WHY ME? ( Zayn Malik )

89

*Zayn pozicija*

Žiūrėjau kaip ta moteris palieka mano namus, tačiau tai man visiškai nerūpėjo. O kaipgi galėtų rūpėti? Ji pati manęs išsižadėjo ir dabar taip paprastai, lyg niekur nieko, ateina prašyti pagalbos? Na jau ne, nieku gyvu jai nepadėsiu. Apsisukau ir išvydau ašarojančią Dilą.
- Kodėl taip pasielgei? Juk žinai kaip skaudu, kai netenki vaiko! - suverkšleno ji. Atsidusau ir bandžiau ją paliesti, tačiau ji atsitraukė lyg būtų nutrenkta elektros.
- Ji dabar man mažiausiai rūpi. Man rūpi tu, Dila. - sušnabždėjau. 
- Aš nesu svarbesnė nei mūsų ar koks kitas vaikas ir tu žinai tai. Vaikai visada bus svarbiausi. Ir jeigu reikėtų rinktis tarp manęs ar mūsų vaiko, nė nedvejodamas rinkis jį. - išspjovė žodžius man į veidą.
Palikau ją vieną ir apsisukau link laukujės durų. Neturiu laiko gelbėti tos moters vaiko, kol maniškis velniai žino kur. Dila teisi, mūsų vaikas yra svarbiausias, tačiau ji man taip pat svarbi. Be jos negyvenčiau. Pasiėmiau savo striukę ir apsivilkau ją. Kai pradėjau autis batus, išgirdau, jog Dila atsistojo šalia manęs. Pakreipiau galvą ir žvilgtelėjau į ją.
- Kur išsiruošei? - paklausia ji. 
- Turiu reikalų, - šaltai atsakau ir išsitiesiu pakildamas nuo grindų. 
- Aš vyksiu kartu, - sušnabžda ir iš spintos išsitraukia paltą. Sučiumpu jos ranką ir jos dėmesys vel susitelkia ties manimi.
- Tu niekur nevyksi, - rūsčiai tariu ir paleidžiu jos ranką. Ji piktai nužvelgia mane ir ignoruodama mano žodžius apsiauna batus. Giliai įkvėpiu bandydamas nusiraminti. Pirma mano motina, o dabar dar ir ji mane nervina.  
- Aš pasiruošusi, - paprastai taria Dila ir atsisuka į mane. - Vykstam?
- Aš tau aiškiai pasakiau, kad tu niekur nevyksi, nes tai sukelia tik problemas, - bandau nusiraminti, tačiau vos ji praveria savo burną, man norisi ją užčiaupti.
- Su tavim ar be tavęs, bet aš vis tiek išvyksiu, - sumurma ir padeda ranką ant rankenos.
Staigiai atsirandu prie merginos ir apsuku, kad mūsų žvilgsniai susitiktų. Dila aikteli ir įrėmia rankas man į krūtinę, kol aš giliai alsuoju bandydamas nusiraminti.
- Tu liksi čia, - tariu žiūrėdamas jai į akis. - Ir patikėk, tu nenori, jog per prievartą tave nutempčiau į tą sušiktą miegamąjį.
Jos akyse šmesteli ugnelė ir tai lyg ženklas, kad ji pasiryžusi kovoti.
- Jis mano sūnūs, todėl aš noriu daryti viską, kad jį rasčiau, o tu tam nesutrukdysi, Malik, - piktai taria ir bando mane atstumti.
- Malik? - nusišypsau, kas ją tik labiau supykdo. - Nešk savo dailų užpakalį į miegamąjį ir tyliai lauk manęs grįžtant.
- Na jau ne, - sumurma nenustodama spurdėti mano glėbyje. Ji lyg drugelis bandantis pasprukti iš nelaisvės.
- Ne? - pakreipiu galvą stebėdamas jos bereikšmius bandymus pasprukti iš mano glėbio. - Juk žinai, kaip man nepatinka šis žodis.
- Prisiekiu, Zayn, jei manęs nepaleisi ir laikysi čia kaip kokią kalinę, aš paliksiu tave ir daugiau nebegrįšiu.
Išgirdęs jos žodžius, staigiai ją atleidau. Ji sučiaupusi lūpas pažiūrėjo į mane ir apsivilko paltą. Perbraukiau ranka per savo plaukus ir sukandau lūpą. Ji... ji... Ak, ji mane tai nervina ir tuo pačiu taip žavi. Tačiau aš vis dar piktas po jos tokio pareiškimo, jog ji mane žada palikti. Žinau, kad ji to niekada nepadarys, ji yra taip sakiusi. Na, o jeigu ji vis tiek pabandytų tai padaryti, aš jai to neleisčiau. Ji man per daug svarbi, kad paleisčiau, nors tai ir skamba savanaudiškai. 
- Ko lauki? - nutraukė mano apmąstymus. - Eime?
Įkvėpiau oro ir vėl bandžiau nusiraminti. 
- Tu tyliai sėdėsi mašinoje, o jeigu pabandysi iš jos išlipti, - sekundei nutilau ir ji suraukė savo antakius, - prirakinsiu joje.

~*~

Kelionė iki sandėlių nebuvo ilga. Dila nenustojo manęs nervinusi ir vis priminė, jog ji taip pat pikta. Ji nenustojo pirštais barbenti į langą bei niurzgėti kažką panosėje. Taip norėjosi sustabdyti mašiną ir ją išperti.
Sustojau prie sandėlių ir atsisukau į Dilą. Ji taip pat atsisuko į mane. Pasitraukiau nuo sėdynės ir artėjau Dilos veido link. Ji sutriko.
- Ką tu darai? - sumurmėjo ji, kai mano kvėpavimas atsimušo į jos lūpas.
- Juk žinai, kaip aš tave myliu? - sušnabždėjau ir ji lėtai linktelėjo. - Ir žinai, jog niekam niekada neleisiu tavęs nuskriausti?
Ji tyliai sumurmėjo pritardama. Ranka švelniai suėmiau jos delną ir prispaudžiau prie durelių. Ji aiktelėjo ir lenkėsi arčiau mano veido. Kol jos dėmesys buvo atitrauktas, greitai antrankiu prirakinau jos ranką prie durelių.
- Kas per velnias?! - sušuko ji ir aš atsitraukiau nuo jos.
- Ateisk, tačiau negaliu rizikuoti, - sumurmėjau ir iš kišenės išsitraukiau ginklą. 
- Zayn, atrakink mane, - pareikalavo. 
Ignoravau jos žodžius ir išlipau iš mašinos. Ji žiūrėjo per langą į mane, kol galiausiai jį pravėrė.
- Aš nekenčiu tavęs! - surėkė. Šyptelėjau jai ir nusiunčiau oro bučinį. Ji nusisuko į kitą pusę, o aš įėjau į pastatą.
Plačiai pravėriau duris ir sutikau sutrikusį Liam žvilgsnį.
- Tu turi išgirsti, ką jis sako, - tarė jis. Suraukęs antakius nužingsniavau į kambarį ir pamačiau kėdėje sėdintį kruviną Louis.
- Prisiekiu, jei nekalbėsi- 
Buvau nutrauktas.
- Šiandien tavo vaikas bus išskraidintas velniai žino kur ir jeigu tu nepaskubėsi, tu prarasi jį amžiams.

OK. Kitoje dalyje bus daauuuuug veiksmo (bent jau taip planuoju) ir net nežinau kaip reikės viską įgyvendinti. Žinau, kad dalies nebuvo laaabbbaaaaiii ilgai, tačiau trūko minčių, nors laiko ir buvo daug. Be minčių - nėra naujos dalies. Tai tiek. Iki greito. <3