"Kodėl dienai pasibaigus, saulė nusileidžia ir užleidžia žvaigždėmis padabintą nakties skliautą mėnuliui? Nes mėnulio ir saulės meilė - nesavanaudiška, ji tikra, amžina ir tokia graži, kad prieš jų meilę nublanksta viskas šiame pasaulyje. Todėl tave...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*Zayn pozicija*
Žvelgiau Dilai į akis ir bandžiau suvokti jos klausimą. Ji tikrai taip manęs nori, kad net atsisakytų savo šeimos? Aš nenoriu būti tas, kuris sugriaus jos santykius su mama, aš tiesiog negaliu pasielgti taip savanaudiškai. Ji anksčiau ar vėliau pradėtų tuo gailėtis ir mane dėl to kaltinti.
Patraukiau jos ranką sau nuo skruosto ir apsisukau nuo jos. Ėjau link durų ir jau norėjau jas praverti, tačiau Dilos balsas tam sutrukdė.
- Tu ir vėl bėgi? - Nusijuokė. - Tu vėl sumautai mane palieki? Zayn, kodėl atsiradus kliūčiai tu mane palieki?
- Nes tu nesupranti, - atsisukau į ją. - Tu nesupranti, ką reiškia, kai prarandi tuos, kuriuos myli ir jie ima tavęs nekęsti. Aš nenoriu, kad tu patirtum tokį skausmą, kurį patyriau aš, Dila.
- Tai pasidalink savo skausmu, - tarė ji. - Aš tau esu begalę kartų pasakojusi apie savo jausmus ir skausmą, kurį patyriau, tačiau tu man niekada nieko nesakai. Tai mane verčia abejoti tavo pasitikėjimu manimi.
- Aš pasitikiu tavimi, - prieštaravau jai.
- Tai įrodyk tai, - tvirtai tarė.
- Eime, - ištiesiau ranką ir ji kiek sutriko, tačiau sugriebė už rankos ir leidosi vedama manęs. Jaučiau žmonių žvilgsnius, kai ėjome koridoriais, tačiau man niekas nerūpėti, apart merginos, kuri laikė mano ranką.
- Zayn, kur mes einame? - Paklausė ji, kai atsidūrėme lauke.
- Aš noriu tave kai kur nusivežti, - sumurmėjau ir priėjau prie savo mašinos.
- Zayn, man reikia nugabenti mamos mašiną į namus, nes ji užmuš mane, - paleido mano ranką.
- Tai padarys kuris nors iš mano pavaldinių, - sumurmėjau ir pradariau mašinos dureles. Ji nepatikliai pažvelgė į mane ir sukryžiavo rankas ties krūtine. - Tu man liepi įrodyti ar aš tavimi pasitikiu, kai pati to nedarai?
Ji pavartė akis ir pagaliau įsėdo į mašiną. Apėjau automobilį ir pats į jį įsėdau. Užkūriau variklį ir žvilgtelėjau į Dilą, kuri žiūrėjo pro langą į viešnamį. Daugiau niekada negaliu jai leisti ten vykti. Nenoriu, jog ji prisimintų to, kas ją liūdina.
Važiavome jau apie valandą ir pastebėjau, jog Dilai jau pabodo važiuoti, nes jai nekantru kur ją vežuosi. Pagaliau pasukau į dešinę ir vartams atsidarius mes atsidūrėme dideliame kieme. Dila žvilgtelėjo pro langą ir suraukė savo nosį. Dabar ji atrodė tokia miela. Pasistačiau mašiną kieme ir išlipau iš jos. Dila padarė tą patį ir įsistebeilijo į namą esantį prieš ją.
- Po velnių, ką tai reiškia, Zayn? - Atsisuko ji į mane. Nieko jai neatsakiau, o tiesiog praėjau pro ją ir pravėriau namo duris. Girdėjau Dilos žingsnius už savęs. Vos ji įėjo į namą, aiktelėjo. - Zayn, kieno šie namai?
- Tavo, - ramiai tariau ir atsisukau į ją.
- Kaip suprasti "tavo"? - Sutriko ji ir suraukė savo antakius.
- Šie namai yra tavo, aš juos tau nupirkau, - truktelėjau pečiais.
- Kokio velnio tu taip pasielgei?! Ką visa tai reiškia?
- Kodėl taip pasielgiau? Gal todėl, kad tave myliu? Gal todėl, kad kiekvieną rytą prabudęs, noriu rasti tave šalia savęs? Gal todėl, kad kiekvieną dieną galėčiau tau į ausį šnabždėti kokia tu tobula esi? Gal todėl, kad tavimi pasitikiu ir noriu, jog visada būtum šalia manęs? Gali rinktis kurį nori variantą, nes jie visi sako tiesą. Bet aš turiu tau tik vieną klausimą... Ar tu nori to paties?
Ji stovėjo prieš mane ir nė nekrutėjo. Nežinau, ar ji buvo apstulbusi dėl mano žodžių, o gal baiminosi dėl jų. Gal viso to per daug? O gal per greitai? Dievaži, tas jos tylėjimas mane žudo iš vidaus.
Ji šiek tiek šyptelėjo ir man pasidarė kiek geriau. Juk šypsena reiškia kažką gerą, taip?
- Aš tikrai to noriu, tačiau ar nemanai, jog tai per anksti? - Paklausė ji ir aš susinervinau.
- Dila, tu juk nori, kad aš būčiau su tavimi. Tai kur problema? Juk sakei, kad viskas ko nori, esu aš. Kas tave stabdo nuo to?
- Aš nežinau, na... aš... - mikčiojo ji.
- Kas?
- Aš bijau su tavimi suartėti, - prisipažino ji. Ką po velnių tai reiškia?
- Kaip suprasti suartėti? - Suraukiau antakius.
- Na supranti... Tai... - Dilos žandai paraudo ir ji nudelbė akis į grindis. Buvau kiek nustebęs dėl jos tokios baimės po to kas tarp mūsų nutiko intymaus. Juk aš jos nenuskriaudžiau ir nesuteikiau net minčių apie tai. Bei nieko neverčiau daryti ko ji nenori.
- Juk žinai, kad aš niekada tavęs nenuskriausčiau bei neversčiau daryti to, ko nenori, - tariau ir ji pakėlė savo žydras akis į mane.
- Tu teisus, - pagaliau prabilo ji. - Sutinku, apsigyvensiu pas tave.
Greitai pribėgau prie Dilos ir stipriai apkabinau. Šūdas, jaučiuosi it mažas vaikas gavęs saldainį. Ji sukikeno mano glėbyje. Pakštelėjau į Dilos kaklą ir stipriau apkabinau.
- Žinai ką, turiu apie tai pranešti Harriui, - tariau atsitraukęs ir ji pradėjo kvatoti.
- Kodėl aš nujaučiu, jog prie šios minties prisidėjo ir jis? - Prisimerkė.
- Nes tu visiškai teisi, - nusišypsojau ir pakštelėjau jai į lūpas trumpam bučinukui. Ji pavartė akis ir galiausiai pasakęs jai, kad eitų apsižvalgyti po namus nuėjau į svetainę ir surinkau Harry numerį.
Po pokalbio su juo sužinojau, jog jis jau Londone, nes iškilo kažkokių asmeninių reikalų. Jis taip pat džiaugėsi, jog Dila sutiko su mano pasiūlymu, kurį jis pats man pasiūlė. Žinau, nesu pakankamai originalus ties santykiais, tačiau bandau viską perprasti, nors man sekasi ne itin gerai.
Žvilgtelėjau į Dilą, kuri su plačia šypsena leidosi laiptais žemyn.
- Zayn, žinau, kad viskas labai greitai ir panašiai, tačiau ar galėtų mano draugė trumpam čia apsistoti? - Paklausė ji ir aš nežymiai susiraukiau. Kokia dar draugė?
- Nemanau, kad tai gera mintis, - sušnabždėjau, kai ji nusileido laiptais ir artėjo link manęs.
- Kodėl? - Paklausė ji.
- Nes noriu pabūti su tavimi, - sumurmėjau ir padėjau savo rankas jai ant liemens.
- Jai labai reikia pagalbos. O be to, pas mus daug vietos, - šyptelėjo.
- Pas mus... Tai taip gražiai skamba, - vaidinau susimąsčiusį ir ji nežymiai kumštelėjo man į krūtinę.
- Nenukreipk temos, - burbtelėjo. - Na, tai sutinki?
- Gerai, tačiau tik su viena sąlyga, - ramiai tariau. - Tu privalėsi susitaikyti su savo mama.
- Na gerai, pasistengsiu, - sumurmėjo.
Pergalingai nusišypsojau ir pakštelėjau jai į nosytę, tačiau ji buvo vis dar susiraukusi.
- Kas nutiko? - Paklausiau ir ji buvo lyg kažkur išskridusi.
- Ar galiu tavęs kai ko paprašyti? - Nedrąsiai paklausė ir aš linktelėjau sutikdamas.
- Minėjai, jog esi praradęs mylimus žmones. Aš noriu apie tai žinoti, - ji žvelgė tiesiai man į akis.
Žinojau, jog ši diena ateis greitai ir kad išsisukti nebegalėsiu.
