WHY ME? ( Zayn Malik )

97

*Zayn pozicija*

Dilos persigandusios akys pradėjo lakstyti po patalpą, kol sustojo ties manimi. Priėjau arčiau jos, tačiau ji ištiesė rankas prieš save, lyg gintųsi prieš mane.
- Ne, ne, ne, ne, ne! - pradėjo ji rėkti. Nesupratau kas jai darosi. 
Atsitūpiau prieš ją ir bandžiau ją paliesti, tačiau Dila atsitraukė ir pradėjo spurdėti lovoje.
- Neliesk manęs! Neliesk! - nenustojo šaukusi.
- Dila, čia aš, Zayn, - žvelgiau į jos apsiašarojusias akis, tačiau ji tik nevalingai purtė galvą ir nenustojo rėkusi.
Kitame kambaryje išgirdau Evan'o riksmą. Žiūrėjau į Dilą ir nežinojau ką daryti. 
- Dila, paklausyk, - atsisėdau ant lovos, o ji visa drebėjo iš baimės, - aš tau nieko nepadarysiu.
Tiesiau ranką norėdamas ją paliesti, tačiau ji šoktelėjo iš lovos ir užsiėmusi už galvos pradėjo dar garsiau rėkti. Nepajaučiau, kaip pačiam pradėjo kauptis ašaros. Buvau toks pasimetęs. Nesupratau kodėl ji taip elgiasi. Nejaugi ji prisiminė Yaser? Nieko nesuprantu.
- Mažute, prašau, - pakilau iš lovos, o ji traukėsi į kambario kampą, kol jai nebeliko kur bėgti.
- Ne! - rėkė ji. - Neliesk manęs, Yaser!
Sustojau vietoje ir nieko nebedariau. Ji mano, kad aš Yaser. Perbraukiau ranka per savo veidą ir išėjau iš kambario. Nežinau kaip elgtis. Dila rėkia viename kambaryje ir mano, kad esu Yaser, o Evan'as taip pat verkia. 
Įėjau į miegamąjį ir paėmiau sūnų ant rankų. Jis nenustojo verkęs, kas mane liūdino ir siutino vienu metu. Esu toks bejėgis, kas man nebūdinga. 
Supau Evan'ą ant rankų ir tuo pačiu metu skambinau Liam. Nebežinau ko griebtis.
- Alio? - atsiliepė apsimiegojęs.
- Liam, man reikia, kad atvyktum pas mane. - greitai tariau. - Ir jei gali, kuo greičiau.
Tada baigiau pokalbį ir numečiau mobilų ant lovos. Žvilgtelėjau į Evan'ą, kuris nenustojo verkęs. Iškėliau galvą į lubas ir tikėjausi pats nepravirkti. Esu toks palūžęs. Norėtųsi viską mesti ir pradingti. Pavargau.
Riksmai iš Dilos kambario nesiliovė ir tai manęs neramino, nes su Evan'u ant rankų pas ją eiti negaliu. Ji gali jį sužeisti.
Paguldžiau sūnų ant lovos, nes supratau, jog mano supimas nepadės jo nuraminti. Vaikščiojau iš vieno kampo į kitą ir braukiau ašaras nuo veido. Visiškai suskydau.
Išgirdau durų trenksmą, todėl išėjau iš kambario. Prie laiptų stovėjo Liam su Džesika.
- Aš... aš nežinau ką daryti... - sušnabždėjau ir jie pradėjo lipti laiptais.
- Kas nutiko? - priėjęs prie manęs paklausė Liam.
- Ji... Dila mano, kad aš Yaser, - sušniurkščiau nosimi ir žvlgtelėjau į Džesiką, kuri nuėjo pas Evan'ą.
- Aš viską sutvarkysiu, - paplekšnojo per petį Liam ir nuėjo į Dilos kambarį.
Priėjau prie durų ir stebėjau viską iš šalies. Liam pradėjo kalbinti Dilą, tačiau ji nesiklausė, nes garsiai rėkė. 
- Dila, Yaser nebėra. Jis žuvo, - tarė Liam ir galiausiai Dila nustojo rėkusi ir pradėjo klausytis. - Tu saugi.
Tada Dila puolė Liam į glėbį ir pradėjo verkti.
- Tai buvo pragaras, - spėjau išgirsti jos žodžius.
Nusivaliau ašaras ir nusileidau laiptais į virtuvę. Atsirėmiau į sieną ir pradėjau kūkčioti. Kaip mažas vaikas verkiau kampe. Nusileidau siena ant grindų ir griebiau sau už galvos. Negalėjau nustoti verkti.
Iš antro aukšto nebegridėjau jokių garsų, todėl galėjau ramiai atsikvėpti, tačiau ašaros vis tiek nesiliovė bėgusios man iš akių. Išgirdau, kaip kažkas lipa laiptais, todėl kilstelėjau galvą pamatydamas Liam.
- Ji tiesiog persigando. - paaiškino.
- Bet ji išsigando manęs, Liam. Supranti, ji vėl manęs bijo, - sušnabždėjau.
- Leisk jai viską prisiminti.
Leisti jai viską prisiminti? Kiek tai truks laiko? Savaitę, mėnesį, o gal metus? Kiek man reikės laukti?
Pakilau nuo grindų ir ignoruodamas sutrikusį Liam žvilgsnį, nuėjau į virtuvę. Pradariau spintelę ir išsitraukiau viskio butelį. Atsukau butelį ir nesivargindamas pasiimti stiklinės, užsiverčiau butelį. Deginantis skystis bėgo mano gerkle, kol butelis buvo išplėštas man iš rankų. Piktai žvelgiau į Liam.
- Manai tai padės? - paklausė jis. - Ar tau tikrai to reikia, Zayn?
- Neturiu pasirinkimo.
- Maniau, kad tu stipresnis, Zayn. Šventai tuo tikėjau, - pasišlyktėjęs nužvelgė mane. - Buvai toks žmogus, į kurį norėjau lygiuotis, tačiau dabar imu tuo abejoti. 
- Man velniop, - sumurmėjau ir bandžiau atimti butelį.
- Jei rinksiesi šitokį būdą, prarasi ne tik Dilą ir sūnų, bet ir mane, - piktai šovė.
- Man nereikia tavęs, - tariau.
- Tai kodėl man skambini, kodėl prašai pagalbos? - garsiau paklausė. Jaučiau kaip pradėjo suktis galva dėl per greito gėrimo.
Neatsakiau į jo klausimą. Dabar man rūpėti tik viskio butelis, kurį jis laikė rankoje.
- Gerai, Zayn, tu pats tai pasirinkai.
Netrukus butelis atsirado mano rankose, o piktas Liam dingo iš virtuvės. Pažiūrėjau į butelį ir vėl jį užsiverčiau. Atsirėmiau į spintelę ir žvilgtelėjau į laukujės duris, prie kurių stovėjo Džesika su Evan'u ant rankų. Nieko nesakiau. Girdėjau, kad Liam lipa laiptais žemyn, tačiau į tai irgi nekreipiau daug dėmesio. Pamatęs tarpduryje Dilą, supykau.
- Kur ją veži? - piktai paklausiau.
- Jai čia nesaugu su tavimi. Ypač, kai tu tokios būsenos, - atšovė Liam.
Dila apsimiegojusiomis akimis stebėjo viską pasirėmusi į duris.
- Tu niekur neveši mano moters! - surėkiau. 
- Dar ir kaip vešiu. Tu pasižiūrėk į save, - pirštu dūrė man į krūtinę. - Tai tu turėtum ją palaikyti, o ne aš ar Džesika.
Jis čiupo Dilai už rankos ir aš nesusilaikiau. Jis negali jos liesti. Užsimojau ir smogiau jam į veidą. Jo veidas pasisuko į kitą pusę ir spjovė kraują ant žemės. Girdėjau Džesikos aiktelėjimą.
- Tai buvo paskutinis lašas, Zayn, - tarė Liam, - tikiuosi didžiuojiesi, ką padarei.
Ir tada jis išsivedė Dilą.

#OhNoZayn 
Tikiuosi patiko, nes aš tai mėgstu dramas. :D Regis, Zayn palūžo. Vargšelis.