XII DALIS
MĖGSTANTYS PASIVAIKŠČIOTI
„Yra skirtumas tarp maldos ir bažnyčios"
RAFAELIS
Šešėlis buvau. Juo ir ketinu likti. Norėčiau. Neprireiktų pasiteisinimų ar išgalvotų priežasčių. Sėdėti už grotų ir apsimesti kuo nesu, vemt verčia. Areštinėje priešais Konoro Malio akis. Saugok, Dangau, nuo tokių idiotų. Atrėmęs galvą į šaltą sieną, spoksojau į vieną tašką. Kaltininimai dėl Našlaičio judėjimo, kaltinimai dėl veido, kurio nei neturiu. Dvynys esu. Niekas niekada nepagalvoja apie išskirtinius atvejus. Būtų ironiška sėdėti vienoje vietoje ir skųstis blogu gyvenimu. Sėdėsiu čia, jei tai reikš, kad mano brolis liks laisvas, jeigu reikš tolimesnį herojaus judėjimą. Neleisiu tokiems, kaip Malis, užkirsti kelio. Tik ne tada, kol aš gyvas, tik ne tada, kol aš reikalingas.
Trinktelėjo durys, sužvangėjo raktai, anapus grotų pasirodė Konoras. Atrakinęs kameros spyną įėjo vidun, trinktelėjo grotomis paskui save, prisėdo ant gulto, kol mano užpakalis valė grindų dulkes. Su didžiausiu pasitenkinimu spoksojo į mano persikreipusį, neapykantos, agonijos ir apatiškumo persmelktą veidą. Per kelius nunarinęs rankas gniaužiau į kumščius. Kūnu kilo šiltoji srovė, arogancija lipo kaulais į viršų. Policininkas sunėrė rankas, nenuleido akių.
- Bazilikos vidurinės mokyklos istorijos mokytojo postas, įtakingo Zifirino Brajano sūnėnas. Niekas nekibtų prie tokio statuso, - prabilo jis. - Bet žinai, - pridėjo smilių prie lūpų. - Užkliuvai tu man dėl to koks esi. Dvidešimtmetis turėtų vis dar studijuoti, krėsti aibes skersgatviuose ir vairuoti lenktynines mašinas nelegaliose lenktynėse, - jis šyptelėjo. - Ironiška, Brajanai. Bylos, keisti, ne visai normalūs nutikimai, nusikaltėlių mirtys, - Malis jau pakėlė balso toną. - Nusikaltėlių, kurie turėjo sėdėti šioje kameroje! - dūrė pirštu žemyn. - Labai įmantru palikti savo parašą surištą su Dievo tikėjimu, - jis pats nesupranta, ką čia šneka. Aš tylėjau. Neturėjau žodžių savo žodyne, kurie išreikštų šleikštulį šitam parazitui. - Masinės žudynės Raudonajame miške. Krūva dalimis sukapotų lavonų, pirštų anspaudai, Našlaiti. Tai toks tas judėjimas, - palinksėjo jis. - Tu jau sėdėsi iki gyvos galvos, pažadu tau. Bet jeigu pasakysi, kur slapstosi Dešinioji ranka, pasistengsiu kalėjime surasti geresnę kamerą, Angele, - jo marmūzė priminė varlę. Igis man pritartų ir dar pasijuoktų. Klausiausi klausiausi, palinkčiojau erzindamas, tarytum svarsčiau jo pasiūlymą, tarytum klausiau muzikos ir kračiau galvą į taktą. Galų gale staigiai atsisukau ir sarkastiškai nusišypsojau, rankas tarpusavyje smarkiai suspausdamas.
- Kokia ironija, - pakreipiau galvą ir daugiau nieko neatsakiau. Neketinau išsižioti nei daugiau, nei mažiau. Toks tas RAFAELIO dėsnis. Mano vardas juk ne toks, bet vis geriau negu nieko. Malis susiraukė.
- Sėsi, - patikino mane. - Ir saulės nematysi.
- Atsargiai galvok norus tamsoje, pareigūne, - rimtu, lediniu balsu tariau. - Niekada negali žinoti, kurie iš jų išsipildys.
Konoras Malis atsikėlė ir galų gale išėjo. Lengviau atsipūčiau, nors to neparodžiau net ir tada, kai jo kanopų šiame koridoriuje nebeliko. Tiesiog vėl atrėmiau galvą į sieną ir svarsčiau, kas bus toliau. Mano brolis tebeserga, vis dar ant mirties slenksčio. O kas jeigu aš žinau kaip jį išgydyti? Kas jeigu žinau, jog vaistas yra, tik neaišku kur?
Pro grotas, pro langą mačiau lauko tamsą, švytėjo mėnulis. Džiaugiausi, kad ne pilnatis, nes čia visi turėtume pasekmių. Nenutuokiau kiek valandų, tačiau už sienų vis dar bildėjo žingsniai, girdėjosi kalbos. Vakaras, bet visi darbe, todėl ko gero šešios, gal septynios valandos. Pelenai it koks sniegas krito iš dangaus. Toks vaizdas, kad Dievai kažką laidojo, kažko gedėjo. Esu vienas iš tų, kurie neatsisako tikėti. Gaila, kad niekada to nepavyko išmokyti ir Angelo.
Praėjo dar šiek tiek laiko. Už durų sukruto žmogeliai, vyko sujudimas, atsidarė durys. Malio padėjėjas atėjo ne vienas. Svečias dėvėjo kapišoną, veidas slėpėsi tamsoje.
- Turi svečių, Našlaiti, - kiek mandagiau tarė padėjėjas.
- Veskis kekšes atgal. Nėra pinigų, nėra ir malonumų, - erzinau jį. Mergina nusitraukė kapišoną. Aiškiau ir būti negalėjo. Angelas atsiuntė vampyrę. Ir ką aš šiai kalei pasakysiu? Nepasitikėjau ja, net jeigu paklusau ir padėjau vykdyti eksperimentą.
- Ar galima? - Mariana mostelėjo ranka į kameros duris.
- Atleiskit, bet pareigūnas Malis griežtai uždraudė leisti ką nors į kamerą, - kiek pabijodamas atsakė jis. Nemyžk į batą, vaikeli... Šviesiaplaukė supratingai linktelėjo. Padėjėjas išėjo. Mariana nuslydo grotomis ir atsirėmusi nugara į metalą atsisėdo šalia, tik anapus kameros. Baltas kaip popierius veidas, ryškiai mėlynos akys, šviesūs plaukai, patrauklus žvilgsnis. Negalėjau neigti, kad ji negraži. Būsiu sąžiningas ir prisipažinsiu, kad Angelui ji tiktų labiau nei man. Aš su vampyrais nesusidėsiu. Į ką vaikai būtų panašūs? Žinau, kad vampyrai turi tam tikrą laikotarpį, kai gali tikėtis grynakraujų palikuonių. Ši mergužėlė Karaliui baisiai vertinga.
- Angelas nerimauja, - pratarė ji. - Jam liko valandos. Liga progresuoja, - nežiūrėjo man į akis. Stebėjo duris. Ji nei nepastebėjo kai iškišau ranką pro grotas. Staigiai griebiau ją žemiau peties. Vampyrė susiraukė iš skausmo, šiek tiek suinkšdama. Prisislinkau arčiau. Įsikibau tvirtai.
- Ka... me... ros, - išstenėjo skiemenimis ji. Areštinėje fiksuojami visi judesiai. Nusišypsojau.
- Klausyk manęs atidžiai, Meile mano, - sušnabždėjau. - Jeigu sužinosiu, kad su Angelu esi tik todėl, kad to nori Karalius, tai prisiekiu Dievu, sukandžiosiu tave iki mirties. Ir man tai labai patiks, - išleidau pyktį.
- Aš su juo. Aš su juo jau labai seniai, - alsuodama iš skausmo tikino mane. - Nemeluoju.
- Tarnas visada ištikimas, - sušnypščiau.
- Oktagono kambarys. Angelas jį man parodė. Kiek tu apie tai žinai? - kentėdama paklausė.
- Žinau pakankamai, - piktai drėbiau.
- Na, turime problemą. Tie karstai tušti. Kažkas susirinko visus tuos kaulus. Žinai, kas blogiausia, RAFAELI? - paklausė ji pabrėždama mano vardą. Kilstelėjau antakį. Dar yra ir baisiau? - Karstai šilti.
- Miegas - mirties tarnas, - sušnabždėjau pasibaisėjęs. - Manai, kad karste buvę, gatvėmis šliaužioja? - susimąsčiau klausinėdamas. Pakėliau akis į vampyrę. Dvokė visišku vampyru, bet nuo to nepabėgsi. Prie to reikės priprasti. Užteko jos žvilgsnio, kad žinočiau jog man pritaria. Galų gale atleidau ranką, įtraukdamas vidun linkantanto nagus. Pro vampyrės rankovę ant žemės nutekėjo keli kraujo lašai. Ji užspaudė skylėtą rankovę. - Dvoki labiau nei Angelas, - pasibjaurėjau.
- Na, tu ir ne pyragas, - atšovė suraukdama kaktą, mano nagų padarytos žaizdos skausmingos. Pats žinau, kas nutinka, kai brūkšteliu jais sau per odą. Jos pasakymas privertė mane šyptelėti. Mariana patraukė link durų, bet aš ją dar kartą sustabdžiau.
- Jeigu iš tiesų esi mūsų pusėje, tai padėk Angelui. Padėk jam pasveikti. Išgydyk jį.
- Tam reikia vaisto. Ant medžių neauga, - atšovė ji, lyg pats to nežinočiau.
- Aš ne apie ligą. Padėk jam išgyti psichologiškai, o man jau palik likusį, - paaiškinau. Ji nieko neatsakė, bet mintį suprato. - Ir, Mariana? - ji atsisuko. - Ištrauk mane iš čia, - šį kartą linktelėjo ir dingo iš mano akių. Vietoj jos atsivilko padėjėjas. Pamatęs ant žemės kraują, išplėtė akis.
- Ką čia sugalvojai? - suabejojo jis.
- Dantis krapščiau, - nusispjoviau pro grotas. Jis nesuprato. Perverčiau akis. - Žaizda ant piršto, - atsakiau žmoniškai ir parodžiau vidurinį pirštą su iškruvintu įdrėskimu palei krumplį. Kaip jau sakiau: žinau, ką reiškia, įsidurti savo paties nagu.
KAIRA
Praėjo savaitė. Turbūt į krentančius pelenus žiūrėjau dažniau nei į knygas. Neprisimenu kada paskutinį kartą ėjau į mokyklą. Mamai skambino direktorė. Nei Džeimsui, nei jai nepavyko įrodyti, kad liko metai ir baigsiu, gausiu vidurinį išsilavinimą. Jau kuris laikas, kai nemačiau Zako, savo mažojo broliuko. Pastaruoju metu nieko aplink save nematau. Sėdžiu ant palangės nuo ryto ligi vakaro, o rankose telefonas. Įjungtas vienas vienintelis vardas, bet nedrįstu nuspausti "skambinti". Po kambarį voliojosi krūva knygų, išdraikyti ir suplėšyti lapai. Man bloga nuo visko. Ėjau iš proto dėl Nolano. Jis žino apie jį. Smegenys sukosi ir apie Džoną, apie jo žodžius, jo norą mane pažinti. Vardan ko? Jo paties, dėl naudos, nes esu kažkokia ilgaamžė? Dėl ištikimybės mano mirusiam tėvui?
Suskambėjo durų skambutis.
- Brangioji, pas tave atėjo! - suriko mama. - Užeikite. Ji savo kambaryje. Gal jums pavyks su ja pasikalbėti? Mudu su Džeimsu netekome kantrybės, - girdėjau ją besiguodžiant. "Jums?" Perverčiau akis. Juk aš ne kokia psichė. Už sienos, po krentančiais pelenais jų vaikšto armijomis. Tereikia plačiai apsidairyti. Kada pasaulis nusirito į dugną? Dabar, kai pamačiau tarpdury stovintį seną Mersą. Šūdinas melagis stengiasi apgauti net mano motiną. Na, jam puikiai sekasi. Vertas metų nominacijos. Šią minutę tiko man į tėvus, vilkėjo kunigėlio sutaną. Taip tie skudurai vadinasi?
- Rimtai, mama? Rimtai?! Kunigas? Aš neapsėsta! Mano smegenys vietoje! Psichiatrui net nemėgink skambinti, - užrikau jai. Rūpestinga mama nieko neatsakė į mano kandumą. Nusisukau nuo jo. Džonas tyliai uždarė duris. Girdėjau kaip jos ramiai trinktelėjo. - Nešdinkis, - subambėjau. -Maldų nekalbėsiu, nuodėmių nepatikėsiu.
- O su Džonu kalbėsi? - paklausė jis.
- Net negal... - atsisukau tarti, bet užsičiaupiau. Sutaną, kurią dėvėjo prieš tai, dabar laikė rankoje suglamžęs į kamuolį. Jis vėl nepriminė kunigo Merso, atjaunėjęs kone perpus. Juoda, odinė striukė, tamsūs, smėliniai džinsai. - ... vok, - pabaigiau žodį. Jis šyptelėjo. Ta šypsena buvo graži. Aš nieko negalėjau pridurti.
- Laikyčiau visas tavo paslaptis giliai savyje. Juk manąją saugai, - palaikančiai šypsojosi.
- Nesaugau. Mažiau savimi pasitikėk, - užriečiau nosį.
- Veda iš proto? - sukikeno. Tas jo perdėtas pasitikėjimas seniai išvedė iš proto. Tikrai ne pačia geriausia linkme. Džonas atėjo iki supynės ir atsisėdo ant jos, kunigėlio apdarus numesdamas ant kėdės prie fortepijono. Jis žiūrėjo į mane neslėpdamas susidomėjimo ar smalsumo. - Palik mane vieną. Tu būtum paskutinis žmogus žemėje, kuriam atsiverčiau... Padaras. Ne žmogus, - pasitaisiau. Vėl žvelgiau pro langą. Tikėjausi, kad jis išeis ir paliks mane, bet juk tai melo meistras.
- Angelas turbūt pirmas sąraše, kuriam atsiduotum paslaptimis, - žaidė žodžiais jis.
- Per daug sau leidi, - pyktelėjau. Jis atsistojo ir atėjo iki manęs, rankomis pasiremdamas į palangę palei mano kojas ir nugarą.
- Aš visada sau daug leidžiu, Kaira, - nežiūrėjau į jį. - Atsisuk, - papurčiau galvą. - Atsisuk ir pamatysi kaip tavimi pasitikiu.
- Ne. Nenoriu matyti trečio veido. Nei nesuprantu, kuris iš jų tikras, - užprotestavau. Stiklo atspindyje regėjau kaip jis atvirsta į žmogišką pavidalą. - Na, tai mano tikras veidas. Šalia tavęs jis pats tikriausias, - pripažino mano ausims. Nedrąsiai pasisukau į jį. Ryškiai žalios akys žvelgė į mane, lūpos šypsojosi, o viena ranka nesmarkiai sučiupusi mano koją. Nuo to prisilietimo net sudrebėjau. - Yra skirtumas tarp maldos ir bažnyčios, Kaira. Yra skirtumas tarp piktojo ir gerojo manęs. Aš galiu klausyti ir nieko neatsakyti. Galiu suteikti tau daugiau nei Angelas ar Nolanas. Tau tereikia pabandyti, - jis atleido ranką ir žengtelėjo atgal. Atbulomis atsitraukdamas prikando lūpą, mane nužvelgdamas. Griebė sutaną ir apsisukęs ant kojos nuėjo link durų.
- O tu? - išdrįsau paklausti.
- Tu man pasakyk, - įžūliau šyptelėjo ir išėjo. Jis uždarė duris, bet galėjau girdėti kaip mama pagarbiai atsisveikina su Džonu. Greičiausiai koridoriuje atvirto į kunigėlį. Rankoje tebelaikiau telefoną. Pirštas svarstė: spausti ar ne. Galų gale surinkau numerį ir pridėjau telefoną prie ausies.
- Ar galime susitikti? - prabilau. - Lauksiu "Grill" restorane, - pridūriau ir baigiau. Numečiau į šoną. Žinojau, ką turiu daryti. Ir tai tikrai nereiškė Džono glėbio.
"Grill" restorane atsisėdau atokiausiame kampelyje. Patalpa puošta raudonos spalvos detalėmis. Viskas nuo užuolaidų iki minkštasuolių, išskyrus ovalius, tamsiai rudos medienos stalus. Pirmame aukšte savitarna. Kol kas užsisakiau tik kavos. Gersiu rimčiau, jeigu sukils nervai. Tikėjausi, kad to neprireiks. Klientų šį vakarą daugiau nei įprastai. Nužvelgiau kiekvieno praeinančio apdarus ir akimirką pasijutau kaip išlipusi iš šiūkšlyno. Jau kaupėsi seilės žiūrint pro stiklinius turėklus į lempų apšviestas salotas, kepsnius, bet visą tai numalšino kitapus stalo atsisėdęs Nolanas. Prasisegęs striukę, nusitraukė pirštines ir kepurę. Jis ketino prabilti, bet po tomis šokoladinėmis akimis ėmė lakstyti, išryškėjusios, šiek tiek pajuodusios venos. Aštriais nagais netyčia perbraukė per švarutėlį stalo paviršių, burnoje pasirodė iltys. Jis susiraukė suinkšdamas.
- Gal galėtum?! - sušnabždėjau. Jis griebė servetėlę ir nusivalė varvančias seiles.
- Žmogiena. Kraujo kvapas. Kažkas susižeidė, - nemaloniai raukėsi nuo alkio. Pirmame aukšte padavėja į stiklus susipjaustė ranką. Nolas kelis kartus giliai įkvėpė. Laukiau, kol jam praeis. Angelas niekada neturėjo tokių problemų. Jis neturėjo potraukio į žmones, nes yra Našlaitis.
Raudonplaukė padavėja atnešė užsakytą kavos puodelį, todėl Nolanas ant subraukytos stalo pusės staigiai numetė lankstinuką.
- O jūs ko nors norėsite? - pasiteiravo Nolano.
- Romo butelys būtų geriausia, - patikino jis net nepažvelgdamas į merginą, servetėle laikydamas prie burnos.
- Man reikės pamatyti jūsų tapatybės kortelę, - paprašė šiek tiek susiraukdama. - Ar jums viskas gerai? - Nolas ištraukė dokumentą ir pakišo palei akis.
- Jis peršalo. Romas tikrai praverstų, - patikinau ją. Raudonplaukė linktelėjo ir išėjo. Vaikinas užsimerkė ir nurijęs pasistengė apsiraminti.
- Nukreipk mano mintis, - paliepė. Nemirksėdama žvelgiau į jį ir stengiausi suprasti, ką jis man jaučia, ką jam reiškiu ir ką jis reiškia man.
- Pasikarščiavau aną kartą. Jaučiuosi kalta, kad taip atgrasiai su tavimi pasielgiau.
- Manau turėjai pilną teisę taip aršiai sureaguoti. Juk pats nuslėpiau, kad žinau apie Brajaną, - venos pamažu išnyko, oda įgavo mažiau blyškią spalvą. Akių raudonis pasikeitė į šokoladą, nagai ir iltys sulindo. Nolas ir vėl atrodė kaip įprastas vaikinas tarp žmonių. Po dešimties minučių sugrįžo ir raudonplaukė. Įteikė romo butelį su tuščia stikline. Panašu, kad jį spaudžia problemos, tik nežinojau kokios. - Kas paskatino tave man paskambinti? - pripildydamas taurę paklausė jis.
- Vieno žmogaus mintys. Kad ir kas nutiko, aš nenoriu užbaigti mūsų draugystės. Tai buvo klaida. Klaidas darome visi, - gurkštelėjau kavos. Jis palinkčiojo man pritardamas.
- Nenorėjau tavęs prarasti. Tai vis dar gali nutikti bet kurią minutę. Viskas dėl to jog esu vampyras. Tu neįsivaizduoji kaip sunku išlikti žmogumi tarp žmonių, kaip sunku atsilaikyti prieš žmogieną, prieš kraują. Nežinau kaip kitiems, bet šis poreikis pas mane stipresnis už visus likusius.
- Galbūt dėl to, kad esi grynakraujis? - paklausiau. Jis kilstelėjo antakį šyptelėdamas.
- Nuo kada tu domiesi mano rūšimi? Suprantu, kad visos tavo simpatijos vieni vampyrai, bet... - ne vien vampyrai. Džonas ne vampyras, tačiau visa tai nutylėjau. Apie mane ir Džoną niekas negali sužinoti. Tiesą sakant nėra ko ir žinoti. Mudviejų visiškai niekas nesieja. Jis žino, kad esu Ilgaamžė, o aš nenutuokiu, kas jis. Supantu, kad kol Džonas ar kas jis toks, turi mažiausiai tris veidus, Nolanas šypsosi tik vienu vieninteliu dabar pat.
- Tiesiog Angelo dėdė Zifirinas turi tokias pat rubinines akis. Rubinų vampyrai reti, vertingi, grynakraujai, kai abu tėvai vampyrai arba laisvos valios įkandimas.
- Regis namų darbus atlikai, - šyptelėjo Nolanas. - Kad jau prakalbome apie namų darbus... - jis nusivilko striukę. - Kodėl nematau tavęs mokykloje?
- Antgamtika per daug kišasi į mano gyvenimą. Nesu ta pati Kaira, kokia buvau anksčiau. Ilgaamžio istorija, šaknys, gebėjimai - viskas nauja. Turiu sužinoti kuo daugiau apie savo tėvą ir PDS. Neaišku, kas ten per vieta, - burbtelėjau. Nolanas išplėtė akis, rankomis pasiremdamas į stalą, visiškai susitelkdamas į mano kalbas.
- Radai tą vietą?
- Taip, - patvirtinau. - Išvertus "Pas Druido Seserį".
- Kaip tai susiję su tavimi ir tavo tėčiu? Nelabai suprantu, - primerkė akį vaikinas.
- Džon... Radau vieną knygą, kurioje aiškinama, kad Ilgaamžiai dar buvo laikomi Druidais, žyniais ir burtininkais, - vos neišsidaviau. Kas mane traukia už liežuvio? - Mūsų gebėjimai neturi ribų, esame smalsūs, protingi, todėl nuo seno tokiais ir laikomi.
- Bet... - nutęsė jis suvokdamas, kad dar ne viską pasakiau.
- Bet yra nepagrįstų faktų, kad tėvas kai ką nuo manęs slėpė, - sutrikusi aiškinau. - Pavadinime minimas Druidas ir sesuo. Mano tėtis neturėjo seserų. Mano įbrolis Zakas per mažas, kad juo būtų. Be to, mama su tuo niekaip nesusijusi. Gali būti, kad tėtis turėjo dar vieną vaiką. Aš galėjau turėti brolį.
- Įdomi teorija. Kodėl tau nepaklausus apie tai tetos? - gūžtelėjo pečiais.
- Ketinau važiuoti, bet nesijaučiu pasiruošusi senelės kankinimams, - suurzgė mano pilvas. - Mane pribaigs alkis. Gal eime? - mostelėjau galva į turėklus. Nolas dirstelėjo į maistą po stiklu.
- Juk žinai, kad man alkoholis yra sotesnis už tas salotas, ką?
Atsistojusi sukikenau, nors anaiptol nesijaučiau atsipūtusi, linksma ir nusiteikusi bendrauti. Lipau laiptais žemyn. Kol Nolanas kalbėjo apie maisto pasirinkimą, aš jaučiau koks mano kūnas sunkus, koks protas išsekęs ir kaip pasiilgau Angelo. Pastaroji mintis naikino paskutinius nervus.
Iš tiesų jaučiausi siaubingai alkana. Keptos žuvies gabaliukai tiesiog išnyko iš mano lėkštės. Kirtau daržoves, kol tuo tarpu Nolanas žiūrėjo į mane, šakute maišydamas Pekino salotas.
- Gadini apetitą, Vampyre, - nusivalydama servetėle lūpas patikinau jį. Jis kiek liūdnokai šyptelėjo. - Bent jau apsimesk, kad nori valgyt. Čia kai kas iš mūsų vis dėl to žmogus, - iš po liežuvio ištraukdama mažą ašaką, padėjau ant lėkštės krašto.
- Atleisk, - šypsojosi. - Pasitaisysiu, - pažadėjo. Mums bekramtant užgęso restorano šviesos. Nurijau paskutinį kąsnį, Nolanas metė šakutę į lėkštę apsidairydamas. Jis tuoj pat persisvėrė per turėklą ir įsiklausė.
- Gal saugikliai išsijungė? - paklausiau pakildama nuo stalo. Klientai jau sukruto vilktis striukes. Kai kas paliko pinigus už maistą, kai kas pasinaudojo proga ir nešė kudašių, kol niekas neužfiksavo jog čia išvis valgė.
- Ne, - paneigė Nolas tebesiklausydamas. - Renkis, kažkas negerai, - paragino vaikinas. Griebiau striukę ir ėmiau ieškoti pinigų po visas kišenes. - Ką tu darai? Nėra laiko apmokėti sąskaitas, - suirzo jis.
- Aš ne vagis, - atkirtau. Nolanas atsiduso. Iš kelnių kišenės tuoj pat ištraukė penkiasdešimtinę ir numetė ant stalo. Kilstelėjo antakius, tamsoje skėstelėdamas rankomis. Perverčiau akis ir išsekiau paskui.
Lauke visa gatvė skendo tamsoje. Išsilaisvinome iš nedidelės žmonių grupelės ir apsidairėme. Nolanas įkvėpė.
- Mes ne vieni, - atsakė.
- Kiek mūsų? - tikslinausi atidžiai stebėdama aplinką. Nolanas tuoj pat atvirto į vampyrą. Dabar tą dvoką užuodžiau dar labiau. Aš vis dar nemokėjau kontroliuoti savo antgamtinės pusės. Daug juodo darbo.
- Mažiausiai keturi skirtingi kvapai, - uostinėjo orą.
- Aš nieko nematau, - vaikščiodama restorano aikštelėje gūžtelėjau pečiais. Atsigręžiau į Nolaną, pažvelgusi į viršų traukiausi atgal. - Nolai! - jis nespėjo. Nuo restorano stogo ant jo nušoko kažkoks padaras. Parvertęs ant pilvo, užgriuvo kaulėtu kūnu. Pakėlė akis į mane, veikiau akiduobes ir iššiepė supuvusius dantis. Nuo stogų šoko dar daugiau. Jie visiški skeletai, mumijos, kurių kaulai barškėjo tarpusavyje. Apsidairydama traukiausi. Jie taikėsi į mane. Vieni dar turėjo organų likučių, kurie krito pro kaulų tarpus.
- Bėk! - suriaumojo Nolanas. - Dabar pat! - jis bandė išsivaduoti nuo jį puolančios mumijos, bet nesisekė. Taip ir padariau. Pasileidau per aikštelę. Mane vijosi krūva lanksčių, siaubingų kaulų. Neturėjau tiek jėgų. Kažkas greitai griebė mane už rankos ir įsitraukė į skersgatvį. Kritome ant žemės netoli šiūkšlėmkis prigrūstų konteinerių. Sužviegiau iš baimės, bet kažkas uždengė šalta ranka mano burną, kita stipriai prispaudė prie savęs, pasisodino tarp kojų ir neleido pajudėti. Muisčiausi, kol pasisukusi išvydau Angelą. Jo pilkos, labai gerai pažįstamos akys žvelgė į manąsias. Iš palengvėjimo atsidususi atrėmiau galvą į jo krūtinę. Jis apsikabino abejomis rankomis. Skersgatvyje girdėjosi mudviejų kvėpavimas ir artėjančių kaulų barškėjimas. Mažiausiai penki slinko link mūsų, uostė orą, bet mudviejų kvapus sunaikino šiūkšlių smarvė. Jie nerangiai apsisuko ir sulinkusiais stuburais išsinešdino iš šio užkampio. Lėtai iškvėpiau.
- Manau jie nuėjo, - pratariau labai labai tyliai. Pajutau kaip Angelas mane suspaudžia dar stipriau.
- Dar dvi minutes, - ramiai patikino mane. Nei nepajutau kaip mano lūpos atsidūrė prie jo, kaip susikirto abiejų žvilgsniai. Kūnas per daug atsipalaidavo jo glėbyje. Galų gale paleido mane. Atsistojau ir padėjau jam. Angelas atrodė siaubingai. Įprastas vampyriškas baltumas sunykęs, oda papilkėjusi, žaizdota, kai kur raukšlėta. Akys įdubusios, nelikę įprastų patinimų, kurie būdingi vampyro išvaizdai. Šių padarų akys visada atrodo taip tarsi jie niekada nemiega. Angelo situacija dar siaubingesnė. Kapišonas slėpė tamsius rudus plaukus, bet pastebėjau, kad ir jų trūksta. Vaikinas net nebuvo savo antgamtinėje būklėje. Jis ligotas, jis mirštantis. Ar galėtų būti toks jausmas tarsi gyvą laidotų?
- Angele, - tesugebėjau ištarti jo vardą. Jis liūdnai nusišypsojo.
- Sveika, Spartuole.
Mudu neturėjome ką vienas kitam pasakyti. Stovėjome kaip neturėdami liežuvio, tarsi nematydami vienas kito.
- Dėl tos nuotraukos... Aš, - rinkau žodžius, ką turėčiau pasakyti, bet taip ir nebaigiau išsakyti minčių, nes pas mus atbėgo šviesiaplaukė mergina. Tankiai kvėpuodama pasirėmė į kelius.
- Visa gatvė pilna kaulų. Kas čia vyksta? Vos nusikračiau tų padarų, - mostelėjo nykščiu per savo petį.
- Nesusižeidei? – pasiteiravo Angelas. Ji kiek palūkėjo, o tada smarkiai papurtė galvą. Atsitiesusi visu ūgiu suvokiau, kad ji vampyrė. Pasistengusi užuodžiau kiek kitokį vampyrišką dvoką, skyrėsi nuo Angelo. Vampyrė atrėmė galvą į Angelo petį.
- Kas ji? – švokšdama paklausė ji.
- Čia Kaira. Mano... – Angelas rinko žodžius kaip miške grybus.
- Draugė, - ištiesiau jai ranką. Šviesiaplaukė ją paspaudė.
- Malonu. Mariana, - nusišypsojo ji. Abu jautėmės nepatogiai, bet viskas turėjo būti patraukta į šalį. Tryse žingsniavome atgal link aikštelės. Mus pastebėjo dar keli kaulėti skeletai, todėl įvyko dar vienas susidūrimas. Čia pat palei kojas nučiuožė Nolanas. Angelas suraukęs kaktą nužvelgė jį. Šio veido išraiška irgi neatitaisomai pasikeitė. Padėjau Nolanui atsistoti. Mus apsuko mažiausiai dešimt skeletų. Nuo tokios gausybės kaulų net akyse dvejinosi. Mariana atvirto į vampyrę, Nolanas paskui.
- Reikės saugoti tave ar prisijungsi? – mostelėjo galva erzindama Angelą. Ar tarp jų kažkas vyksta? Ar Angelui ji patinka?
- Aš susitvarkysiu, - patikino Marianą. Ji tuoj pat stačia galva nėrė į pavojus. Griebė dvi mumijas iš karto. Vieną metė į kairę, o kitą į dešinę. Mačiau, kad Angelas troško jai padėti, akyse buvo ryžtas, pirštai gniaužėsi į kumščius, bet jį kažkas stabdė. Nepastebėjome, kai mus užpuolė. Angelas vos spėjo pasitraukti. Jis griebė už kaukolės ir trenkė į šalia esančios mašinos kapotą. Apsisukęs ant vienos kojos tik pasikratė ir vėl puolė. Angelas metėsi į kairę. Aš atsitraukiau prie pat konteinerių. Radau lazdą palei sieną, todėl čiupau ją. Nemokėjau kontroliuoti savo sugebėjimų, jėgos ar ištvermės. Čia jaučiausi niekas. Mane apsuko dar keli. Angelą taip pat. Nolanas išsuko kelis kaulus, bet taip pat gavo atsakomąjį smūgį – skrydis per mašinos stogą ant asfalto. Užsimojau lazda ir truktelėjau vienam per tuščią kaukolę, kitam galą sukišau į tuščią, baltą akiduobę. Ištraukusi pastebėjau, kad lazda apsivyniojo voratinkliu, laipiojo mažas margas voriukas. Spyriau iš kojos, trenkiau ranka, bet jie sugavo mane. Stebėjau kitus. Vampyrę paguldė ant žemės, skaudžiai trenkė galvą į pastato kampą. Aš muisčiausi, bet šiems kaulams atsibodau, todėl stūmė mane į netoliese sumestus stiklus. Užgriuvusi sudaužiau, ranka netyčia užspaudusi kelias šukes persirėžiau dešinį riešą. Sukandusi dantis iš skausmo stūmiausi atbulomis atgal, kad jie manęs nepasiektų. Tada įvyko keistas dalykas. Jie vienas į kitą sužiuro, o tada atbulomis atsitraukė ir it kokie sulaužyti laukiniai gyvūliai nuo mūsų visų pasitraukė.
Suvokusi, kad kažkas priešais mane stovi, pakėliau akis. Nolanas pasivertęs į vampyrą seilėjosi iki negalėjimo sustoti ir apsiraminti. Jo vampyriškos, raudonos akys blizgėjo iš to alkio, kuris kilo nuo pat pradžių. Tuoj pat prisistatė ir ta vampyrė. Angelas šoko priešais mane ir užstojo.
- Tu vampyras? – susiraukęs vos galėjo patikėti. – Kodėl tavęs niekas neužuodžiau? – Mariana artinosi link manęs, bet Angelas užkirto kelią.
- Pasitrauk. Ji žmogus. Ji ne maistas. Nesuprantu, kas jums darosi? – ir tada kai mano perpjauta žaizda akimirksniu paplūdo krauju, Angelas iš lėto pasisuko į mane. Mano akyse per skausmą pasivertė į vampyrą, iššiepė dantis. Akys lygiai taip pat degė alkiu. Inkšdama spaudžiau kiek galėdama stipriau, bet kraujas nesiliovė tekėjęs. Patraukiau vampyrus savo krauju. Slinkausi dar toliau. Angelas laikėsi, bet jam buvo sunku. Jie vienas paskui kitą, žingsnis po žingsnio artinosi link manęs.
- Angele, - ašarų pilnomis akimis ištariau jo vardą. Jis nesiklausė manęs. Jo liga jį kurstė sekti alkio keliu, eiti ten, kur yra kraujo. – Angele, tu ne toks, - kartojau. – Nolanai, prašau.
- Nieko... negaliu... sau... padaryti... – giliai kvėpuodamas artinosi link manęs. Atsitrenkiau į dar vieną konteinerį. Žinojau, kad manęs laukia viena mirtis iš dviejų: mane suės arba mirtinai nukraujuosiu. Maudžiausi savo pačios kraujyje. Nolanas jau tiesė ranką, kai iš niekur nieko atsiradęs Džonas griebė Marianą ir abejomis rankomis metė į pelenais paskendusius krūmus. Nei nemirktelėjęs čiupo Nolaną ir pakėlęs sviedė į plytinio restorano sieną. Įpykęs sugriebė už Angelo rankų ir permetė per mašiną. Šis nusirito palei vampyrę. Negana to, Džonas nuėjo pas Angelą, čiupo už gerklės ir visa jėga tėškė ant svetimos mašinos priekinio stiklo, pažerdamas šukėmis ir įlenkdamas kapotą. Suėmęs už striukės prirėmė prie metalinio paviršiaus ir nutaisęs piktą snukį spoksojo į blėstančias vaikino akis. Negalėdama patikėti tuo, kas vyksta, tiesiog stebėjau, ranka spausdama prakeiktą žaizdą iš kurios tekėjo raudonos upės.
- Palik ją ramybėje! – skardus, stiprus ir aukštas Džono balsas nuskambėjo visų čia esančių ausimis. Angelas sugrįžo į žmogaus būseną kaip ir visi likę. Jis muistėsi bandydamas ištrūkti, bet Džonas jį labai stipriai laikė. - Melskis, kad tavęs nenudėčiau, - pasišlykštėdamas drėbė į akis. Angelas pakėlė galvą ir drąsiai pažvelgė į Džoną.
- Ne, tai tu melskis, kad atgal netraukčiau per tavo dailų snukelį.
- Baikit abu! – riktelėjau nesusilaikydama. – Džonai, paleisk jį, - jis nesiklausė, dvejojo. – Džonai, paleisk Angelą! – griežčiau pareikalavau. Džonas galų gale pakluso. Patraukęs rankas iškėlė į viršų ir nulipo nuo Angelo. Šis šiek tiek kruvinas nusirito nuo mašinos.
- Nuo kada šitas apsimetėlis žudikas tavo pašonėje? – susiraukė Angelas, pirštais nusibraukdamas nuo smilkinio kraują.
- Tu irgi esi žudikas Tu nei kiek nesiskiri nuo jo, - skaudžiai atšoviau.
- Aš žudau iš reikalo. Manai man tai patinka? Žudau, kad išgelbėčiau kitus. Tokia kaina, – plonesniu balsu užgiedojo. Angelas nusvirduliavo link Marianos. Padėjo jai atsikelti. Mariana nepastovėjo ant kojų, todėl vaikinas ją pakėlė ant rankų.
- Jis žudo, kad mane apsaugotų, - nenusileidau jam. Nolanas jau buvo dingęs. Džonas priėjo prie manęs, tuoj pat nusivilko savo striukę ir apvyniojo kruviną riešą, padėjo atsikelti, atrėmė į save. Darėsi silpna.
- Džonai, paskutinis klausimas. Ar tau ką nors sako Sniero vardas? Kruvinos ligoninės sienos, į tirščius paverstas žmogaus kūnas. Koks jausmas žudyti žudiką? – aršiai klausinėjo jis. Nesupratau apie ką jiedu kalba. Džonas laikė mane ir ryžtingai spoksojo į Angelą, galų gale paneigdamas.
- To paties galėčiau paklausti ir tavęs, - gūžtelėjo pečiais. – Aš visiškai nesuprantu apie ką kalbi. Juk aš tik kunigas, - išsišiepė. Angelas susiraukė.
- O aš tik Našlaitis, Džonai, - pabrėžė jo vardą.
- Nešdinkis, - grėsmingai atšovė. Angelas dar kartelį sužiuro į mane, o tada apsisukęs dingo iš mūsų akiračio. Kraujas vis dar sunkėsi, varvėjo palei mudviejų kojas. – Tau reikia į ligoninę, - skubiai kreipėsi į mane.
- Nereikia, - šiek tiek atsitraukiau nuo jo, bet kluptelėjau ir jis mane sučiupo. Džonas pakėlė ant savo rankų. Stipriai suspaudžiau sužeistą riešą su visa striuke.
- Tau reikia į ligoninę, - patvirtino. Neturėjau jėgų kovoti su jo prieštaravimais. - Kaip jau sakiau, Kaira, yra skirtumas tarp maldos ir bažnyčios, tarp gerojo ir blogojo manęs.