XVIII DALIS
AR GALI MANE LAIKYTI?
„Gal dabar pavasaris, bet pas jį vidus dar gilioje žiemoje"
KAIRA
"Nuo tavęs per atstumą trenkia merdėjimu" - Aklojo lyderio žodžiai dar ilgokai skambėjo mano galvoje. Aš nei neatsisukau į Angelą. Aš negalėjau net pažiūrėti į jį. Kažkas užstrigo gomuryje. Išardžiau ginklą, atskyriau nuo jo apkabą ir numečiau dvi stambias dalis palei sieną. Aš buvau beveik tikra, kad jis nieko neslepia, kad viskas, kas vyksta tarp mūsų yra suprantama mums abiems.
- Kaira, - supratingas Angelo balsas surijo mano norą atsiliepti.
- Mes gal eisime pasivaikščioti. Bandite... - sumojo Igoris, ketindamas nešti muilą kuo toliau.
- Nesivargink. Aš jau baigiau, - suspaudusi kumščius greitais žingsniais praėjau pro Angelą. Šis sėdėdamas ant motociklo sugriebė mane už alkūnės. Aršiai atstūmiau jį ir nukulniavau į tunelio tamsą. Vos tik pasisukau, vos tik jiedu manęs nebematė, aš pasileidau bėgti. Lėkiau visu greičiu. Man nerūpėjo, kas sukasi Angelo galvoje ar tai, kad čia viską reikia susprogdinti, ar tai, kad aš tuoj palūšiu. Dar vienas posūkis į kairę. Ranka staigiai griebiausi už atsikišusių dolomitų ir šonu rėmiausi laikydama visą savo svorį. Iš tylos pasigirdo mano aimana. Maniau, kad sustos mano širdis, maniau, kad baigsiu viską čia pat. Kojos jautė artėjantį paralyžių. Maniau sudrąskysiu save gyvą. Įsikišau kumštį į burną, sukandau dantimis ir lyg kankinamas šuo pradėjau inkšti. Galų gale viskas virto rėkimu, tada žviegimu. Upės akyse pavirto ežerais. Sūrus skonis išdžiovino gerklę. Klupau link žemės, linko keliai.
- Ne, man viskas gerai. Man viskas gerai, - vėl jaučiau emocijų antplūdį. - Man gerai. Man gerai. Man viskas gerai, - žiaugčiojau, ryjau ašaras ir kritau, bet mane tuoj pat sugavo pažįstamos Angelo rankos. Jis priglaudė prie savęs, apsuko ir apkabino. Trenkiau jam per veidą, mušiau per pečius, rankas, kumščiais iš isterijos daužiau į krūtinę. Jis stipriai priglaudė mano galvą.
- Šššš, - bandė nuraminti. - Viskas gerai, - ranka glostė nugarą. Man paraližavo kojas. Nebegalėjau stovėti, negalėjau išlaikyti savo kūno. Angelas laikė visa jėga, neleisdamas stovėti pačiai. Bandžiau nuspirti kylantį skausmą. Taškiau visą energiją į kairę ir į dešinę. Norėjau jį nudėti vien todėl, kad mylėjau, vien todėl, kad skaudėjo. Pėdomis siekiau žemę, bet jos nejaučiau. Angelas to dar nesuprato. - Mažute, - jis bandė prakalbinti, pažvelgti į jį, bet aš norėjau sulysti į žemes. Jis keliais pirštais pakėlė mano veidą, paliesdamas ir kilstelėdamas smakrą. Ėmė valyti mano ašaras. - Dėl manęs negali verkti, nes neverta, - nusivylęs atsakė.
- Nekalbėk taip, - vėl užsimojau ranka į petį. Jis vos krūptelėjo. - Nekalbėk taip! - surikau. Aidas nudulkėjo tunelio sienomis. - Pasakyk, kad tai buvo to padugnės grasinimas! Pasakyk, kad jis tik grasino, - ašaros baigė išvagoti mano odą. Vėl trenkiau jam. Trenkiau ir antrą kartą, bet trečią smūgį jis sustabdė. Suėmė mano veidą ir prisilietė lūpomis prie manųjų. Šiltas ir drėgnas bučinys, susirūpinusio vampyro išlieta širdis. - Pasakyk, kad tai tik dar vienas sušiktas melas, - sušnabždėjau atsitraukdama, kūkčiodama. Jo veide atsispindėjo liūdesys. Norėjau pasitraukti, pabėgti nuo jo, bet Angelas man neleido. Jo akys buvo "išjungusios" melo mygtuką. Dabar norėjau, kad jis būtų „įjungtas".
- Norėčiau... - vos ištarė.
- Tavo kūno temperatūra... - trūkčiojau. - Tu toks karštas. Turėtum būti šaltas. Nekrėsk tokio sumauto pokšto, Angele, - užrikau per ašaras. - Nekrėsk tokio sumauto pokšto, - galiausiai susmukau jo glėbyje, nes pavargau apsimesti, kad laikausi.
- Kodėl? - susiraukė staiga. - Kodėl tu negali stovėti? - susivokė, kad mano kojos manęs visiškai neklauso. - Kaira, ką tu nuo manęs slepi? - supyko jis. Angelas neleido nusukti akių. - Kas čia per milijono vertas triukas? - susirūpino.
- Ne tavo reikalas. Parvežk mane namo. Iš manęs čia nebebus naudos, - užprotestavau.
- Ai, tai žmogiškas sielvartas dėl kažkokio leisgyvio vampyro gali būti rimta priežastis spiegti nesavu balsu, o vampyro globėjiškumas vertas nusišikimo? - ironizavo.
- Tu turbūt juokauji, - trenkiau delnu jam į petį.
- Igoris juokauja. Mano humoras mane žudo, - suirzo Angelas. Jis pakėlė mane ant savo rankų. Rankomis apsivijau jo kaklą. Mudviejų veidai buvo per arti vienas kito. Žvilgsniai kapojo į gabalus. Mudu abu žinojome, kad vieną kartą visos paslaptys mus palaidos gyvus.
- Koks skirtumas, kas man yra, - spjoviau žodžius lauk. - Čia kai kas išvis nesiteikė pasakyti, kad smirda mirtimi, - ketinau trenkti dar kartą, bet Angelas padarė staigų judesį ir man nepavyko.
- Girdėjau ir pirmą kartą, - nepatenkintas atsakė. Jį graužė liga. Jis neleido man jo paguosti, neleido būti visą tą laiką šalia. Kiek laiko jis serga? Kuom serga? Žinojau, kad man nieko nepasakys. Nes Angelas toks yra, nes jis viską vienui vienas bando išspręsti. Vietoj to įklimpsta į dar didesnį šūdą nei buvo. Tai čia tas jausmas, kai sužinai apie savo mirštantį vampyrą vaikiną? Tai reiškia daugiau pyktį nei sielvartą?
Pagaliau sugrįžome pas Igorį ir Banditą. Angelas atsargiai pasodino mane ant savo motociklo. Mačiau kaip draugai susižvalgė. Pasiekiau šalmą ir jį uždėjau. Angelas nušlepsėjo pas Igorį.
- Turiu pasirūpinti ja, - liūdnai tarstelėjo draugui. Šis supratingai linktelėjo.
- Važiuok. Pasirūpinsiu čia likusiu reikalu, - pastebėjau, kad nėra Igorio motociklo. Iš kišenės išsitraukiau telefoną, įjungiau žinutes ir greitai suspaudžiojau klaviatūra kelis sakinius. Siuntimas pastrigo, nes mes per giliai po žeme. Na, išsisiųs, kai važiuosime link išėjimo. Banditas užsikorė Igoriui ant galvos ir truktelėjo su uodega per galvą.
- Paliksiu tave čia. Įspėju, - sudraudė Igoris savo beždžionę.
- Kur tavo motociklas? - pagaliau susivokė ir didysis vampyras, sergantis nežinia kuom ir nežinia kiek. - Juk neslampinėjai pėsčiomis, - primerkė akį. Igoris pasikasė pakaušį. Jis ketino meluoti. Vėl.
- Palikau jį kiek toliau nuo čia. Gaudžiau Banditą. Tada pasirodė tie idiotai... - jis atsiduso. - Važiuok. Susitvarkysiu, - jis prisidirbęs. Stengėsi apsaugoti Angelą nuo papildomų problemų.
- Esi tikras? Nes jeigu kas nors negerai, tai sutvar...
- Važiuok. Smulkmenos liko. Igoris gali pakelti smulkmenas, - išsišiepė jis. Angelas vos patikėjo. Jau kilo įtarimai, bet ar kada nors gali abejoti Igoriu? Angelas grįžo prie motociklo, užsidėjo šalmą, užvedė variklį ir apsisukęs linktelėjo draugui. Šis traukė į tunelių gilumas. Mudu nusitraukėme antveidžius, apsikabinau jį. Jis suėmė mano rankas ir truktelėjo į save stipriau, nepalikdamas tarp mūsų jokio atstumo, tik visišką artumą. Suirzusi nesipriešinau. „Šiknius" - tik tiek galėjau jam pasakyti.
Mano kišenėje suvibravo telefonas. Kol Angelas vairavo, aš atsargiai išsitraukiau ir perskaičiau. Nenorėjau jo matyti, nenorėjau žiūrėti į akis mylimam vyrui ir verkti. Užtrukome visą valandą, kol pralėkėme visą tunelių distanciją. Prie paradinio įėjimo sustojome. Angelui reikėjo išsikelti motociklą. Jis nukėlė mane, nuėmė šalmą ir kurį laiką žiūrėjo į akis.
- Aš nenorėjau tau meluoti. Prisiekiu, - sušnabždėjo jis. Jaučiausi nepatogiai.
- Nebesvarbu. Pavėlavai, - atsakiau nusukdama akis į išėjimą. Jis suprato, kad susitaikyti nepavyks. Pakėlęs priglaudė prie savęs, lipome gremėzdiškais laiptais į viršų. Pamažu tunelio šaltis liko užnugaryje. Mus pasitiko drėgnas, šylantis pavasaris. Nesiteikiau jam pasakoti, nesiteikiau jį kankinti dar labiau. Vos tik veidus nušvietė vakaro saulė, centrinio banko kieme mūsų laukė Nolanas. Pamatęs jį, Angelas tvirčiau mane suspaudė glėbyje. Nolanas atėjo iki mūsų.
- Ką tu čia veiki? - suirzo Angelas.
- Ji mane kvietė. Sakė, kad reikia parvežti namo, - sumojo jis. Nolanui nepatiko Angelas, o pastarajam nepatiko Nolanas. Jiedu nekentė vienas kito. Tai galėjo būti tik principai dėl asmeninių dalykų arba dėl manęs. Angelas sužiuro į mane. Aš tenorėjau verkti, bet piktas veidas geriau nei ašaros Angelo akyse. Nepaisant amžiaus, charakterio, jiedu kažkuom panašūs. Nolanas savo tamsius plaukus paslėpęs po vasarine kepure su snapeliu, nusuktu į pakaušį, vilkėjo smėlines kelnes su petnešomis, riešą tebepuošė apyrankė, trumparankoviai marškinėliai ir plona, juoda striukė.
- Eisi su juo, - nenoromis ištarė Angelas. Linktelėjau nedvejodama.
- Ji gerose rankose. Nėra ko panikuoti, - įsikišo Nolanas.
- Abejoju, - pasipiktinęs atšovė. Jam teko atsargiai perduoti mane į jo rankas. Nolanas tvirtai suėmė mane. Apsivijau rankomis jo kaklą. Jo kūno temperatūra ko gero suragėjo. Gal dabar pavasaris, bet pas jį vidus dar gilioje žiemoje. - Jeigu jai ką nors padarysi...
- Drįsčiau pasakyti tą patį apie tave, Brajanai, - arogantiškai sumojo Nolanas. Jiedu vienas kitą užkapotų, jeigu manęs čia nebūtų.
- Paskambinsiu, kai baigsim, - kreipėsi jis į mane. Papurčiau galvą.
- Neskambink, - liūdnai atitariau. Jo akys skendo liūdesyje ir nuoširdume, bet dabar tai ne patys svarbiausi dalykai. Jis prašovė su nuoširdumu. Jo reikėjo anksčiau. Nolanas apsisuko ir pradėjo nešti mane link savo mašinos. Jaučiau Angelo žvilgsnį, jaučiau kaip jį palieku vienui vieną. Jis pats to norėjo. Aš irgi noriu. Noriu vaikščioti, o ne sėdėti.
IGORIS
- Igoris gali pakelti smulkmenas, - sarkastiškai pakartojau savo žodžius ant ratų pastatydamas motociklą. Pasienyje stovėjo kuprinė su sprogmenimis, ir dar viena, kurią paliko Kaira su Angelu. Jame gulėjo detonatorius. - Kokia tu rakštis, Igori, - keikiau save. Kol atsivilkau į šitą skylę praėjo visa valandą. Banditas susikišo prištus į savo neproporcingas šnerves, klapsėjo akelėmis, o tada užšoko ant mano motociklo. - Tu nepadedi! - užrikau ant jo. Šitas oktagono formos kambarys man juodai nepatiko. Nei patalpos forma, nei dvejos durys, o ypač durys dešinėje, nei šita sumauta tyla. Kaip po galais užkelti šį motociklą į viršų? Negaliu jo palikti čia. Jis mano gyvenimo, kelionių draugas. Mudu tiek daug patyrėme kartu. - Ne su tavimi, - paspiktinęs atšoviau Banditui. Jis pakreipė galvelę. Perverčiau akis ir bandžiau užvilkti bent and pirmo laipto. Slystelėjo koja, aš užpakalį padėjau ant apgriuvusio laipto. Spyriau į motociklo priekį ir susiėmiau už galvos. Gal man tiesiog susisprogdinti? Sumažėtų vienu idiotu pasaulyje. Mano ausys kažką girdėjo. Čia kažkas buvo. Kažkas nežmogiško. Duslus aidas bandė mane pasiekti, įtraukti kartu su savimi. Už tų durų kažkas buvo. Kažkas stuktelėjo į jas, kažkas ėmė belsti. Atsistojau suabejodamas ar neteks man nešti kudašių iš čia be Bandito ir motociklo. Sugniaužiau kumščius, išsitraukiau ginklą, įkišau apkabą. Pastaruosius paliko Kaira prie sienos, todėl susirinkau. Jei kartais nieko nenušausiu, tai pats nusišausiu. Užtaisiau ir nušokau į smėlį. Nužingsniavau prie tų pačių durų, užsiropščiau laiptais ir prikišau ausį. Sulaikiau kvėpavimą, net seilės išdžiūvo. Tuk, tuk. Atsitraukiau ir nužvelgiau duris. Jos užkaltos, jos sandariai uždarytos, o tas, kas buvo viduje buvo priverstas pasilikti. Pridėjau kumštį ir patuksenau. Atsaką gavau ne iš karto.
- Kas ten? - paklausiau. Tuk, tuk. - Ei, ar girdi mane? - paklausiau. Atsako negavau. Nušokau žemyn ir grįžau prie motociklo. Neturėjau nei laužtuvo, nei ko nors, kas leistų man jas atidaryti. Kita mano dalis rėkė, kad nei neturėčiau minties jų išlaužti. Pamėginau dar kartą užkelti motociklą. Banditas ėmė voliotis po smėlį. - Bent vienam iš mūsų čia smagu, - išsišiepiau. Susiraukęs bandžiau užstumti iš visų jėgų. Pavyko ant keturių laiptų, bet kai pabandžiau ant penkto, motociklas ėmė mane traukti žemyn, todėl netrukus išsitiesiau su juo ant smėlio. Ten ir likau gulėti. - Žinai, Bandite, liksiu čia iki gyvenimo pabaigos. Viršuje vienos problemos. Čia vienos problemos, - tyliai atsikvėpiau. - Čia jų mažiau.
Išgirdau tolimą motociklo burzgimą. Susiraukęs klausiausi ilgai ir nuobodžiai. Garsas didėjo, kol ataidėjęs nutilo. Man prasidėjo paranoja. Puiku. Išgirdau žingsnius. Išsitraukiau ginklą, bet gulėjau it pasiryžęs numirti. Laiptais nusileido Angelas. Per virštų sužiurau į jį. Draugas klestelėjo ant laiptų.
- Man atrodo mane ką tik metė, - sumojo jis. Kietai sučiaupiau lūpas ir žiūrėjau į hegzametriškos formos lubas.
- Ji nesiklausė? - pasiteiravau.
- Ji parašė tam mulkiui Nolanui, kad atvažiuotų jos pasiimti. Maniau jį išvydęs vietoje užsiliepsnosiu, - kurį laiką abu tylėjome. Po kokios valandos vėl prabilo. - Tai čia smulkmena? - mostelėjo ranka Angelas. - Melagis. Problemų rinkėjas, - jis ėmė juoktis. Susigėdau. - Manei, kad vienas užtrauksi motociklą tokiais laiptais? - atsigręžęs atgal nužvelgė laiptus, kurie priminė labiau griuvėsius.
- Ką aš galiu pasakyti, - gulėdamas gūžtelėjau pečiais. - Aš mėgstu apie save gerai galvoti.
- Tai, kas čia per vieta? - apsidarydamas paklausė.
- Nesu tikras. Čia padariau savo pirmąjį skrydį, bet jau tokį rimtą. Tau neprimena Džono monetos, kurią rodė? Anubių žetonas. Matai turi tiek pat kampų, forma ta pati, - pamosikavau ranka orą. Angelas palinkčiojo.
- Kas už tų durų? - galva mostelėjo jis.
- Patikėk. Sužinoti nenorėčiau, - atsisėdau. Angelas galvojo apie tą patį. Kažkas ten užrakintas, kažkas įkalintas. - Nori nustebinsiu? - paklausė jis. Angelas susiraukė. Tuoj pat atsistojau ir nudūmiau prie durų esančių dešinėje. Užsikoriau laiptais jau nebesuskaičiuojamąjį kartą ir prikišęs ausį pabeldžiau į duris.
- Ką tu darai? - Angelas manė, kad iš jo tyčiojausi. tada ir iš manęs kažkas tyčiojosi. Pabeldžiau kelis kartus, bet niekas neatsakė. - Igori, gana krėsti poštus. Diena ir taip sumauta.
Ėmiau trankyti iš visų jėgų, bet niekas neatsiliepė.
- Po galais. Juk atsakė prieš tai, - supykau. Trenkiau dar kartą.
- Igori, baik. Palik tas duris ramybėje, - įkyriai atšovė Angelas. Nesiklausiau jo. Trankiausi kumščiais, spyriau iš vienos kojos, iš kitos. Niekas nieko neatsakė. Nusileidau žemyn. Išsitraukiau ginklą.
- Igori, - nusivylęs bandė sustabdyti mane.
- Iš manęs tas suskis nesityčios, - užrikau. Užtaisiau ir nusitaikiau į duris.
- Igori, - ramino. Manęs ir arklio dozė nesustabdytų. Griebiau akmenį ir paleidau į duris.
- Atsiliepk, Išgama! - surikau iš pasiutimo. Niekas neatsiliepė. Nusitaikiau ir iššoviau. Atsimušė į metalinės grandines. Šoviau dar kartą ir dar. Visos atsimušė į metalą. - Neeeeeee!!! - suklykiau. - Atsiliepk, - vėl šokau ant laiptų ir vienu metu spardžiau kojomis, lupau iš kumščių, kol susidrąskiau rankas į medieną, kol iš krumplių kraujas pasipylė.
- Igori, gana!!! - suriaumojo Angelas vampyro balsu. Pasiutęs atsisukau į jį. Paklaikusiomis akimis stebėjau duris. Kilnojosi pečiai, garsiai alsavau. Apsisukęs atsisėdau ant ledinių laiptų. Susiėmiau už galvos. Angelas stebėjo mane iš kito kambario galo. Banditas žiūrėjo čia į jį, čia į mane. Sakoma, kad rytojus geresnis už šiandieną. Greičiausiai pas mane atbulai.
ANGELAS
Spoksojau į draugą ir mačiau jo ašaras. Pirmą kartą gyvenime mačiau jo ašaras. Lyg pupos leidosi dulkėtais skruostais. Jis laikė užtaisytą ginklą jau palei smakrą. Jis neišėmė apkabos. Viskas ne dėl kažkokių durų. Kažkas nedavė jam ramybės.
- Igori, padėk ginklą, - atsargiai paliepiau. Jis papurtė galvą. - Padėk ginklą, prašau, - iki jo atšlepsėjo Banditas. Atsisėdo ant žemiausio laiptelio ir žiūrėjo tomis liūdnomis akelėmis. Galiausiai jis padėjo jį šalia savęs ant laiptų. - Juk gali manimi pasikliauti, Igi, sakyk, kas vyksta. Tai ne durys kaltos, taip?
- Ne durys, - tyliai atsakė jis. Įkvėpęs sužiuro taip, lyg būtų kaltas. - Tėvas paskelbė ultimatumą. Jis ištuštino visą mano sąskaitą. Likau be nieko: pinigų, stogo, laisvės. Aš nepajėgiu su juo kovoti.
- Dėlto nori pakratyti Centrinį banką, - supratau.
- Jaučiu, kad viskas tuom nesibaigs. Jis kažką sugalvojo. Kažką didelio, - jis bijojo. Jaučiau tą baimę sklindančią per visą kambarį. Igoris visvien kažką slėpė. Jis vis dar melavo. Atsistojau, nusivaliau dulkėtą užpakalį.
- Tuomet palengvinkime tau naštą, - paraginau. Banditas suplojo rankomis.
Pirmiausiai, ką mes padarėme, tai vos ne vos užvilkome motociklą. Jis svėrė tikrai nemažai, todėl net suabejojau ar užteks mano vampyriškos jėgos. Visgi užteko. Igio motociklas atsidūrė šalia manojo. Sugrįžome kuprinių. Aš paėmiau kuprinę su detonatoriumi, o Igoris su likusiais sprogmenimis.
- Ką darysime su šia vieta? Akivaizdu, kad tos durys į kažkur veda, - sumojo Igis.
- Nieko. Užverskime tunelių praėjimą ir daugiau niekas nei įeis, nei išeis, - užtikrinau. - Nagi, nešdinamės. Tuk, tuk. Staiga mudu sustojome. Tuk, tuk. Tuk, tuk. Susižvalgę atsisukome atgal. Durys į kurias Igoris taškė energiją vėl skambėjo smūgiais ir beldimais. Tuoj pat nusileidau pats ten pasižiūrėti. Po kojomis buvo kažkoks užrašas. Išsitraukęs telefoną tuoj pat nufotografavau. Tuk, tuk.
- Dabar tiki manimi? - skėstelėjo rankomis jis.
- Nešdinamės. Dabar pat, Igori, - surimtėjau. Neketinau iš čia ko nors išleisti. Šie rūsiai, tuneliai ir taip prakeikti, neaiškūs ir pilni paslapčių. Nors beldimas girdėjosi, tačiau niekas neprivertė mūsų ten pasilikti. Tuoj pat sėdome ant motociklų, Igis pasikvietė Banditą ir tryse išlėkėme iš tos purvinos skylės. Igis sustodavo padėti sprogmenį vienur ar kitur. Kol taisė viską į žemę, aš papasakojau jam, ką mudu su Kaira matėme. Igorio tai jau nebestebino. Nuspręndėme, kad apie šią vietą užsiminti Džonui neverta, nes visvien palaidosime po žemių lavina. Susisukome labai greitai. Jau po valandos riedėjome link pirminio išėjimo. Visu greičiu parlėkėme prie pirmųjų rusių. Banditas pamatęs laiptus pirmas nudulkėjo į vakaro saulutę, lauką, gryną orą ir vėją, kuris glostė jo švelnų kailį. Aišku, dabar jis dulkių kamuolys ir Igoriui teks jį maudyti. Užkėlėme į viršų mano motociklą, o tada tą patį padarėme su Igio. Įkvėpę gryno oro atsipalaidavome. Pradėjau kosėti. Spjoviau kraują ant žemės.
- Viskas gerai? - pasiteiravo draugas. Linktelėjau.
- Viena koja grabe, bet taip, man viskas bus gerai, - susirūpinęs atsakiau. Ištraukiau detonatorių. Nuvažiavome į pagrindinį kelią. Nusitraukėme antveidžius. Banditas nurėpliojo ant Igorio vairo. Sėdėdami dar ilgai žiūrėjome į Centrinį banką, į vakaro saulę. Gal įėjimo ir nematėme, tačiau žiūrėjome į tą pusę, pro kurią nuolat eidavome į apačią. - Nori palengvėjimo? - paklausiau. Igis žiūrėjo į detonatorių. Maniau, jog atsisakys, bet visgi paėmė jį. Sprogmenys nesujungti laidais, bet jie turi ryšį lyg koks belaidis internetas. Stovėjome iš daugiau nei keturiasdešimties metrų.
- Sakyčiau: statau bananus ir gėrimus, bet nuo manęs baigia nuplėšti paskutinius apatinius, - nusiminė jis. Patapšnojau per petį.
- Statau bananus ir gėrimus už Zifo pinigus, - pabandžiau pakelti nuotaiką. Igoris šyptelėjo.
- Gerai, chebra, stebėkite ir pajuskite, - Igis tuoj pat paspaudė detonatoriaus mygtuką. Po kelių sekundžių sprogmenys suveikė ir įvyko pridusęs, bet pakankamai garsus sprogimas. Sujudėjome su visais motociklais. Nuvilnijo nedidelė žėmės drebėjimo bangelė. Centrinis bankas taip pat pajuto nestabilią žemę. Po akimirkos į lauką išlėkė vienas darbuotojas, susiėmė už galvos ir suriko.
- Žemės drebėjimas! Aš mirsiu!!!
Mudu ėmėme kikenti. Įsitikinome, kad Centrinis bankas nesugrius. Ko gero išvertėme nemažai daiktų banko viduje, bet svarbiausia, kad viską palaidojome. Nusitraukėme antveidžius, užvedėme motociklus ir išvažiavome. Jausmas buvo silpnas, bet veiksmingas. Daugiau niekas ir niekada ten nenusileis.
AUTORĖS ŽODŽIAI
Pastebėjau, kad ši istorija skaitytojų darosi apleidžiama ir gaila, bet nežinau kodėl. Gal darosi nebeįdomu ir man belieka tik kuo greičiau viską sumalti ir baigti? Šiaip ar taip, akd ir kaip vertintumėte šią dalį, aš vertinu ne šiek tiek prastokai. Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad nesisekė rašyti. Bet betkokiu atveju laukiu pasireiškiančių, nepamirštam vote. Ačiū, kas vis dar skaito.