IX DALIS
NE VISAI ŽMOGUS
"Man nusišikt, kaip jam nusišikt ant visų likusių"
Prieš 11 valandų
ANGELAS
Jeigu gyvenimas yra skausmas, aš savąjį palaidojau jau labai seniai. Jis vis dar gyvas.
Brajanų rūsiai pastatyti nuo neatmenamų laikų. Šaltojo karo metu tuneliai atliko savo paskirtį įkalindami žmones tamsoje, sunaikindami jų žmogiškumą, atimdami visas viltis. Mokslininkai su jais eksperimentuodavo, o neveiksnius, nesėkmes nužudydavo. Šie tuneliai turi ilgą sistemą, keliaujančią po visą Salemo teritoriją, tačiau dauguma šachtų, siaurų kelių, rūsių jau užversti. Sėdėti čia ir vartyti tėvo paliktus dokumentus, užrašus, dienoraščius, rasti piešinius užkritusius už milžiniškų dėžių atrodė sadistiška. Čia žmonės kankinosi, čia jie buvo kankinami, o dabar tai tik šaltos, žiurkių išmatose paskendusios patalpos. Ištisus metus sienos ir grindys kaupė dulkes, supo į tinklus didžiausius vorus, kolekcionavo vabalus, veisė kirmėles, išlaikė mirtį. Kartoninės dėžės nuspaudė užpakalį, todėl šiek tiek atsistojau ir pamankštinau kojas, pasukiojau kaklą. Sėdėjau čia visą rytą ir dulkėjau po Centrinio banko pamatais. Igoris ko gero nepaleidžia iš rankų lovos ir patalų, Kaira kaip ir aš apmąsto paskutinius įvykius, paskutines nesėkmes ir netikėtumus. Nei nenoriu įsivaizduoti, ką veikia Džonas. To padaro aš nepažįstu. Tas žmogus, kuriam nupiešiau gyvenimo paveikslą keliomis detalėmis nei neegzistavo. Drėgmė jautėsi kiekviename kampe. Čia netrūko aidinčių garsų tokių kaip žiurkių krebždenimas ir ultimatumo iškėlimas pelėms, jų priešininkėms. Supypsėjo mano telefonas. Ėmiau dairytis po grindis. Apverstos dėžės net mane tuoj palaidos gyvą. Išverčiau kūgius lapų, išmėčiau knygas, kol pagaliau radau. Telefonas prie išsikrovimo ribos. Ekrane mirksėjo žinutė nuo Emeto, vaikystės draugo su kuriuo gyvenau Portlando vaikų namuose. „Su 21-uoju gimtadieniu, Vampyre!". Mano veido šypsena nelydėjo. Su kiekvienu pranešimu kas kartą norėjau sutraiškyti telefoną į milijonus dalelių. Ne žmonės kalti, o aplinkybės supančios mano pasaulį. Lygiai prieš tryliką metų virtau šia šlykštyne ir kas kartą paminėjęs gimtadienį privalau su tuo susitaikyti. Nustūmiau išmanųjį į šoną ir toliau skaitinėjau sukryžiuodamas kojas ant dėžių. Ketinau pamiršti, kad man dvidešimt vieneri ir kad nesugebu pasenti. Tėvo užrašytus tekstus atvirkštine kalba padėjo perskaityti vienintelis su savimi atsivežtas veidrodėlis. Jame mačiau ir savo atvaizdą ir jis tikrai nepriminė tobulybės. Veidas atrodė baltesnis, šiek tiek sublogęs, akys įkritusios, o jų pilkumas toks, kad primena visišką juodumą. Smakras su žymiai tankesne barzdele. Dantys aštresni, išryškėjusios smailios formos, suaugę glaudžiai ir tankiai. Pirštai priminė visiškus kaulus, nagai perpus ilgesni nei anksčiau. Trūko ketvirtadalio tankių plaukų. Veidą vagojo vampyriškos raukšlės, atsiradusios dėmės ir neaiškios žaizdos. Pastaroji ties mano skrandžiu sugyjo greitai dėl Ani į rankas įteikto IV grupės kraujo. Dirstelėjau į laikrodį ant dešinio riešo. Pirmą valandą turėjau dvyliktokų pamoką, todėl pamažu ėmiau krauti daiktus į krūvas, rinktis asmenines smulkmenas. Gyvenimas tęsiasi ne šioje skylėje, o ten viršuje, kur saulė su kiekviena diena bando sudeginti mane. Žinoma, dabar žiema ir tų spindulių tikra degradacija. Žmonėms verkti, o vampyrams puotą kelti. Paėmiau keletą dienoraščių su savimi. Prie tinkamos šviesos ir su tinkamu gėrimu rankose išversiu dvigubai daugiau. Uždariau kamerą ir patraukiau link išėjimo. Lipdamas cementiniais laiptais į viršų žingsniavau vis lėčiau ir lėčiau. Galiausiai sustojau likus penkiems laiptais iki paradinio išėjimo. Mano ausyse švilpė garsai, kurie nepriminė nei žiurkių, nei tylos, nei mano kvėpavimo. Atsigręžiau atgal ir ėmiau leistis žemyn. Čia buvau ne vienas. Kažkas bildėjo tarp šių sienų. Kažkas kvėpavo tuo pačiu užterštu oru, o aš palikau ginklą mašinoje. Su kiekvienu žingsniu girdėjau papildomą, šiek tiek greitesnį judėjimą. Judėjau toliau į tunelių gilumas. Tamsa gaubė taką, sienas ir kampus, todėl įsijungiau telefone įdiegtą žibintuvėlį. Tolumoje varvėjo vanduo, slampinėjo didelės žiurkės. Sustojau kažkam tėkštelėjus į balą. Aš iš tiesų buvau ne vienas. Tamsoje stovėjo dar keletas figūrų susiliejusių su aplinka. Vos tik pašviečiau į jas, išvydau tas pačias senas nindzes su samurajų kardais. Vienas jų ginklu staigiai išmušė telefoną iš rankų. Mano kvėpavimas sulėtėjo, įsitempė ausys ir uoslė. Akys šiuo metu nereikalingos. Nanosekundės tikslumu spėjau stryktelėti į dešinę, kai pro mano veidą pralėkė sužvangėjęs metalas. Atsitrenkiau į sieną, atvirtau į savo vampyrišką būseną. Čia girdėjau kiekvieną žingsnį. Nežinojau ar dėl aido, ar dėl mano klausos. Žingsnis iš kairės ir mostas sunkiu ilgu daiktu palei akis. Išvengiau jo nuslydęs ant žemės. Klausa tarnavo man kuo puikiausiai. Pašonėje turėjau daugiau nei kelis priešus. Dar keli mostelėjimai. Tai tie patys vyrukai užpuolę mane praeitą kartą. Jie nesinaudojo akimis, tik instinktais. Pusę veido dengė juodi, vientisi raiščiai. Telefonas šiek tiek teikė naudos. Jo švieselė švietė į sienos ir grindų susidūrimą, todėl pasklido nedidelė prieblanda. Nindzės apsupo mane, o aš sukalenau ilgais dantimis.
- Gimtadienio dovana? - kilstelėjau tankius antakius. Du juodieji iš karto užsimojo japoniškais kardais. Šoktelėjau ir užsimojęs truktelėjau iš kojos trečiajam, kuris taikėsi dūriu į mano nugarą. Ketvirtas ninzdė griebė mane už rankos ir jėga sviedė į sieną. Liežuviu išlaižiau visą sumautą cementą. Nusivertęs ant žemės pasisveikinau ir su žiurkių pacu karaliumi. Kėliausi, bet vienas iš jų primynė mane savo koja. - Gaila, - ironizavau žinodamas, kad mane kažkas jau seniai stebi.
„Sėdėjau patogioje kėdėje. Tai nebuvo pirmas kartas, kai darausi tatuiruotę ir tikrai ne paskutinis. Kas kartą atsisėsdamas prieš tą aparatą sudrebu. Nemėgstu adatų kaip ir ligoninių, todėl teko taikstytis su šiuo požiūriu, kol sėdėjau tatuiruočių namuose „Ženklas turi prasmę". Priešais mane nusisukęs sėdėjo pasilenkęs savo amato meistras. Užsimovė pirštines, pasiruošė aparatą, užsimaukšlino ant akių apvalius akinukus. Tai stambus, tatuiruotas vyriškis, šiek tiek praplikusiu pakaušiu ir milžinišku užpakaliu, kuris nebetelpa ant tos nedidelės ovalo formos kėdės.
- Esi tikras dėl to? - vos tik padaviau jam lapelį su norimu užrašu ir paveikslėliu, vyras pasiteiravo manęs ar neklystu norėdamas šių žodžių ir simbolikos. Neatsakęs tiesiog pakėliau marškinius. - Daugiau klausimų neturiu, - sumurmėjo išvysdamas visas frazes ant kūno ir kai kuriuos piešinėlius. Pats meistras ant rankos turėjo milžinišką kobrą, o ant kaklo vilko leteną. Tai jo turėjau paklausti ar jaučiasi laimingas su gyvūnų kūno dalimis. Šios frazės troškau turėti ant kaklo kairės pusės. Meistras liepė atsigulti patogiai, pakreipti galvą ir šiek tiek įtempti kaklą. Įkvėpiau ir užsimerkiau. Mažos adatėlės pradėjo smaigstyti mano odą. Tai tebuvo penktadalis minimalaus skausmo iš to, ką iš tikrųjų turėjau jausti".
Skruostu prisiplojęs prie žemės laukiau jų įspėjimų, grąsinimų, bet sulaukiau tik greito kilstelėjimo nuo žemės ir žaibiško smūgio į lubas. Vėl plojausi ant žemės. Jaučiau kraują burnoje. Susikandžiojau liežuvį. Atsikėlęs neketinau pasiduoti. Nindzės vėl nusitaikė kardais. Šį kartą visos vienu metu ir vienu vieninteliu smūgiu. Mane užvaldė pasiutimas. Todėl, kai prasidėjo tolimesnė kova, aš pakišau vienam koją ir tėškiau jį sieną, atimdamas kardą. Nemokėdamas jo valdyti, tiesiog suėmiau abejomis rankomis ir atmušiau antros ninzdės kirtį. Kumščiu trenkiau į veidą. Persisukęs smogiau antrą, trečią, ketvirtą kartą. Manyje virė senoji vampyriška jėga. Jėga, kuri lydėjo pirmą kartą, kai atvykau į Salemą, kai nužudžiau vampyrą Harį Aspeną. Suėmiau už gerklės ir vožiau jo galvą į sieną. Juodasis krito. Suėmiau už jo skarelės dengiančios plaukus. Visa jėga užsimojęs trankiau jo galvą į sieną tol, kol iš priešo veido neliko nieko, kas būtų vertas mano dėmesio. Sutraiškiau nosį, paleidau kraują, atidaužiau jo protingąsiąs smegenėles. Išleidęs paskutinį atodūsį, nunarino rankas, o aš leidau jam pulti po mano kojomis. Atsisukau į kitas nindzes. Jos pabandė dar vieną kartą, tačiau vienam iš įtampos ir iš, nežinia kur, atsiradusios jėgos, sulaužiau abi rankas, o kitam išnarinau petį. Ketvirtasis atsitraukė. Jie akimriksniu susirinko kardus. Sveikasis griebė likusius sumaitotuosius ir išnešė muilą taip gretai, kad net sumirksėti nespėjau. Prieblandoje mačiau kruvinas rankas, girdėjau save gaudant kvapą. Atvirtau į žmogų ir kurį laiką tiesiog stovėjau. Jie buvo siųsti su tikslu mane nužudyti, bet nudėjau vieną iš jų. Klausimas, kieno taikinys aš esu?
"Kai meistras baigė, patalpoje laikrodis mušė pusę devynių ryto. Šis amato žinovas mėgo ankstyvą rytą ir gerą darbą. Gerai, ko gero jį kankino nemiga. Visiškai jį suprantu. Pats bandau nuo jos pabėgti. Meistras davė veidrodį, leido apžiūrėti visą vaizdelį. Frazę "Miegas - mirties tarnas" puošė iš šonų ištatuiruoti archangelo sparnai. Palinkčiojau jam.
- Manau žinai kaip reikia elgtis su šviežia žaizda, - dirstelėjęs į mane per akinių viršų pasiteiravo vyras.
- Be abejonės, - deramai atsakiau. Man nieko nereikėjo daryti. Aš vampyras. Man viskas sugyja ir niekas nepuliuoja, nes joks parazitas nenorėtų gyventi kito parazito kailyje. Sumokėjau už darbą, padėkojau už meistriškumą ir išėjau. Lauke snigo, vis dar pustė iš visų pusių. Gatvėse jau judėjo žmonės apsikarstę šalikais, kepurėmis ir pirštinėmis. Iki pirmos valandos turėjau galybę laiko, todėl grįžinėjau į dvarą. Ketinau prigriebti keletą daiktų ir važiuoti į Brajanų rūsius, pasikankinti su mitologija, senoviniais tėvo užrašytais pasakojimais. Vos tik įėjau į vidų, kūną užliejo šiluma. Ne, čia niekas nekūrė malkomis, kad suledėjusio dvaro sienos įgautų šviesesnes spalvas, čia visada kūrenasi židinys ir jo pakako, kad jaustum cirkuliuojančią šilumos bangą po oda. Jau lipau į viršų, tačiau iš po laiptų esančio kabineto išėjo Zifirinas. Jis tikrai mane girdėjo. Nekenčiu to vampyro. Ar kada nors buvo kitaip?
- Angele, į mano kabinetą, - pareikalavo jis. - Dabar pat, - mostelėjo pirštu. O ką aš sakiau?"
Sugriebęs lavoną atvilkau iki tuščios kameros. Numečiau į kampą, o patalpą apšviečiau telefonu. Pritūpęs žiūrėjau į kruvinąjį ir niekaip nenuspręndžiau ar noriu žinoti, kas slepiasi po raiščiu. Galiausiai pasiekiau ir nutraukiau skarelę nuo galvos. Asmuo neturėjo nei vieno plauko ant galvos. Plikesnis už betkokį plikį, oda išbalusi ir susiraukšlėjusi, pilna pigmentinių dėmių ir krauju pasruvusių siaurų, pailgų, siūlėmis susiūtų žaizdų. Nutraukiau pirštines. Nindzės rankos buvo visiški kaulai, vos keli lopinėliai odos, ryškėjo krumplių kaulai. Jis nei neturėjo nagų, o pirštų ilgis skyrėsi nuo žmogaus rankų kaip diena nuo nakties. Susikaupęs nutraukiau svarbiausią aprangos detalę - akių raištį. Jis jų neturėjo. Šis vampyras neturėjo jokių akių, jokių akiduobių. Tebuvo subjaurotos, įdubusios šnervės, vienodo ilgio, komplekto iltiniai dantys. Šis vėžliukų nindzių narys anapus tvoros. Pradėjau gailėtis, kad jį nudėjau. Reikėjo palikti leisgyvį ir gal dar būčiau sužinojęs kas mane persekioja. Mintyse nusikeikiau, numečiau visus raiščius ir išėjau iš kameros. Tai visiškai kitoks vampyras. Sprendžiant iš to kaip jis kovėsi, kaip jo bendrininkai kovėsi, jie kažkieno apmokyti, kažkieno užauginti, išmokyti atlikti juodus darbus naudojant jusles ir inkstinktus.
Susirinkau dienoraščius, kuriuos buvau palikęs prie sienos, o tada išsinešdinau iš čia. Tas lavonas turės pagulėti ten, kol nuspręsiu, kas apie tai turėtų sužinoti, o kol kas turėjau pamiršti visą, kas nutiko ir sugrįžti į realybę, kur kasdieninės problemos kardais neišspręndžiamos. Sumečiau užrašus ant priekinės keleivio sėdynės, o pats išvairavau mašiną iš Centrinio banko aikštelės. Važiuodamas parašiau žinutę Kairai. Perspėjau, kad noriu ją pamatyti ir apkabinti, pabūti ramus bent akimirkai. Tačiau, kol važiavau, galvoje sukosi užpuolikai. Kaip jie surado mane? Iš kur sužinojo apie Brajanų rūsius? Jeigu jie neįėjo pro paradinį įėjimą tai, kiek tokių dar yra? Norėjau skambinti Igoriui ir jam pasakyti, prašyti pagalbos. Ranka jau kilo griebti telefoną ir paskambinti, bet kai tai padariau, vėl nuspaudžiau ir numečiau telefoną ant galinės sėdynės. Jis ne toks. Igoris dar gali turėti gyvenimą, kurio nori. Negaliu dėl kiekvienos problemos jį kviesti, jį trukdyti. Aš susitvarkysiu. Nemokėsiu kitų laiku. Mokėsiu savuoju.
"Zifo stalas apverstas aukštyn kojomis. Popieriai išmėtyti ant žemės, dokumentai voliojosi visur, kur papuolė. Įeidamas užmyniau ant rašiklio besivoliojančio prie durų. Senokai čia lankiausi. Senamadiškas stilius išlikęs, tik prispjaudytas kilimas jau seniai išvalytas. Zifas krestelėjo į savo patogiąją kėdę ir susiraukęs žiūrėjo į mane.
- Kas yra? Neturiu laiko tavo moralams, - skėstelėjau rankomis. Žinojau, kad vėl mane puls dėl elgesio, veiksmų ar atsakomybės stokos tuo labiau, kai paskutinį lavoną pakabinome ant medžio šalia nuovados paradinio įėjimo. Netikrinau žinių, bet reporteriai turėjo kalbėti apie anonimus darančius Saleme gerus darbus. Susidėjau rankas ant krūtinės. Zifas vilkėjo tamsiai pilką švarką paraitotomis iki alkūnių rankovėmis ir prasegtus languotus marškinius. Naujas stilius ar čia tik mano akys nepripratusios? Zifirinas numetė per stalą kažkokį aplanką. - Kas čia? - prieidamas paėmiau ir atverčiau.
- Man reikia tavo pagalbos, Angele, - kuo rimčiausiai prabilo jis. Kilstelėjau antakį. Zifas geriau nusišautų negu prašytų manęs kažkokios pagalbos. Pirmas puslapis pažymėtas didelių spausdintų raidžių pavadinimu „BRAJANŲ IŠTEKLIŲ ATASKAITA".
- Na ir? - gūžtelėjau pečiais. Čia regėjau tik didelius skaičius lyg telefono numerius, kurių pats niekada nei skaičiavau, nei tuos pinigus rankose laikiau.
- Kažkas vagia iš manęs pinigus, Angele. Kažkas naudoja mano išteklius, - tramdydamas savo pasipiktinimą paaiškino paprasčiau. Varčiau aplanką. Pradiniuose puslapiuose sąskaitos sumos. Tolimesni žymėjo neaiškias išlaidas.
- Gal pats išleidai naujai mašinai, kraujo bankams ar... Žodžiu, Zifai, netrukdyk su savo nesąmonėmis, - susiraukęs numečiau ir sukausi išeiti.
- Dingo trys milijonai, Angele, ir tu man sakai, kad išleidau juos savo poreikiams? - primerkęs akis sucypė plonesniu balsu. Kai atsisukau radau jį šiek tiek pakilusį nuo kėdės. Sustojęs tyliai atsidusau.
- Kažkas įsilaužė į sąskaitas. Ar tai neturėtų būti policijos darbas? Na, žinai detektyvai, protokolai ir kitas formalus šūdas. Aš ne teisininkas. Aš tik vampyrų medžiotojas. Palyginus mano gyvenimą su tavuoju, aš purve maudausi, todėl apseisi su kitais dvidešimt penkiais milijonais, kuriuos vis dar turi.
- Aš verslininkas, Angele, trys milijonai paleisti vėjais, kai juos taip sunkiai uždirbau.
- Kokiu būdu, dėde? - susierzinau. - Kokiu būdu? Naftos pompavimu iš turtingų žemių, nelegaliais pardavimais? Nesidomėjau šitu grabu, nes bijau sužinoti su kokiu gyvuliu gyvenu.
- Tu mano namuose, - sudraugė jis sugrieždamas dantimis.
- Man nesunku išeiti, jeigu tau dvidešimties kambarių per mažai, - supykau.
- Viskas ko prašau, tai padėti surasti vagį, - plieskėsi jis.
- Prašai? Tu nemoki prašyti. Tu reikalauji. Tu ne mano šeimininkas, o aš ne tavo tarnas. Įjunk savo jausmus ir išjunk paslaugų mygtuką, - iššiepiau vampyro dantis.
- Priglaudžiau tave savo namuose. Leidau gyventi, nors užtraukei man blogą reputaciją. Myliu tave kaip savo sūnų, o tu štai kaip atsidėkoji! - užrėkė, atsakomai parodydamas savo siaubingus suaugusio vampyro dantis. Rankomis trenkiau per stalą, kad net lapai nulėkė ant žemės.
- Myli? - sukniaukiau. - Tu nežinai kas yra meilė! Tu tik jautiesi galingas ir stiprus! Stiprus nereiškia įtakingą! Tu silpnas! Nupiešęs paveikslą, kuriame sėdi grandinės viršūnėje! Kiti nors ir dvėsta badu, nes pats jautiesi saugus! Nustok vieną kartą galvoti tik apie save! Nustok apsimesti geru, sumautu herojumi!
- Nenurodinėk man kaip elgtis! - mostelėjo pirštu žybtelėdamas raudonomis akimis.
- Išeik į gatvę, pagyvenk vieną dieną rankoje turėdamas vieną monetą, - ramiau ištariau. - Tu nežinai kas yra sunkus darbas! Tu nežinai, kas yra gyvybė ir tau nė motais sužinoti, kas yra tikrasis herojaus apibrėžimas, - atsitraukiau nuo stalo. - Nepadėsiu tau. Tvarkykis pats. Našlaičiui per akis artėjančios apokalipsės. Turėtum tai žinoti. Juk esi įtakingas! - skėstelėjau rankomis ir užlipęs ant kilimo nusispjoviau, antrą kartą išterliodamas jo susenusį antikvarą.
- Nedrįsk taip elgtis! Nedrįsk išeiti, kai kalbu su tavimi! - mostelėjo pirštu.
- Man nusišikt! - parodęs vidurinį pirštą išsinešdinau, trenkdamas durimis iš visų jėgų. Man nusišikt, kad jam nusišikt ant visų likusių. Man nusišikt, kad sėdėdamas ant milijonų krūvos prarado nereikšmingus tris milijonus. Man nusišikt ant jo viso gyvenimo, nes kol jis geria itališką, dvidešimties metų brandintą kraują iš auksinės taurės tarp elitinių žiurkių, kiti stengiasi aukoti viską dėl išlikimo".
Stovėjau prie jos durų ir ilgai svarsčiau. Belsti ar ne, nes tai reikš, kad ji man reikalinga. Ar aš jai reikalingas? Ar aš noriu kam nors rūpėti? Ar galiu meluoti į akis žmogui, kuris nekentė manęs, kai sužinojo jog esu ne visai žmogus. Ar galiu teisėtai slėpti apie rankoje laikomą nematomą meškerę, kurioje tabaluojasi šešėlio kabliukas, bandantis pačiupti didelę nuodų prisirijusią žuvį? Aš pabeldžiau, paskambinau į duris su mintimi, kad nesvarbu ko nori ji, o greičiau ko noriu aš. Juk apie tai gyvenimas, tiesa? Apie žmogaus malonumą, kai tas malonumas gali tapti tikru skausmu. Ji atidarė duris ir aš šypsojausi. Manyje jau kažkas ne taip, o kas, aš paaiškinti negalėjau. Deja, atsiradęs tarpas tarp manęs ir jos keičia viską, net jausmus. Gal todėl, kad ne visai esu žmogus.
- Labas, - nusišypsojo ji. Smagu buvo ją matyti, žinoti, kad ji beveik sveika. Jaučiausi ramesnis, bet ne laimingesnis. Problemos auga, o akimirkų mažėja. Tai, kas iš tų šypsenų, jei atviras negali būti?
- Labas, - atsakiau ir įėjau vidun, jai pasitraukus su vežimėliu į šalį. Nuėjau į jos kambarį ir dairiausi, laukiau, kol atriedės, kol galėsime pasikalbėti. Žvalgiausi po daiktus, į kabančius paveikslus. Išsitraukiau telefoną ir surinkau Igorio numerį. Negaliu jam meluoti. Sugraušiu save iš vidaus. Skambinau. Signalas geras, pypsėjo, kol Igoris atmetė. Laikrodis mušė likus dvidešimt minučių iki aštuntos valandos. Ką aš veikiau visą dieną? Kur aš buvau, kad laikas lėkė greičiau nei mano kojos, kur aš klaidžiojau, kad nepastebėjau jog net ir užsirašęs dvyliktokų turimą pamoką kaip pirmą punktą į ją nenuėjau? Surinkau vėl Igorio numerį. Liko penkiolika minučių iki aštuntos. Kodėl jis atmeta? Kodėl nekelia? Kodėl pasimečiau čia atėjęs? Žiūrėjau iš tolo pro langą ir nieko nemačiau išskyrus grėsmę. Laukiau Kairos susiėmęs už galvos. Ketinau jai pasakyti viską. Turėjau pasakyti, kad sergu, kad mirštu, kad vieną akimirką Brajanų rūsiuose buvau kaip niekad stiprus, kad mane puola kažkokie juodieji kiborgai ir aš tyliu kaip persipjovęs gerklę. Griaužė ją, bet laikiausi.
- Su gimtadieniu, Angele, - išgirdau žodžius iš tų lūpų, kurias mėgau bučiuot, kurių skonį ir vėl pamiršau. Juk ne taip dažnai apima intymumo jausmas, juk ne taip dažnai gaunu juo mėgautis. Viskas tik dėl to, kad neleidžiu sau to padaryti.
- Kaira, aš noriu... - kai atsisukau užsičiaupiau ir nuleidau rankas. Visų paslapčių raktas pradingo. Spyna užsirakino, mintys išnyko. Stovėjau amą praradęs kaip stovėjo ji, rankoje laikydama mėlyname dovanų popieriuje suvyniotą dovaną. Taip, stovėjau. Stovėjau taip, kaip šypsodamasi stovėjo ji.
ROYAL ŽODELYTIS
Kažkodėl rašydama nuo antro Angelo prisiminimo jaučiausi visiškai savimi. Rašiau taip kaip atrodė man jog tą akimirką aš turiu būtent taip ir parašyti, o parašius palikti. Retai toks jausmas pasitaiko pas mane. Aprašiau iš Angelo pusės, kas įvyko tuo metu vykstant Igoriui tik kitam miesto gale. Tikiuosi neaiškumų neliko, o jai liko rašykit, klauskit, klaidas irgi galit taisyt. Stengiuosi savo klaidoms padėkoti, nes jų dėka aš tampu žmogumi, kokiu noriu būti. Jums vertinti, kritikuoti... Pasireikškit. Drąsiai. Ačiū, kad skaitot.