*Dilos pozicija*
Jis žiūrėjo į mane ir laukė atsakymo, tačiau ką man reikėjo jam pasakyti? Kad pasiliktų su manimi ir gyventų normalų gyvenimą? Tai būtų per daug savanaudiška. Jis yra jis ir žinau, kad taip visada bus. Mes iš skirtingų pasaulių. Jam reikia nuotykių bei viso šito šlamšto, o man... Man reikia tiesiog ramybės.
- Gerai, - sumurmėjau atkreipdama jo dėmesį. - Tai tavo pasirinkimas. Aš nemaldausiu, kai tai dariau aną kartą. Nesitikėk to. Man visa tai pabodo. - Greitai pasakiau.
Praėjau pro Zayn nesulaukusi atsakymo, kurio man net nereikėjo. Aš žinau, kad jis man būtų pasakęs, kaip aš jam rūpiu ir panašiai, tačiau ar man to pakanka. Gal aš noriu daugiau, nei vien rūpesčio?
Įsėdau į mašiną ir pasirėmiau su galva į automobilio langą. Girdėjau durų trinktelėjimą, tačiau nekreipiau į tai dėmesio, nes žinojau, kad tai Zayn. Jis užkūrė automobilį ir pasuko iš kiemo. Stebėjau tolstantį namą ir kelią iš šio miško, kol iš jo išvažiavome.
Pasukau galvą link Zayn, kuris įsijautęs vairavo ir nekreipė į mane dėmesio. Ištiesiau ranką link radijo ir paspaudžiau įjungimo mygtuką. Automobilį užpildė rami muzika, kuri mane atpalaidavo.
Kartais susimąstau, kodėl Zayn pasakiau, kad jį myliu. Ar tai buvo tiesa, o gal tiesiog nenorėjau jo nuliūdinti... Man sunku susigaudyti dabartiniuose savo jausmuose, man sunku. Aš tiek daug patyriau blogo, kad Zayn vos parodžius man šiek tiek švelnumo, aš pasakiau, kad jį myliu. Manau tie žodžiai buvo pasakyti per greitai. Beje, aš iš Zayn to paties nesulaukiau, kas išties liūdina. Maniau, jog aš jam daugiau nei rūpiu, maniau, kad jis jaučia man šiek tiek daugiau nei simpatiją. O gal tai tiesa, gal jis jaučia man kažką daugiau?
- Atvažiavom, - mano mintis išblaškė Zayn žodžiai. Pažvelgiau pro langą ir pastebėjau, jog stovėjome mano buto kieme.
Išlipau iš mašinos ir net nelaukusi Zayn nuėjau į pastatą. Užlipusi laiptais iki tinkamo aukšto sustojau ir pasukau į koridorių. Priėjau duris ir bandžiau jas atidaryti. Mano nelaimei, durys buvo praviros. Lėtai jas pravėriau ir įkišau galvą į vidų, kad galėčiau apsižvalgyti. Žengiau pirmą žingsnį ir iš karto pastebėjau, jog mano butas nusiaubtas. Nežinau kodėl, tačiau nenustebau. Gal to tikėjausi?
- Kas po velniais čia nutiko? - Pasigirdo Zayn balsas už manęs.
- Regis, Yaser buvo čia apsilankęs, - sumurmėjau ir ėjau link miegamojo. Pravėriau jo duris ir nė kiek nenustebau, nes čia viskas taip pat buvo apversta. Pasilenkiau ir rinkau savo drabužius, kurie mėtėsi įvairiuose kambario vietose.
- Jis niekada negali palikti mūsų ramybėje, - subambėjo Zayn. Atsisukau į jį ir nusijuokiau.
- Nėra jokių mes, Zayn, - pavarčiau akis ir tęsiau drabužių rinkimą.
- Kaip suprasti nėra?
- Mes ne pora, Zayn. Aš suprantu, kad tu prieš tą vaikiną ligoninėje prisistatei mano vaikinu, norėdamas jo atsikratyti, bet aš aiškiai matau, kad tu nepasiruošęs santykiams.
- Aš stengiuosi, Dila, suprask mane. Tai man nauja! - Garsiau pasakė jis, todėl sutelkiau dėmesį į jį.
- Manai, jog man ne nauja? Manai man lengva? Aš turiu priprasti prie visokių šaudynių, gaudynių ir dar velniai žino kokių nesąmonių! Turėjau vieną vaikiną, vieną sumautą vaikiną, kuris mane išdavė su geriausia drauge. Aš niekuo nepasitikiu, niekuo, nes bijau, kad visi man artimi žmonės mane išduos, kaip padarė jie. Aš sumautai bijau!
Numečiau drabužius ant grindų ir nusišluosčiau ašarą, kuri nusirito mano skruostu.
- Dila, aš suprantu tave, - jis artinosi link manęs, tačiau aš traukiausi atgal.
- Nesiartink, - sumurmėjau.
- Juk žinai, kaip man rūpi, - sušnabždėjo jis.
- O gal man to nepakanka, Zayn? Nesusimąstei apie tai? - tariau žiūrėdama į jo akis, kurios po mano žodžių pasimetė.
- Tai ko tu nori, Dila?
- Meilės, - sušniurkščiau nosimi. - Aš noriu tik meilės, Zayn. Daugiau nieko. Aš noriu žinoti, kad bent kažkas mane myli.
Žvelgiau į jį, tačiau nesulaukiau atsakymo, kurio man taip reikėjo. Jis sušiktai tyli. Kodėl? Ar jam taip sunku pasakyti, jog mane myli? O gal jis manęs nemyli?
- Kodėl tu tyli? - Paklausiau ir jaučiau, kaip mano balsas sudreba. - Zayn!
Priėjau prie jo ir dar kartą sušukau jo vardą jam į veidą, tačiau jis tiesiog stovėjo ir nereagavo į mane.
- Aš sušiktai tavęs nekenčiu! - Sušukau ir kumščiais trankiau jo krūtinę. - Aš prisipažinau tau meilėje, o tu... TU!
- Dila, liaukis, - sumurmėjo Zayn ir bandė sugriebti mano riešus.
- Nekenčiu! Nekenčiu! - Surikau.
- Dila! - Suriko Zayn man į veidą. Pakėliau akis nuo jo krūtinės ir sutikusi jo žvilgsnį pravirkau. Kaip mažas vaikas stovėjau ir verkiau. Kodėl jis taip elgiasi?
Atsitraukiau nuo jo ir ignoruodama jo žvilgsnį nusišluosčiau ašaras ir priėjusi prie lovos, pakėliau čiužinį ir pasiėmiau savo pasą. Įsidėjau jį į kišenę ir dar prieš išeidama iš kambario nuo lovos pagriebiau pora drabužių.
Aš esu tokia kvailė. Aš tikėjausi, kad Zayn mane myli, tačiau viską ką jis daro tik tyli. Ar jam sunku tai pasakyti? Kaip jis nesupranta, jog man tai labai svarbu.
Pradariau buto duris ir užtrenkiau jas po savęs. Lipau laiptais žemyn ir vėl verkiau. Kodėl aš tiek verkiu? Mane nervina tas faktas, jog aš esu silpna ir tik jis mane tokia pavertė. Jis tik jis.
Išėjau iš bendrabučio ir praėjusi stovėjimo aikštelę tęsiau ėjimą. Nenorėjau jo matyti, o važiuojant vienoje mašinoje su juo, tai būtų neišvengiama.
Kartais susimąstau, kodėl Zayn taip sunku suprasti? Vieną akimirką jis toks mielas bei rūpestingas, o kitą, jis tiesiog šaltas. Tai mane glumina ir liūdina. Aš jam atvėriau savo širdį, o jis negali padaryti to paties. Ar tai taip sunku?
- Dila! - Pasigirdo šūksnis už manęs. Paspartinau žingsnį ir tikėjausi, jog jis manęs daugiau neseks. - Po velnių, Dila!
- Eik šalin! - Sušukau, tačiau neatsisukau į jį.
Ėjau, tačiau kažkas trūktelėjo mane už rankos.
- Atsiprašau, gerai, - tarė Zayn žiūrėdamas man į akis. - Aš... Man sunku, supranti? Man niekada anksčiau to nebuvo ir... prašau nepalik manęs, neišeik.
- Zayn, aš...
- Prašau, Dila. Aš maldausiu jei tu to nori, tačiau nepalik manęs, gerai? - Zayn tarė ir norėjo prieš mane atsiklaupti, tačiau aš sugriebiau jo rankas ir neleidau to padaryti.
- Zayn, - burbtelėjau. - Nereikia, nedaryk to. Nepaliksiu tavęs.
*Zayn pozicija*
Vairavau mašiną ir akies krašteliu žvilgtelėdavau į Dilą, kuri miegojo ir čepsėjo kaip mažas vaikas. Kaskart kai į ją pažvelgiu, ant mano veido atsiranda šypsena. Žinau, kad skaudinu ją nepasakydamas jai tų žodžių, kurie jai taip rūpi. Nežinau kodėl jai to nesakau. Gal todėl, kad kiti pagalvos, jog esu silpnas? Juk meilė silpnina žmones, ar ne? O man šiuo metu reikia būti itin stipriam. Vėl reikės pasinerti į nešvarius reikalus, kuriuos jau baigiau pamiršti, nes viską pakeitė Dila. Ji apvertė mano pasaulį aukštyn kojomis, bet regis jis vėl verčiasi atgal.
Sustojau prie namo ir vėl žvilgtelėjau į Dilą, kuri vis dar miegojo. Pradariau mašinos duris ir išlipau iš jos. Apėjau automobilį ir pradariau dureles. Šiaip ne taip iškėliau Dilą iš automobilio ir su koja uždariau dureles. Ji prisiglaudė prie mano krūtinės, o jos plaukai švelniai glostė mano krūtinę pro prasegtus marškinius.
Priėjau namo duris ir jos prasivėrė.
- Jau grįž-
- Tyliau, - burbtelėjau Harriui, kuris buvo apsimiegojęs. Pamatęs Dilą, jis iškėlė rankas lyg gindamasis. Pavarčiau akis ir priėjęs prie laiptų pradėjau jais lipti į antrą aukštą. Priėjęs kambario duris su alkūne jas pradariau ir lėtai priėjau prie lovos. Švelniai padėjau Dilą ant jos, kad ši nepabustų. Dila neaiškiai kažką sumurmėjo, tačiau nepabudo. Grįžau prie durų ir uždariau jas. Lėtai nuėjau prie lovos ir atsiguliau į ją su drabužiais. Dėmesį sutelkiau ties Dila, kurios plaukai plaikstėsi ant pagalvės. Ji šiek tiek pasimuistė ir jos ranka atsidūrė man ant liemens. Prislinkau arčiau jos ir apglėbiau jos liemenį rankomis. Užmerkiau akis ir pakštelėjęs jai į plaukus atsidusau.
- Myliu tave.
WTF?!!!
Jap, aš tikrai nežinau, kodėl Zayn negali Dilai prisipažinti meilėje... Jis tiesiog negali, jam tai nauja ir jį tai kiek baugina, prisirišimas prie vieno žmogaus, lyg tu būtum nuo jo priklausomas... Na va, tai tiek...