X DALIS
JIE MOKA MELU NE PINIGAIS
"Aš pats kaip infekcija. Gyvenimo infekcija.
Kas prisiliečia, tas numiršta"
IGORIS
Maniau, kad mane ištiks širdies smūgis. Pamatęs savo kraują galiu ir numirti. Nekenčiau ligoninių, savo paties kraujo, ankštų vietų, skausmo ir malonių žmonių. Kodėl? Pats nemokėjau elgtis gražiai. Su liguistas priešais kultūros nereikia, o ką daryti su tais besišypsančiais? Man tai tik kilpa užsinerti.
Priešais sėdėjo ir vairavo mergina, internė iš ligoninės. Nei nepažinojau ją, nei vardą žinojau. Tiesą sakant nespėjau net įsižiūrėti kaip ji atrodo. Nusitraukusi antveidį liepė man laikytis. Už kurio galo? Žinot tą šūdiną jausmą, kai vairuojant mašiną iš jos bėga bendzinas? Čias tas pats, tik tiek, kad kanistras esu aš, o taip vadinamas bendzinas, nieko ypatingo, mano kraujas. Susipjausčiau rankas, greičiausiai pažeidžiau dar kokį velnią. Skausmas siaubingas. Rankų negalėjau nei ištiesti, nei sulenkti, o juo labiau ką nors paliesti, tad, kad nenusiversčiau nuo motociklo atrėmiau galvą į merginos petį, prisislinkau arčiau jos, alkūnėmis liesdamas šonus, o pirštus ir delnus laikiau ore. Kraujas tekėte tekėjo it būčiau pašautas. Svirduliavau, o virš galvos sukiojosi visi ereliai ir vanagai, ir tikrai ne tie paukščiukai iš animacinių filmukų. Vaikystėje tai buvo visiškas akių dūmimas. Ji vis ragino mane laikytis, kad nenukrisčiau ir nepaklysčiau į sapnus primenantį pasaulį. Gėlė tik rankas, bet degiau iš vidaus visame kūne. Norėjau nusiversti ir nebeatsikelti. Mergina užsuko į kažkokį kiemą. Išjungusi variklį, paėmė raktelius ir greitai nusitraukė šalmą. Persimetė rankinę ir padėjo man nulipti. Žingsniavome asfaltuotu, nelygiu keliu. Greičiausiai jis lygus, bet ne man. Žiemos šaltis kėlė dar didesnį skausmą, kraujas ir žaizdos šalo, ledėjo, trūkinėjo dar labiau. Prie paradinių durų ji nuspaudė kelis mygtukus. Įėjome vidun, o kai pasiekėme liftą net atsirėmiau į sieną. Šviesa blanko akyse. Giliai įkvėpiau. Ši vieta per ankšta. Negaliu čia būti.
- Ei! Laikykis, - spragtelėjo pirštais palei nosį, kad pabusčiau. - Dar pakentėk kelias minutes. Mes beveik atėjome, - išsinešdinome iš lifto. Ji laikė mano rankas už riešų, prievarta tempė link kažkur. Svetimas koridorius su daugybę durų. Prietema. Vienintelės lempos degančios lauke šiek tiek apšvietė pro langą visas sienas. Internė atrakino duris ir ragindama nutempė mane paskui save. Tuoj pat pasodino ant kėdės. Pagaliau padėjau subinę ant kėdės. Ji akimirksniu nusivilko striukę, susirišo plaukus, numetė raktus ant stalo ir nulėkė į vonios kambarį. Jaučiau šleikštulį burnoje. Tiek daug savo kraujo dar neteko matyti. Internė sugrįžo su medicininiu dėklu. Padėjusi ant stalo, vėl privertė atsistoti. Privedė prie kriauklės, atsuko čiaupą ir nutaikė tinkamą vandens temperatūrą. Atraitojo striukės rankoves. Sunkiai reagavau. Svaigo galva, akyse temo. Ji staigiai suėmė už mano smakro ir atsuko prieš save. - Nemiegok, - pareikalavo griežtai. - Turime nuplauti kraują, girdi? Šiek tiek perštės, - ir kai rankas pakišau, žodžiai "šiek tiek" virto į tiek rusiškų keiksmažodžių, kiek jų buvo. Ko gero tiek neturėjau net savo žodyne. Vandens srovė šniokštė, plovė visą ryškų, skystą kraują. Iš pradžių klaikiai degino it žarijos, it įkaitęs žarsteklis, o paskui darėsi vis vėsiau. Kai vanduo nustojo mane skaudinti, mergina apvyniojo rankas rankšluosčiu. Vėl pasodino ant kėdės.
- Karšta, - suveblenau. Mergina tuoj pat atsegė striukę, o tuomet ėmėsi medicininio dėklo. Atvyniojusi išsitraukė vatos, buteliuką dezinfekuoti žaizdas, kad neįsimestų kokia infekcija. Aš pats kaip infekcija. Gyvenimo infekcija. Kas prisiliečia, tas numiršta. Parsiduočiau nemokamai, bet net ir tada manęs niekas neimtų. Merginos rankos švelniai darbavosi. Nuėmė rankšluostį nuo vienos ir apvalė žaizdas, apvyniojo bintu ir tvarkingai užrišo. Tą patį padarė ir su kita ranka. Atrėmęs galvą į baro turėklą stebėjau jos darbą. Jaučiausi mieguistas, bet laikiausi.
- Tu gera seselė, - tyliai ir lėtai ištariau. Ji pusiau nusišypsojo. Vis dar galėjau jausti aštrią, dantytą pjūklo geležtę, susmigusią po mano oda. Jau geriau rankos nei sudarkytas veidas. Man ir sudrąskyto kūno per akis.
- Patologė, - pataisė ji. Mano akys iš karto virto stiklinėmis. Laikinai pabaigusi, ėmė tvarkytis. Pabandžiau atsistoti. Man reikėjo eiti, išsiaiškinti, kas vyksta, tačiau susvirduliavęs pajutau, kad tuoj krisiu. Internė mane sugavo ir atrėmė į save. - Negailėjai savo kraujo, tai bent dabar pagailėk savęs, kol vėl regeneruosi, - nesiginčyjęs leidau jai pasodinti mane ant sofos krašto. Mergina ėmė valyti vandeniu aptiškėjusį virtuvės stalviršį. Nieko negalėjau daryti. Jaučiausi kaip sumautas invalidas. Man reikėjo Angelo. Kodėl jis dabar neskambina? Kodėl neskambina, kai iš tikrųjų reikia? Vis dar karšta. Pabandžiau nusivilkti striukę, bet nesisekė. Tampydamasis turėjau atrodyti kaip idiotas.
- Leisk man, - pamačiusi, kad nesiseka ištarė ji. Mergina tuoj pat padėjo nusivilkti. - Tu kruvinas. Esi kur nors sužeistas? - paklausė ji. Papurčiau galvą. Numetusi striukę į šoną, nuėjo į kitą kambarį ir atsinešė vyrišką džemperį. - Čia mano brolio. Judviejų sudėjimas panašus, todėl turėtų tikti. Pradėjo segioti nešvarius marškinius, o aš šypsojausi, net jeigu skausmas siekė paskutinį plauką ant galvos.
- Gal sakau nereikia... - ji pakėlė akis. Aš kilstelėjau antakius.
- Ištvirkęs banditas, - nei nepagailėjusi manęs, lupo ranka per pakaušį. Aiktelėjau.
- Žiauri internė, - sukikenau. Atsikėlusi sviedė džemperį į galvą.
- Vonios kambarys štai ten, - supykusi mostelėjo ranka. - Renkis kaip nori. Kruvinas nesėdėsi, - supykdžiau ne juokais. Tai ką aš ten sakiau apie gerus žmones? Sugraibęs megztinį atsikėliau ir lėtai, žiūrėdamas praėjau pro ją. - Ir, beje, aš turiu vaikiną, - rėžė ji.
- Kaip jam gerai, - atšaukiau atgal, stovėdamas vonioje. Nusivilkti marškinius buvo tikras iššūkis. Aikčiojau ir cypiau visą pusvalandį kol juos atsisegiau ir nusitraukiau, o kur dar dvidešimt minučių, kol apsivilkau švarius drabužius. Man net rytais tiek nereikia, kiek reikėjo dabar. Sugrįžęs į kambarį, radau merginą atsirėmusią į spintelę ir geriančią arbatą.
- Ilgai užtrukai, - pastebėjo ji.
- Ragana, - suburbėjau. Ji paslapčia šyptelėjo, pastumdama puodelį karštos arbatos. Sarkastiškai susiraukiau. - Ha Ha. Kaip juokinga, - nesijuokdamas atrėžiau jai ir nuėjau prie lango. Kojos vis dar sunkiai mane atlaikė, bet kuo greičiau atsigausiu, tuo greičiau nusigausiu pas Angelą.
- Tas žaizdas reikės susiūti, - surimtėjo ji.
- Aš ir be siūlių gražus. Tik tuo dar neįsitikinai, - pilvu atsirėmiau į palangę, nužvelgdamas aplinką. Tamsu, nors durk pirštu į akį, snigo didžiausiomis snaigėmis, o dangų puošė kamikadzė priešpilnis. Po savaitės iš proto pradės eiti Angelas. Per pilnatį visiems pavažiuoja... Kažkur netoli nuo čia vis dar guli tas lavonas, kažkur netoli nuo čia bastosi tas žudikas. Mergina gyveno aštuntame aukšte sprendžiant iš to, kad šokti pro langą būtų tikra savižudybė.
- Kas tau jas supjaustė? - po ilgos tylos paklausė. Pasisukau į ją.
- Pats. Netyčia, - nerūpestingai atšoviau. Ji padėjo savo puodelį ir pagriebė kitą. Priėjusi prie manęs prikišo prie lūpų. - Ką tu čia, po perkūnais, darai? - sutrikau.
- Gerk. Manau, kad tikrai esi ištroškęs, - kilstelėjo antakį ji. Turėjau patikėti ja, kad nieko blogo ji neketina man daryti, kad neturi piktų kėslų. Gurkštelėjau šiltos arbatos. Skystis nubėgo stemple į skrandį. Jaučiausi kaip vaikas nemokantis pasirūpinti savimi. Gerdamas stebėjau jos veidą. Ji turėjo labai gražias, plačias, ryškias, rudas it šokoladas akis. Patraukusi puodelį pastatė ant palangės. - O jeigu rimtai? - surimtėjusi paklausė dar kartą. Internė priminė man labiau išprotėjusią policininkę, tardytoją tarp keturių sienų nei būsimą patologę. - Tokių pjūvių pats nepasidarytum, - pakreipusi galvą bandė perkalbėti ir pasakyti tiesą. Pasisukau į ją ir rimtu žvilgsniu atsakiau.
- Vadinasi esu geras menininkas, - šai kodėl neturiu merginos, kodėl nemiegu kiekvieną naktį su pirma pasitaikiusia. Aš troškau išvengti šių stereotipinių klausimų. Tylėjau. Dažnai taip darau, kai nenoriu kalbėti apie tai, kas man kelia pasišlykštėjimą. Krentančias snaiges papildė lietus. Kelią nusėjo plikledis ir šlabdriba. Abu stovėjome palei langą ir tiesiog stebėjome, kas darosi lauke. - Ačiū, - ištariau kiek pasisukęs į ją.
- Toks mano darbas, - kiek šaltokai atsakė ji.
- Tavo darbas, Interne, bus skrosti lavonus. Nemanau, kad tvarstyti pjūvius tavo sritis, - paneigiau.
- Eva, - pasisuko į mane. Kilstelėjau antakį. - Mano vardas Eva, - patikino mane, kad nustočiau vadinti ją interne.
- Igoris, - ištiesiau sutvarstytą ranką. Eva suėmė už sveiko riešo ir šyptelėjusi pridūrė:
- Tos žaizdos pačios nesusisiųs, - timptelėjo ir liepė sėsti ant kėdės. Teko paklusti. Eva pasiruošė milžinišką adatą ir specialų siūlą žaizdoms susiūti. Na, gerai, ta adata netokia ir didelė. „Igorio akyse jos visos didelės". Eva pradėjo nuo kairės rankos. Atvyniojusi bintą nužvelgė pjūvius. Skausmas buvo išties siaubingas. Atviros žaizdos per visus delnus, siekiančios pirštus, iki pat nagų. Eva įvėrė siūlą ir jau taikėsi kišti per odą.
- Ei, - ji kilstelėjo akis. Aš įsitempęs žiūrėjau į savo ranką, kurią jau švelniai laikė Evos pirštai. - Gal gali duoti šimtą? - suveblenau. Eva atsiduso. Padėjusi adatą, nuėjo į virtuvę, atidarė viršutinę spintelę ir ištraukė degtinę. Pripildė visą stikliuką ir pakišo man. Nieko nelaukęs užsiverčiau ir nusipurtęs susiraukiau. - Šlykštynė, - nustūmęs tuščią stiklą ant baro atšoviau. Eva sugrįžo ir galiausiai pradėjo procedūrą. Pirmus kartus velniškai skaudėjo ir buvo labai nemalonu. Žaizdos buvo itin didelės, todėl po dešimto dūrio pripratau. Jaučiau tik dilgsėjimą. Eva gražiai susiuvo žaizdas, o kai pabaigė apvyniojo bintu ir vėl užrišo. Pirštu mostelėjo, kad kiščiau antrąją. Atsidusau. Mintys vis sukosi apie tą žudiką. - Gal gali padaryti dar vieną paslaugą? - paklausiau jos. - Man reikia, kad mano telefono adresyne surastum vardą Angelas ir surinktum jo numerį. Padaryčiau pats, bet... - pakreipiau galvą.
- Tu man skolingas liksi iki gyvos galvos, - perspėjo ji.
- Aš tave išgelbėjau nuo tų banditų, - jaučiau pasitenkinimą.
- Įkišdamas mane į spintą. O taip, labai herojiška, - ironizavo. Ištraukusi telefoną iš mano striukės kišenės surado Angelo numerį ir nuspaudusi „skambinti" padavė į rankas. Per vargus priglaudžiau prie ausies ir laukiau, kol tas mulkis pakels. Eva truktelėjo iš jėgos dešinę ranką, o aš aiktelėjau. Ji mielai nusišypsojo. Perverčiau akis. Galiausiai jis pakėlė.
- Angele, turime problemų, - prabilau. Jaučiau Evos žvilgsnį. Ji klausėsi. Nesuvokiau kaip jam viską pasakyti, todėl prisiminiau kai ką. - Kodas 11. Atvažiuok manęs paimti. Negaliu vairuoti savo motociklo, - bandžiau. Jaučiausi tikras nevykėlis. - Taip, Angele, gėriau iš širdies, - pasiteiravau Evos, kokioje gatvėje ji gyvena, o tada perdaviau adresą Angelui. Jis pažadėjo būti už valandos. Kai baigiau, Eva paklausė:
- Ką reiškia kodas 11?
- Kad Igoris alkanas, - ironizavau.
- Kad tave sutrauktų, - stipriau įdurdama drėbė ji. Aiktelėjau suinkšdamas.
- Tegul sutraukia... - palengva atsidusau pasimėgaudamas. - Tik... Žinoma, jeigu kartu sutrauks ir tave, - pakreipęs galvą nusišypsojau. Ji parodė liežuvį. Kol Eva siuvo, mudu ant vienas kito varėme iš visos širdies. Eva vis bandė iš manęs ištraukti informaciją, kas nutiko, bet buvau gudrus ir nieko jai nepasakiau. Kurį laiką keikėme vienas kitą. Juk neturėjome ką veikti.
ANGELAS
Prieš pusvalandį
Mintys, kurios buvo mano galvoje išnyko. Jos išgaravo it dūmai. Kambaryje likome stovėti tik aš ir Kaira. Gniaužiau rankas į kumščius net karšta darėsi. Ką aš galėjau pasakyti? Nieko. Betkokie ištarti žodžiai būtų bereikšmiai prieš vaizdą, kurį dabar matau. Ji iš lėto priėjo prie manęs ir atkišo dovaną. Delsiau paimti ir padėkoti už tai, ko nenoriu girdėti savo ausyse.
- Atplėšk. Tau patiks. Pamatysi, - pažadėjo ji. Klausiamai nužvelgiau stovinčią merginą. Jai puikiai tiko trumpas, džinsinis sijonas ir priderinta palaidinė. Už viską labiausiai man patiko jos akys, šypsena ir tiek ilgi, gražūs plaukai. Nenoromis sugrįžau prie dovanos. Perplėšęs popierių išvyniojau visai ne dėžutę, o medinius, gražiai išraižytus rėmelius. Nuotrauka, kuri slėpėsi po stiklu daryta Portlande, per pirmą neoficialų, nepripažintą pasimatymą. Perbraukiau keliais pirštais ir nusišypsojau. Tai buvo be galo nuoširdu, be galo paprasta. Ji buvo teisi. Man patiko, bet užvis labiau mane žavėjo tai, kad ji sveikut sveikutėlė. Vėl sužiurau į ją. - Na? - spindinčia šypsena paklausė ji. - Kaip? - aš nieko netaręs pastačiau rėmelius ant rašomojo stalo kampo, atsisegiau striukę ir pagriebęs ją ėmiau ir pabučiavau. Įnirtingas, ilgas ir saldus bučinys net degino. Suėmęs rankomis jos veidą, o ji mano rankas, priglaudžiau kaktą ir mažais bučiniais vis siekiau jos lūpų.
- Tu esi man geriausia dovana. Tu, tik tu, - apžiodamas jos apatinę lūpą sušnabždėjau. Ji droviai nusišypsojo. - Norėčiau paklausti... - įkvėpęs vos vos ištariau.
- Bet neklausi, - nusišypsojusi pridūrė ir vėl įsisiurbė į mano lūpas.
- Ne, - nanosekundei atsitraukęs papurčiau galvą. - Tai viskas, kas mane slėgė. Tai viskas dėl ko buvau nelaimingas, - staigiai prirėmęs prie sienos užtikrinau tai, apie ką anksčiau nei nebūčiau pagalvojęs. Keliais pirštais patraukiau jos rudus plaukus nuo veido, atmečiau atgal ir šyptelėjęs palinkau ir pabučiavau į kaklą. Nieko nelaukęs užsikėliau ją ant savęs. Kaira nuvilko mano striukę ir ėmė segioti marškinius. Kūnu kilo siaubinga banga kontroliuoti tai, ką iš tiesų ketinu padaryti. Stipriai apkabinau ir pasiguldžiau ją į lovą, ant tos minkštos pagalvės. Kairos ranka paniro į mano plaukus, o manosios rankos, nemeluosiu, atsidūrė po merginos drabužiais. Svarbiausia buvo tai, kad ji vėl galėjo jausti viską tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kad jos nejautrumas išnyko, kad vampyrizmo baimė praėjo. Bučiniai nesiliovė. Kaira lyg skaitydama mano mintis pradėjo segti mano kelnių diržą, atitraukė užtrauktuką, vos ne vos atsegė tą prakeiktą sagą. Ranką padėjau ant jos nuogos kojos, pakišau po tuo trumpu, mano akis traukiančiu sijonu. Ketinau viską nurengti, ketinau nusispjauti į savo atsakomybę ir pasiimti tai, ko noriu. - Kaira, - uždusęs prabilau. - Aš noriu tave... - ir mano kalbas, ir visą jausmų atplūdį nusodino telefono skambutis. Paniuręs sužiurau į striukę ant žemės. Ketinau nekreipti dėmesio, bet tas daiktas nenutilo.
- Turėtum atsiliepti, - sustabdžiusi mane patikino Kaira.
- Greičiausiai Igoris nuobodžiauja. Pakvailios ir nustos, - tęsiau glamones, švelnius prisilietimus, bet telefonas ir toliau leido savo melodingas dūdas. Aš tikrai stengiausi nekreipti dėmesio.
- Nagi, Angele, - nusišypsojusi sustabdė mano ranką ant savo kojos, stipriai suspausdama savąją. - Aš niekur nedingsiu. Atsiliepk, - kilstelėjo antakius ji, švelniai linktelėdama link striukės. Atsidusau iš pasibaisėtino pasipiktinimo. Nulipęs nuo savo užgaidos, užsitraukiau nusmukusias kelnes, o pakėlęs striukę sukrapščiau iš vidinės kišenės skambantį, mano nervais grojantį telefoną. Perverčiau akis nužvelgdamas ekraną.
- Jis tuo matys savo Dievą, - pyktelėjęs atsiliepiau. - Rinkis, kuriuo ginklu nori, kad tave užkapočiau, - išrėžiau nei nepasisveikindamas. Klestelėjau ant lovos krašto ir klausiausi. Kairos rankos apsivijo mano kaklą. Švelniai prisiglaudusi sukėlė žmogišką šilumą, malonumą, kuris nyksta dėl Igorio liežuvio kitame telefono gale. - Aiškiau kalbėk, nes nieko nesuprantu, - stabdžiau jį. Ranka įsikibau į Kairos ranką ir švelniai braukiau per jos odą. - Tu gal gėrei? - primerkiau akį. Kai Igoris ištarė kodas 11, aš viską supratau idealiai ir aiškiai. - Gerai. Pasakyk kur esi, - kad ir kur jis buvo, tikrai sėdėjo ne vienas, o su kompanija. - Gerai. Būsiu už valandos, - pažadėjau, o tada baigėme pokalbį.
- Kas nutiko? - pabučiavusi palei ausį paklausė ji. Suėmiau už jos rankų ir stipriai prisitraukiau prie savęs.
- Ar turi čia nešiojamąjį kompiuterį? - paklausiau jos. Kaira linktelėjo ir atleidusi rankas išlipo iš lovos. Po kelių minučių tyliai sugrįžo atgal į kambarį nešina kompiuteriu. Įjungęs paiešką suvedžiau keletą raktinių žodžių. Paleidęs vaizdo įrašą pagarsinau ir laukiau kulminacijos. Kaira vėl mane apsikabino ir žiūrėjo kartu. Kompiuterinis laikrodis mušė pusę dešimtos vakaro. Kai kas sėdėjo šiltuose namuose, o kai kas, pavyzdžiui tas šiknius Malis ir reporterė šalo lauke kažkuriame miesto gale. „Rastas nužudytas vyras. Kol kas kriminalistai apie jį duomenų neturi. Žudikas vis dar vaikšto laisvėje, - šviesiaplaukė reporterė pasisuko į pareigūnus, kurie slėpė lavoną nuo kameros, nuo tiesioginės transliacijos. - Panašu, kad aukai trūksta pagrindinės kūno dalies - Galvos. Teisėsauga ragina sėdėti namuose, užsirakinti ir ramiai laukti, kol viskas praeis. Prašome atidžiai stebėti savo šeimos narius ir saugotis patiems. Daugiau naujienų rytoj ryte per..." - išjungiau portalą.
- Tu tai sutvarkysi, - sunerimusi pasakė ji, pabučiuodama į skruostą. Susimąstęs stebėjau monitorių. Akyse užkliuvo dar vienas vaizdo įrašas pavadinimu „Ilsėkitės ramybėje". Vos tik įjungiau susipažinome su visiškai nepagrąžinta medžiaga. Kalbėjo reporteris, o šalia jo stovėjo Konoras Malis.
„Papasakokite, kas vyksta. Mums visiems įdomu, ką reiškia šis reiškinys" - kamera nufilmavo ant medžio kabantį Henrio susenusį lavoną. Prabilo Malis: „Jau ne pirmas kartas, kai susiduriame su šiuo keistu atveju. Tai gąsdinantis vaizdas Salemo gyventojams ir be abejonės pačiai teisėsaugai. Deja, bet kol kas nežinome, ką reiškia šis pakaruoklis ar dar keli rasti prieš tai". „Ką galite pasakyti apie šį užrašą?" - kamera priartino vaizdą negailėdama kažkieno silpnų nervų. „Ilsėkitės ramybėje" sakinys ryškiai ir aiškiai išpjaustytas ant lavono kaktos. „Turime keletą teorijų, kad tai gali būti tam tikri anarchistai, susidariusi politinė jėga, kuri nori nuversti mus nuo valdžios. Taip pat neapleidžiame teorijos, kad tai galėtų būti revoliucija, slaptas judėjimas, noras parodyti, kas mieste yra vadas, lyderis. Žinau tik tai, kad jeigu šiuo metu šie žudikai žiūri šį įrašą, tai jie gali neabejoti, kad juos sugausiu ir įvykdysiu teisingumą". Reporteris ketino klausti kitų klausimų, tačiau aš išjungiau internetą ir patraukiau kompiuterį.
- Užsispyręs ir žavus revoliucionierius, - padėjusi smakrą ant mano nuogo peties pataisė Kaira. Kad ir koks susimąstęs buvau, nusišypsojau jai. Aš jaučiausi pasimetęs, bet kai ji šalia, viskas vietoje. Taip ir turėtų būti. Aš turėčiau būti savo vietoje.
- Jau seniai nebe toks, - paneigiau atlošęs galvą. Nenorėjau kažkur važiuoti, kažką daryti. Norėjau likti čia ir ją bučiuoti. Norėjau gulėti lovoje su ja ir pamiršti problemas, užsiimti abiems maloniais dalykais. Pasirodo mano malonumai priklauso nuo aštriausio peilio ir dvidešimt ketvirto kalibro ginklo su medinėmis kulkomis. Kaira dar ilgai manęs nepaleido. Ji šiek tiek pasislinko atgal link sienos, privertė padėti galvą ant jos nuogų kojų. Žiūrėjau į ją atbulai. - Pažinau tave tokį. Noriu, kad toks ir liktum, - Kairos rankos suėmė mano veidą. Palinkusi apžiojo mano lūpas ir švelniai bučiavo. Pasiilgau jos taip stipriai ir beprotiškai. Atrodė, kad nesimatėme visus metus, gal net ilgiau. Ji supynė mudviejų liežuvius ir jau po pusės minutės nebuvo įmanoma atsiskirti. Kūną užliejo šiluma ir gerumas, noras tiesiog viską palaidoti, o pačiam iš laimės kojomis patrypti. Turėjau keltis, eiti link mašinos ir parsivežti Igorį, bet prie lovos buvau lyg prikaltas.
- Privalau važiuoti. Salemas miršta be manęs, - nutraukdamas Kairos glamones ištariau.
- Važiuosiu kartu, - užsikišusi plaukus už ausies patikino mane.
- Malis gaudys mane. Tau per daug pavojinga būti su manimi. Rizikuojame kiekviena minute, - suraukiau kaktą atsisėsdamas.
- Nesijaudink, Dievas ne tam kojas man davė, kad sėdėčiau, - nusišypsojo ji ir išlipo iš lovos. Ji vilkėjo tik apatinius. Būčiau ne prieš, jeigu ir jų neliktų. - Be to... - vilkdamasi megztinį tęsė toliau, o aš klausiausi, - ... Aš tikrai noriu sužinoti koks jausmas būti tavo, kaip revoliucionieriaus mergina, - ji susirišo susigarbanojusius plaukus į arklio uodegą. Šyptelėjau. Ji laikė mane geriečiu, nors toks nebuvau. Padariau galybę klaidų ir bandau jas atitaisyti. Melavau ir vis dar tą patį darau toliau.
Džiaugiausi mūsų naujos draugystės pradžia, tačiau tame buvo tritaškis. Žiūrėjau į savo Spartuolę ir žinojau, kad šis pokytis negalėjo nutikti per naktį. Žinojau, kad ji kažką slepia ir turėjau sužinoti ką. - Na? Važiuojam? - nusišypsojusi skėstelėjo rankomis ji. Nusišypsojau jai, atsistojęs susirinkau drabužius ir atsidusau pro ją praeidamas.
- Ką jūs visi be manęs darytumėte...
Royal išpažintis
Košmaras. Šitą dalį rašiau gaziljan times. Maniau jau neparašysiu išvis. Mirtinai nesisekė su šia dalimi ir vis dar pykstu ant jos, nes visvien nesijaučia, jog ji man išbaigta. Na, jūsų darbas įvertinti teigiamai arba neigiamai. Aš ant neigiamo šį kartą. Tikiuosi nors kiek patiko, nes nusišaut galima.