteinerių. Jis atsidūrė kitame, šiek tiek mažiau smirdančiame skersgatvyje. Jis jautė, kad priešais jį stovi du žmonės. Užuodė senyvo amžiaus moteriškę ir prakaitu prasmirdusį vyrą, kuris panašu atakavo moterį dėl vienos vienintelės priežasties.
- Atiduok mano rankinę! – suklykė ji. Vagis, žinoma, bandė ją nuskriausti, tik neaišku kaip. Greičiausiai laikė peilį įrėmęs į šoną, o gal laikė už pražilusių ar dažytų plaukų ir tiesiog auka bandė nusikratyti. Jam svarbiausia buvo ne gyvybė, o rankinės turinys. Amoras pasitikslino ar kapišonas vietoje, šiek nuleidęs galvą pasinaudojo vampyro greičiu, akimirksniu čiupo vagį, jam nespėjus susivokti, ir sviedė jį į tolį. Moteris suklykė. Amoras pasilenkė, apgraibomis surado vagies gerklę, pakėlė nuo žemės ir visą drebantį truktelėjo į mūrinę sieną. Aklasis drįso pakelti į jį veidą. Vagis neliks gyvas dėl vienos paprasčiausios priežasties. Mariana jam sakė nežudyti civilių, sumokėti skolą tokiems kaip pats Amoras, blogiečiems. Prasmirdęs vagis nevertas Salemo.
- Prašau, paleisk mane, - ėmė tirtėti jis. Suspaudė stipriau gerklę. Vagis ėmė dusti. Moteris drebėjo Amorui už nugaros. – Prašau. Aš prisiekiu. Aš... – pakreipė galvą ir nusuko jam sprandą. Paleido kūną. Jis tuoj pat suglebo ant žemės. Moteris ėmė klykti. Amoras tuoj pat įstūmė ją į kampą ir paklausė kaip įmanoma griežčiau.
- Jums viskas gerai? – Amorui buvo sunku laikytis Našlaičio etiketo. Visas tas kitų rūpinimasis jam buvo tikrų tikriausias mėšlas. Jis nekentė gailesčio ir nenorėjo jo suteikti kitiems. Visas tas Našlaičio gerumas vampyrui lindo per gerklę.
Moteris spaudė rankinę prie krūtinės. Ji drebėjo, sukalendama dantimis palinkčiojo. Amoras nerodė savo veido, bet paaiškino labai paprastai.
- Aš esu laisvėje. Kalėjime sėdi visiškai nekaltas žmogus. Atsidėkosit pranešdama kitiems, kad nenustosiu padėti miestui.
Nežinojo kaip ji reagavo į tai. Amoras nesuprato ar ji linktelėjo, tačiau žinutę perdavęs greitai dingo tamsoje, bėgo ieškoti dar vienos aukos, kurią ištraukęs nesigailėtų to padaręs.
****
Blogiui vystytis palankiausias dalykas buvo paprasčiausias rūkas. Lygiai dešimtą valandą gauja ginkluotų banditų, juodomis kaukėmis įsiveržė į centrinį banką. Čia stovėję žmonės ėmė rėkti, bandė bėgti, bet pirmas šūvis į viršų juos visus patraukė prie sienų.
- Ant žemės! – suriaumojo stambiausias vyras. Jis rankoje laikė užtaisytą automatą. Moterys puolė nesipriešinusios. Vienas vyras bandė pasipriešinti, bet ant žemės jį paguldė bandito žingsnis į jo pusę ir nutaikytas vamzdis į kaktą. Darbuotojai krito po kėdėmis. Viena jauna mergina, ką tik baigusi studijas, atsikrausčiusi į Salemo miestą, bandė paspausti pagalbos mygtuką, kurio signalas perduotų šauksmą vietos policijai. Deja, ji buvo sustabdyta. Labai atletiškas banditas, su tatuiruote ant pirštų, liepė jai atsistoti. Nusitaikęs ginklu skaičiavo ketindamas iššauti.
- Tu dedi visus pinigus štai čia, - mostelėjo automatu storulis. Pilką kostiumą vilkintis vadovas tuoj pat atsistojo. – Tu, - dūrė pirštu į rudaplaukę garbanę, dirbančią čia jau pastaruosius penkerius metus, - atrakinsi seifus, - ji nieko neklausinėdama, drebančiomis rankomis knisosi po stalčių raktų. – Greičiau, greičiau!!! – vienas iš banditų dar kartą šovė į lubas. Kulka įsmigo palei įjungtą šviestuvą. Žmonės visai supanikavo, prisiplojo prie grindų.
Storulis ir atletiškasis liko vietoje, o kiti trys nuskubėjo rinkti pinigų su dviem įkaitais. Storulis kaip ir jo bendrininkas sukinėjosi aplinkui, vaikščiojo tyliai ramiai, tikrindamas ar niekas nejuda iš savo vietų.
Stikliniu banko stogu visu greičiu užropojo du Aklieji. Frenkas, rudaplaukis arogantikas, praradęs savo šeimą, kai Karalius nuspręndė atimti iš jo regėjimą. Vampyriada palaidojo jo vaikus gyvus, o motiną užkasė paskutinę ir, Bobas, kuris visą gyvenimą kentė patyčias, gyvenimą sugadino susileisdamas pačią pirmą kodeino dozę. Nuo to laiko tebeturi problemą su kvėpavimu. To nesugebėjo pakeisti net vampyrizmas.
Jiedu tuoj pat užlipo iki pat viršaus. Atsidūrę kitoje pusėje prirėmė nagus prie stiklo ir ėmė raižyti nedidelį ovalą. Mintyse abu kartojo: „Nežudyti civilių. Paskleisti žodį. Mariana sako. Mariana žino". Jiedu nuo pat pradžių virto draugais, todėl abu Aklieji visada petis petin kovojo kartu. Jiems nebuvo svarbu, kas vyksta išoriniame pasaulyje. Jie gyveno atsiriboję. Tai, ką patiria realybėje, nepatiria ten, kur iš tiesų jiedu esą.
Abu kaip vienas kumštis išraižė ir užkišę pirštus tyliai ramiai iškėlė stiklą, padėjo į šoną ir pasilakydami nusileido į banko vidų. Griebėsi baltai tinkuotų sienų. Užropoję it vabalai atsidūrė sankirtoje tarp lubų. Atsargiai patraukė link banditų okupuotos patalpos. Suskaičiavę iki trijų šoko žemyn ir vampyrišku greičiu įsiveržė į priekį. Jie tuoj pat apsuko galvas storuliui ir atletiškam banditui. Frenkas vienu mostu atėmė automatą ir kitu galu vožė storuliui į riebų snukį. Bobas nesirodė toje pačioje aplinkoje. Jis su savimi nusitempė storulio bendrininką, per pusę padalino jo ginklą, vamzdį sukišdamas į jo pilvą ir gerai pasukdamas. Banditas klyktelėjo iš skausmo. Jis klupo. Bobas laikė ranka jo mirštantį kūną, tada prilietė lūpomis jo ausį ir sušnabždėjo. - Už Našlaitį. Už legendą, - pasibjaurėjęs paleido ir sukišo vamzdį giliau. Pradūrė vyro plaučius ir jis čia pat mirė.
Frenkas kvailiojo ilgiau. Pirmiausiai naguotais kumščiais gerai atitalžė bandito snukį, o tada nusuko sprandą. Šis blogis tebuvo gryni, žmoniški nusikaltėliai. Akliesiems Jomiai nebegrėsė. Jie ir taip turėjo kūnuose ne po vieną ir ne po du. Šešiese tiesiog pažadėjo Marianai negerti žmonių kraujo, nežudyti civilių ir paskleisti žodį už Našlaitį.
Bobas susitvarkė su dar dviem. Paskutinį paliko savo draugui. Bobas vienu mostu sviedė banditus į sieną. Jų galvos trenkėsi į kampą. Vienam išlupo širdį, o kitam sulaužė visas keturias galūnes ir paliko dvėsti vienui vieną.
Paskutinį Frenkas išmetė į viršų. Galinga jėga trinktelėjo į stiklines lubas ir nuvirto ant prabangios, netikrais deimantais inkustruotos lempos. Žinoma, tokio svorio neatlaikė. Banditas su visa lempa nusileido ant žemės, tėškėsi į grindis, pakaušiu atsitrenkė į žemę ir užbaigė savo vargus greitai ir gražiai. Frenkas dingo iš visų akiračio. Bobas atsidūrė banko patalpos centre, kad visi jį girdėtų. Žmonės drebėjo ir baiminosi, kad vampyras nesuėstų jų. Civiliai buvo girdėję apie nenugalimą Našlaitį, bet daugelis iš jų nebuvo matę tos legendos, nebuvo girdėję apie Antgamtiką. Bobas pasinėręs į šį liūną nuo pat tada, kai Karalius ištraukė jį iš to susmirdusio viešnamio, kuriame dominavo tik prostitutės ir narkotikų šniokštimas.
- Uždarė ne tą individą, - nulenkęs galvą garsiai tarė Bobas. – Aš nesu jūsų priešas. Teisėsauga uždarė Angelą Brajaną į kalėjimą, vaikiną, kuris tėra istorijos mokytojas. Jis nėra Našlaitis, jis tik paprastas vaikigalis iš gatvės. Norite manęs? Norite sučiupti legendą?! – suriko Bobas. – Paleiskite nekaltą! – internė spėjo paspausti mygtuką. Įsijungė signalizacija. Ant paradinių banko durų nusileido grotos, ant langų taip pat, tačiau Bobas to nepaisė. Jis išeis taip kaip ir atėjo. Atbulomis atsitraukęs, prieš visų akis staigiai įsibėgėjo. Viena moteris išsigando, kad ją puls, todėl užsidengė delnais veidą, tačiau Bobas tik peršoko per jos galvą, atsispyrė kojomis į sieną, nagais kabindamas į tinką užrėpliojo į viršų, stiklinėmis lubomis ir dingo. Grįžęs į tą pačią patalpą, pralindo pro išraižytą skylę pas savo draugą Frenką. Jiedu tuoj pat sėdo ir nuslydo stogu žemyn. Vienu šuoliu nusileido į pagrindinę gatvę ir nudulkėjo ieškoti naujo pavojaus.
Deja, bet ne visi laikėsi ir tikėjo Marianos žodžiais. Likę trys Aklieji ieškojo kelio ne į laisvę, o pas tikrąjį vadovą. Prie Salemo iškabos „JŪS PALIEKATE SALEMĄ", jau laukė Elajus, Aklųjų lyderis. Trys Aklieji, tariamai tikėję Mariana, sugrįžo perduoti žodį. Priklupę ant kelio nulenkė galvas. Elajus žiūrėjo į rūką, paskandinusį visą miestą.
- Na? – paragino.
- Taip, jūsų sesuo iš tiesų padeda Našlaičiui. Dar trys prisidėjo prie jo judėjimo. Mus šešis ketino atversti į laisvus padarus. Jūsų sesuo ketina pasinaudoti Našlaičiu ir nutraukti pavaldumo ryšį. Ar mums grįžti? – pasiteiravo vienas. Elajus suprato, ko Mariana siekia ir kodėl ji visą gyvenimą taip elgėsi. Rankoje laikydamas savo sesers dienoraštį, tuoj pat padegė pirmuosius lapus. Supleškėjo, nyko pirmieji žodžiai: Kažkur ten yra Našlaitis... Aš jį... Jis neleis brangiąjai sesutei pereiti į kito pusę. Jis neleis jai mylėti nieko kito, išskyrus jį patį. Neleis jai iškeisti jo į kažkokį vampyrą, vampyrų medžiotoją.
- Nereikia. Pats metas šeimos susitikimui...
Vaun Hunter struggle with her brain... Loading... Loading... Still loading... Bitch... Error. Eh... Put me in the grave. I will wake up in the morning with a new error... Of course there will be many Loadings... O well... Life is bitch.
HOLLA, PYPL... Žodžiu kaip čia yra, kad Vaun įjungė tinginio bėgį ir nieko nerašė visą savaitę ir dar gal net ilgiau, bet nepaisant to, kažkodėl džiaugiuosi savimi, kad po kokio šešto karto pagaliau parašiau jums naują dalį, kažkodėl man patiko ją parašyti, nes dabar jaučiu, kad ją gerai parašiau ir nesiskundžiu. Žinoma, likusį teismą paliksiu jums, kad patvirtintumėte arba paneigtumėte kaip čia yra iš tikrųjų. Galite klausti manęs visko, kas susiję su šia dalimi ar praeitomis t.y pateikti klausimus, kurie jums neaiškūs. Neatsakysiu tik į tuos, kurie reikalaus ateities atsakymo. Na, ir nuotrauka dar vieno veikėjo su mini aprašymu virš mano blah blah šūdmalystės. Galite pateikti teorijas, savo mintis, troškmus, švelnią neapykantą, bet gink Dievais, ne kraštutinę neapykantą, kur ten verčia visus keiktis. Please, then go away. Tikiuosi suėjo jums dalis. Ačiū, kas skaito ir kam negaila komentarų :)