XXVI DALIS
SAVĘS PRARADIMAS
"Jie visvien bailiai"
KAIRA
Juodas katilas ir raudonas kylantis dūmas tiesiai iš burbuliuojančio viralo. Pirštinėtos rankos vis maišė ir maišė ilgu pagaliu, žingsniavo ratais. Ant žemės nupieštas milžiniškas ženklas, lyg nukapota rodyklė rodanti kelią į nežinomybę. Galėjau prisiekti, kad jau esu ją kažkur mačiusi, bet prisiminti kur, neišdrįsau. Asmuo dirbantis patalpoje sukosi atgal, lyg žinodamas, kad jį stebiu, lyg nujausdamas, kad jis nėra vienas. Veido negalėjau pažinti, bet tos akys... Baltut baltutėlės be jokių vyzdžių akys žvelgė tiesiai į mane. Iš pradžių bandžiau atsitraukti, bet tada suvokiau, kad iš tikrųjų manęs jis nei nemato. Galvojau tol, kol jis nusišypsojo. Kojos nešė mane atgal, bet kur, negalėjau pasakyti. Bėgau koridoriumi. Kokiu dar koridoriumi? Aš juk negaliu bėgti. Aš juk negaliu vaikščioti, aš... Viskas aptemo. Stovėjau vienoje vietoje. Palei mano kojas gulėjo jaunas vaikinas, rankas ištiesęs į šonus. Jis kosėjo ir atrodė leisgyvis. Suraukusi kaktą parklupau prie jo ir siekiau padėti, bet mano ranka lyg vaiduoklio perrėjo kiaurai. Jis springo krauju, o viena ranka be pirštinės buvo siaubinga: skylėta, vieni kaulai ir jokios mėsos, odos, tik skeletas. Ranka vis dar stengiausi jį paliesti, bet veltui. Atsikėlusi ėmiau trauktis nuo jo, bėgti, bet vėl prisiminiau. Aš negaliu bėgti. Aš nevaikštau. Aš... Pramerkusi akis įsispoksojau į lubas. Giliai ir tyliai įkvėpiau. Tai buvo blogas sapnas, kažkoks košmaras. Nurimusi pabandžiau užsimerkti ir vėl užmigti, tačiau išgirdau kažką kvėpuojant. Iš pradžių pamaniau, kad išsigandau pati savęs, bet sulaikiusi kvėpavimą suvokiau, kad ne. Iš lėto atsisėdusi krūptelėjau. Ant kėdės kažkas sėdėjo. Sunkiai nurijau, nustojau mirksėti. Ketinau įjungti šviesą, bet mane sulaikė.
- Jis sakė man, kad mėgsti šaltį, - prabilo be galo pažįstamas balsas. - Sakė, kad jauti malonumą būdama su juo, sakė, kad jauti nepasotinamą šalčio alkį, - mėnulio prieblandoje pasirodė Angelo veidas. Atsirėmiau į lovos atlošą. Jis šyptelėjo. Po tiek laiko išvydusi jį baisiausiai sutrikau, išsigandau ir dvejojau, ką matau prieš savo akis. - Ar dabar jauti tą malonumą? - rankoje sukiojo aštrų durklą. Angelo akys buvo juodos, veidas papilkėjęs ir pikto žvilgsnio, tačiau kartu ir labai pasimetusio. Jo kūnas drebėjo, rankos atrodo vos nulaikė peilį. Panašu, kad jo drabužiai nekeisti nuo tos dienos, kai mačiau jį paskutinį kartą skersgatvyje. Atrodė apiplyšę ir sutepti krauju, o veidas turėjo žaizdų, įbrėžimų, lūpa praskelta. Ko gero jį sužalojo Igoris per muštynes ligoninėje.
- Kas tu toks? - atsargiai paklausiau. Angelas nieko neatsakė. Kaip dabar norėjau jį apkabinti, kaip dabar norėjau pajusti jo rankas ant savo liemens, kaip norėjau pamatyti jo pilkas, be galo gražias akis. Norėjau, kad jis grįžtų, kad tame kūne būtų tikrasis Angelas, kad sugrįžtų vampyras, kuris slėpėsi nuo manęs, bijodamas mano žvilgsnio ir atstumimo. Šito aš bijojau, nors dabar mane kažkas kaustė. Reagavau ramiai ir šaltai. Gal to išmokau būtent iš Angelo? Gal jis taip visada jaučiasi? - Ko tu nori? - jam artinantis klausinėjau, rankomis po antklode stengdamasi pasitraukti, tačiau buvau beviltiška. Man trūko užsispyrimo ir jėgos išlipti, ir bėgti. Trūko drąsos rėkti, kad kažkas ateitų, nes kiekvieną nanosekundę tikėjausi, kad Angelas sugrįš. Durklas makalavosi jo rankoje, lyg svaidoma žvaigždė. - Ką tu man darysi? Angele, tai ne tu, - jis manęs nesiklausė. Demonas keliu priklaupė ant lovos krašto ir griebęs mane, staigiai nuklojo antklodę ir atitempė iki savęs. Užsimojusi trenkiau antausį, mušiausi. Ketinau vožtelėti dar kartą, bet Angelas tik nusišypsojo ir sugriebęs mano ranką atsisėdo ant manęs, keliais prispausdamas rankas. - Ką tu darysi?! Paleisk! - bandžiau išsivaduoti. Akyse kaupėsi ašaros. - Angele, tai ne tu! Angele, tu vampyras. Tu vampyras! - surikau. Jis tik šypsojosi, sumurmėjo kažką nesuvokiamais žodžiais. Ėmiau spiegti. - Ne! Ne! - purčiau galvą. - Ne! Tu vampyras! Tu ne demonas! - beveik žviegiau iš nevilties. Angelas ranka tuoj pat užčiaupė man burną. Bandžiau jam įkąsti, bet nepavyko. Judėjau ir išsisukinėjau, bet jo kūno svoris, tarsi dešimteriopai sunkesnis. Ašarotomis akimis žiūrėjau į jį, o Angelas nematė tame problemos. Jis apvertė durklo ašmenis į mane ir laikydamas užčiauptą burną, mano nerimstantį kūną pasuko veidą į dešinę pusę.
- Aš ne vampyras ir ne tavo brangus Angelas, Mažute. Aš kur kas įdomesnis, - pasipiktinęs drėbė jis. Išplėtusi ašarotas akis dusliai suspiegiau, bet jis tai greitai nuslopino. Ir tada pajutau deginantį skausmą, kūnas judėjo iš visų jėgų, bandžiau išsilaisvinti. Spiegiau iš visų jėgų, bet nesisekė pakviesti pagalbos. Ašaros riedėjo mano raudonais skruostais. Skausmas buvo toks siaubingas, kad negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti, trūko oro, akyse visas vaizdas sukosi šimto aštuoniasdešmt laipsnių kampu. Laikas žudė mane kartu su tuo peiliu, o jo juodas žvilgsnis protarpiais pilkėjo, tarytum ne tik demonas žino ką daro, bet ir patsai Angelas. Purčiau galvą, bet jis stipriai įsitvėrė mano burnos ir neleido krustelėti. Ašmenys lengvai lakstė nuo vieno kaklo lopinėlio prie kito. Dejavau ir aimanavau, o kiekvienas pjūvis kėlė žviegimą, kuris buvo per tylus. Jis pasilenkė virš manęs ir šyptelėjo. Negalėjau net į jį žiūrėti. Jo viena koja sujudėjo. Aš staigiai ištraukiau ranką ir trenkiau jam iš visų jėgų. Išlaisvinusi kitą, kentėdama skausmą užsimojau dar kartą. Jis nepasidavė todėl greitai ir be jokio gailesčio truktelėjo per veidą. Surikusi šaukiausi pagalbos, bet Angelas sugriebė už gerklės.
- Padėkit! - rėkiau. - Padėkit! - jis mestelėjo mane atgal ant lovos. Kūną supraližavo. - Angele! - rėkiau jo vardą dusdama. - An...Angele! - daužydama per rankas žviegiau jo vardą. Staiga vaikino akys vos akimirkai pakeitė spalvą. - Angele, man skau...da, - išstenėjau, jam stipriau užspaudus kvėpavimo takus. Piktas žvilgsnis persimainė į nuoširdumą. - Ang...Angel... Angele! - antklodės, drabužiai, veidas, rankos nusidažė kruvinu raudoniu. Demonas vėl okupavo jo kūną ir mintis. Akys įgavo juodumą, o žvilgsnis kerštingumą. Jis pasiražė, pasukiojo kaklą ir prirėmęs prie lovos vėl tuoj pat užspaudė burną ir perrėžė paskutinius nesuvokiamo skausmo rėžius. Ašaros užtvindė ne tik akis, bet ir burną. Jaučiau metalo skonį liežuvio gale. Demonas sugriebė už gerklės ir pakėlęs lyg kamuolį metė į spintą. Aiktelėjusi kritau ant žemės. Akys matė tik artėjančius batus. Jis suėmė už mano susivėlusių plaukų ir pakėlė, kad jį gerai matyčiau, nepaisydamas jokio skausmo, jokios gyvybės.
- Mes nesiskiriame, Mažute. Jeigu manai, kad Angelas nieko niekada nenuskriaudė, tai labai smarkiai klysti. Aš tik jo vidinis atspindys, - ir atleidęs tuoj pat dingo iš mano kambario. Kūną apėmė silpnumas ir bejėgiškumas. Verkdama bandžiau keltis, bet dusulys paėmė viršų ir aš nebegalėjau pasipriešinti skausmui.
IGORIS
Pabudęs iš miegų suvokiau, kad praėjo ne mažas laiko tarpas. Ko gero išmiegojau visą naktį. Atsikėlęs užčiuopiau sutvarstytą kaklą. Tryniausi akis nuo miego, kad jį visai išvaikyčiau. Ėmiau vilktis kelnes, autis batus. Užsitraukęs striukę sugrįžau prie veidrodžio ir atsargiai traukiau tvarsčius nuo kaklo. Kas kartą pirštais stuktelėjus žaizdą šiek tiek suraukdavau kaktą. Veidrodyje mano kaklas atrodė siaubingas. Susiūti pjūviai, raudona oda ir ateityje pasiliksiantys randai. Angelas iš manęs išskaptavo paslaptingą ženklą, tik kol kas neaišku kokį.
- Naujas įvaizdis tau netinka, - tarpduryje išdygęs, lyg ropė darže, prabilo Zifas. Šiandien jis vilkėjo tamsiai mėlynus, kostiumo stiliaus džinsus, languotus mėlynus marškinius ir juodą, su tikru kailiu viduje, striukę.
- Kai jį sutiksiu, rankomis paplosiu per jo dailų veidelį, - suurzgiau. Patraukiau link jo.
- Kur? - ranka sustabdė, priglausdamas prie mano krūtinės.
- Turiu pamatyti Kairą. Įsitikinti, kad jai viskas gerai. Žinau, kad ji čia. Tada surasiu Mersą ir užmušiu Angelą, - pakreipiau galvą. - Trukdysi? - kilstelėjau juodus antakius. Kietai sučiaupdamas pervertė lūpas ir iškėlė rankas papurtydamas galvą.
- Mergiotę prieš savaitę išrašė iš ligoninės, Mersas miškuose tebeieško mano sūnėno, o..
- Pala, - išplėtęs akis sustabdžiau jį. Zifas užsičiaupė. - Ką čia tauški? Kiek laiko aš miegojau? - užrikau. Aš klydau į miegus, nes mane ištiko... Klaustrofobija.
- Tu nemiegojai. Tave ištiko dar viena koma. Praėjo savaitė nuo tada, kai susidūrei su Angelu, - patikino jis. Išplėtęs akis susimąsčiau. Manęs nebuvo tarp gyvųjų visą savaitę?
- Man reikia surasti Mersą, - skubiai nulėkiau prie lifto. Zifas pasivijo ir ėmėme leistis kartu. Atsidūręs antrame aukšte, akies krašteliu išvydau kaip kažkoks vyras skubiais žingsniais neša merginą į procedūrų kabinetą. Pro mane, į akis pažvelgdama, bėgte nulėkė motina. Ji nesustojo ir nemoralizavo, net nenustebo, kad pabudau iš komos. Leisk apžiūrėti tave Kameronui, kad galėtum toliau bėgti nuo problemų. Prisiminiau jos žodžius. Zifas susirūpinęs patraukė link jų. Atsisuko į mane.
- Eini? - paklausė jis. - Panašu, kad Angelas palietė savo nuosavybę gana skaudžiai, - mostelėjo galva jis. Užsižiopsojęs lėtai papurčiau galvą ir atsitraukiau. Zifas nubėgo paskui Ani, o aš sugrįžau į liftą. Kol leidausi žemyn, pirštais čiupinėjau siūles ir žaizdą. Atsirėmiau į sieną ir apžiūrėjau rankas. Jos ženklų ir piešinių bei simbolių raizgalynė kaip ir visas mano kūnas.
Lauke mane pasitiko stiprus snyguriavimas, kritusi temperatūra ir vėjas. Užsitraukiau kapišoną ir patraukiau link pagrindinės gatvės. Susiradau telefono būdelę, bet prisiminiau kad neturiu pinigų. Nervuotas trenkiau viską į šalį ir tiesiog ėjau pėsčiomis apmąstydamas viską, ko negaliu suprasti. Po dviejų su puse valandų pasiekiau bažnyčią. Sušąlęs niekieno nepastebėtas įėjau vidun ir nuskubėjau į kambarėlį. Atidaręs stalčių virš apatinės spintelės ištraukiau naują telefoną. Mersas supažindino mane su keliais šios patalpos patogumais. Telefone buvo tik jo numeris. Barbendamas į stalą laukiau, kol atsilieps. Atmetė mano skambutį, o po akimirkos sulaukiau žinutės. Kilstelėjęe antakį atidariau sekantį stalčių. Čia gulėjo raktai, labai panašūs į manuosius. Šie turėjo žalios varlytės pakabutį. Išlipau pro langą ir skaičiau toliau. Apėjau nedidelį puslankį aplink bažnyčią, tada palei tvorą ir tris žingsnius kairėn kaip Mersas nurodė pranešime. Pritūpęs nubraukiau plika ranka sniegą. Užkišęs pirštus staigiai truktelėjau. Atidariau kažkokį bunkerį. Žemėtais laiptais nusileidau žemyn. Aklina tamsa kažkur vedė, todėl pasišvietęs telefonu ėjau tol, kol sustojęs priėjau kažką uždengtą baltu apdangalu. Nutraukęs nusišypsojau. Prieš akis stovėjo mano pataisytas juodas lenktyninis motociklas. Paskutinis sakinys liepė važiuoti tiesiai, ką ir padariau, vos tik užsidėjau šalmą, užsitraukiau pirštines ir įkišau raktelius į spyną. Mersas net žiemines padangas uždėjo. Prie sienos stovėjo juodas krepšys su užrašu Neprašauk ir miško koordinatėmis. Atitraukęs išėmiau arbaletą, strėles ir raminamųjų likutį. Strėlių antgaliai buvo pažymėti sparnu kaip ir pats juodasis arbaletas. Neklydau, rankoje laikydamas Angelo arsenalą. Pakreipęs galvą pasitaisiau ir nuleidau antveidį, dūmiau visu greičiu slaptu tuneliu, kuris drėkėsi labai toli, su išvedžiojimais, staigiais posūkiais ir akligatviais. Nepaklydau, nes laikiausi Merso pranešimo.
Matomumas buvo prastas, tačiau man pavyko pasiekti miško gilybes. Iš pradžių važiavau pagrindiniu žvyrkeliu. Stengiausi kuo tvirčiau išlaikyti vairą, nes žiema nenorėjo man pagelbėti. Sustojau tolumoje išvydęs Merso mašiną, kurią jis man buvo kažkada paskolinęs. Nusiėmiau šalmą, paruošiau arbaletą ir užsitraukęs kapišoną nėriau į apsnigtas tankmes.
Atsargiai vaikščiojau per sniego platumas. Ši miško dalis nepasižymėjo keliais, bet turėjo nemažai išaugusių kemsynų. Pirštinėta ranka spaudžiau prieš akis atkištą durklą. Turėjau įtikinti save, kad galiu gyventi net ir skausme. Kas kartą troškau neįmanomą kovą įveikti ir tapti jos laimėtoju. Kokia pergalė, kai žinai jog gali? Miško tyla baugino, nes nebuvau tikras, kas yra už medžio prieš akis, už nugaros, iš šonų. Mintyse vis sukosi klausimas: kas jei nespėsiu?
Kuo toliau buvau, tuo sniego daugėjo, o miškas darėsi tankesnis ir painesnis. Negalėjau grįžti atgal ir palikti Angelo tam demonui, kuris pakenkė man ir Kairai. Kaip reaguos Angelas, kai sužinos kad Kaira negali vaikščioti, kad tai jo rankos supjaustė merginai kaklą, kad pakenkė savo geriausiui draugui? Kaip reikės sudrausminti tą pasimetusį vampyrą, kuris nežino, ko nori iš savęs? Kuo ilgiau žiūrėjau, kuo ilgiau kvėpavau šaltu oru, tuo darėsi karščiau, tuo sunkiau suprasti, ką aš išvis darau. Pakėliau akis į viršų. Tarp medžių viršūnių krito didelės snaigės. Įsižiūrėjęs suvokiau, kad tai ne snaigės. Ant žemės krito mažos žiežerbos, tarsi netoliese degtų laužas. Aplink mane tirpo sniegas, žemė juodavo, kojos šlapo nuo atsiradusio vandens. Viską apgaubė tirštas rūkas. Tolumoje stovėjo šešėlis, o kai jo kontūrai išryškėjo supratau, kad šį veidą jau pažįstu. Kreiva Grifo šypsena sugrąžino mane kažkur, kur jau buvau, bet to taip niekada ir nepajutau. Nepajutau ir tada, kai prabudau iš komos. Neprisiminiau to, kas dabar mano akyse taip ryšku.
- Tavo darbas? - paklausiau atsidusdamas. Grifas atrodė lygiai taip pat kaip tuose sniegynuose, kuriuos jis vadino pragaru. Skėstelėjau rankomis, bet jis nieko neatsakė. Šis padaras nepriminė to tipinio juodaakio demono, tačiau jis kažką turėjo, kažką pažįstamo. Vešlūs plaukai vis dar styrojo į visas puses, ta pati odinė striukė turėjo kelias nudegusias skyles, nuirusius siūlus, pirštinės kiauros kaip jo paties pirštai. Padaras mostelėjo galva, kad sekčiau paskui jį. Grifas ėjo sparčiai. Kiekvienas žingsnis priversdavo sniegą pajuosti, tarsi jis pats mėtytų anglis, lyg kokį ženklą. Netrukus visas vingiuotas takas, lyg išraityta juosta žemėlapyje buvo matyti iš toli. Sekdamas paskui dairiausi į šalis. Krūptelėjau išvydęs pro mane prasklandančias pabaisas. Nusitaikiau durklu, bet Grifas pasisuko į mane ir papurtęs galvą pridėjo skeletinį pirštą prie lūpų, kad nieko netarčiau. Pamėklės, šmėklos, vaiduokliai kiaurais veidais, įdubusiomis akimis, suglebusiais kūnais. Nuo jų tikrai netryško vaivorykštėmis. Vieni turėjo pusę galvos, kiti jokių akių, treti su viena koja ar berankiai. Dar toliau vilkosi pažeme, purvinais, sudarkytais nagais kapstydami žemę, neturėdami trečdalio kūno dalies. Nepatikliai ir atidžiai stebėdamas svetimus pakeleivius sekiau Grifo pėdomis. Žengęs dar vieną žingsnelį jis išnyko. Lyg koks beprotis ėmiau dairytis aplink savo ašį. Juodojo tako ir šmėklų nebuvo. Iš dangaus vėl krito baltos snaigės. Šis miško plotas atrodė it koks nedidelis kovos laukas. Aplinkui ratu išaugę kreivi, neįtikėtinai išsilankstę medžiai, lyg gamtos krėslai. Nusitraukęs kapišoną ir pasitaisęs kepurę prisimerkiau. Akys nemelavo. Sykį dirstelėjau aplink, ar tikrai nieko nėra. Dideliais žingsniais priėjęs ėmiau braukyti sniegą nuo medienos. Man nesivaideno. Grifas atvedė mane į šią vietą ne be reikalo. Priešais mane stovėjo tikrų tikriausias, ledais apšalęs krėslas ir jis tikrai nepriminė dvidešimt pirmo amžiaus. Atlošas suraitytas iš pačių smulkiausių šaknų, sėdimoji dalis priklausė sukapotam ir išskabtuotam kamienui. Jis atrodė lyg kokio žvėrių karaliaus sostas. Čia jau kažkas sėdėjo ir pėdsakai vedė į visiškas tankmes. Kas jeigu čia buvo Angelas? Vienoje rankoje sukau durklą, o kita vidinėje kišenėje ieškojau, prie kairiųjų šonkaulių prisegto dėklo, kuriame gulėjo stambiomis detalėmis išardytas arbaletas ir keletas strėlių. Numetęs ant sniego pritūpiau ir išvyniojęs paslėpiau durklą už kelnių. Tuoj pat sustačiau juodąjį kaip kad kažkada mane mokė pats Angelas. Įstačiau pirmąją raminamųjų papildytą strėlę, o likusias į kišenę. Turėsiu tik keturis bandymus. Tik tiek Mersas man paliko.
Staigiai patraukiau pėdsakais į gilumas. Lanksčiausi po sulaužytomis šakomis, spraudžiausi tarp dviejų suaugusių medžių, perlipau tuziną griovių, kol priėjau pelkės krantą. Ėjau šalia vilkdamas arbaletą, klausydamasis kiekvieno garselio, įsitikindamas, kad dar minutę suspėsiu įkvėpti ir iškvėpti. Žiemą pelkė atrodė kraupesnė nei kitų sezonų metu. Ištraukiau telefoną ir atsargiai žingsniuodamas bandžiau prisiskambinti Mersui. Jis nekėlė, todėl po trečio bandymo parašiau žinutę. Esu miškuose. Išjungiau ir paėmiau į rankas arbaletą. Perlipau kalną ir nučiuožiau žemyn. Žvelgiau atgal, o kai atsisukau, prieš akis išvydau Angelą. Sustojęs krūptelėjau. Tuoj pat ištiesiau arbaletą ir nusitaikiau į jį.
- Mano arbaletas, - suvokė Angelas ant šono išvysdamas savo paties išpieštą sparną. Kilstelėjau antakį. Jo balse skambėjo liūdesys? Pasidavimas? Neviltis? - Igi, kodėl laikai nusitaikęs tuo prakeiktu daiktu? Gal pablūdai? - užsiplieskė jis.
- Angele? - klausiamai tariau.
- Kas, po velniais, daugiau? - atsiduso jis priartėdamas prie manęs.
- Nesiartink, - pagrasinau. - Šausiu, - pridūriau. Angelas iškėlė rankas.
- Gal susėskime ir civilizuotai pasikalbėkime? Jaučiuosi it būtume kokie laukiniai, - atsiduso draugas. - Žinau, kad daug pridariau. Žinau kaip įskaudinau tave ir Kairą. Nenorėjau, kad taip nutiktų. Po velniais, atleisk, - jo skruostais nuriedėjo ašaros. Jis gailėjosi. Galiausiai nuleidau arbaletą. - Jis buvo mane pasiėmęs, bet dabar viskas gerai. Igori, dabar viskas gerai, - maldaute maldavo jis. Draugiškai šyptelėjau ir priėjęs stipriai ir broliškai apkabinau. Jis padarė tą patį. - Daugiau niekada neslėpsiu nuo tavęs jokių paslapčių. Nenorėjau nužudyti Trojaus Landano, - sušnabždėjo jis. Atsimerkęs išplėčiau akis. Landano? Jį pasiglemžė Jomio demonas dėl Trojaus mirties? Atsitraukęs linktelėjau įsimindamas šiuos žodžius.
- Mes tai sutvarkysime, Angele. Policija nesužinos. Mes sutvarkysime. Pažadu, - patikinau. Angelas dėkingai linktelėjo. - Nagi, Narcizo kamuoly, eime. Gana tolokai palikau motociklą, - mostelėjau galva. Jis šyptelėjo. Mudu tuoj pat grįžinėjome atgal. Kol ėjome palei pelkę pasakojau viską, ko jis neatsiminė. Daugelis dalykų jį šokiravo, tačiau be viso to, Angelas reagavo keistai. Besibaigiant pelkės krantui paskutinį kartą apsidairiau.
- Nagi eime. Čia šalta, lyg bažnyčioje! - suriko jis. Skubinausi link kalvos kartu su juo, tačiau pastebėjau dar kai ką. Link jos gal ir nuėjo Angelas, bet nuo pelkės gelmių nusigręžė kitas atvaizdas. Negalėjau pasakyti koks, bet panašu, kad tarp visko yra mistikos. - Eini? - užgiedojo Angelas.
- Taip. Tuoj, - atsišaukiau.
Kai sugrįžome prie motociklų, Angelas pagriebė šalmą ir užsitraukė ant galvos. Stovėjau už jo ir dvejojau dėl kelių klaustukų.
- Jis nemyža ašaromis į batus, o išgirdęs Kairos vardą neriasi iš kailio, - tyliai pratariau. Žinojau, kad jis mane girdi. Angelas nustojo tvarkyti šalmą ir sukluso.
- Ką čia kalbi, Igori? Važiuojam, - atsisukdamas nusijuokė jis. Nusitaikiau arbaletu.
- O svarbiausia... Tikrasis Angelas mane būtų apmėtęs sniegu už tai, kad pavadinau jį Narcizu, - susiraukiau. Angelo akys blykstelėjo. Jis trenkė šalmą į šoną ir puolė prie manęs atvirsdamas į daug baisesnį vampyrą pajuodusiomis akimis. Šis pabaisa turėjo siaubingas žandenas, ilgus nagus ir smailas ausis. Aš paleidau strėlę. Jis pagavo ir numetė ant žemės. Jo greitis buvo žaibiškas. Atsitraukęs užtaisiau dar vieną.
- O tu ne kvailas, - sušnypštė pakraipydamas galvą. Jis ketino trenkti man, bet nespėjo, nes pasilenkiau. Staigiai iššoviau. Strėlė pataikė jam į koją. Angelas sustojo. Užtaisiau dar vieną. Nusitaikiau ir iššoviau. Strėlė sulindo jam į šoną. Paskutinę nutaikiau tiesiai į pilvą. Jo paties migdomieji jį sunkiai veikė. Numetęs arbaletą užsimojau ir trenkiau kumščiu per nosį.
- Ne, - atšoviau. Griebiau už apykaklės ir kakta trenkiau į jo galvą. Angelas apsvaigo ir pargriuvo. - Aš toks protingas, kad kitiems net skauda, - suraukęs nosį atrėžiau. Supypsėjo telefonas. Angelas miegojo it didelis kūdikis, o aš atidariau pranešimą. Važiuok į dvarą. Skubiai. Ir tik dabar pastebėjau, kad Merso automobilio jau seniai nėra. Panašu, kad kai kas čia stebėjo gerą teatro pasirodymą.
Atvežti Angelą į Zifo dvarą buvo tikras iššūkis. Miegantį draugą laikyti ant motociklo ir vairuoti žiemą - sėkmės reikalas. Prie vartų mane pasitiko ne sargas, o pats Zifas. Nusitraukiau antveidį trumpam sustodamas.
- Darbuotojus atostogoms išleidai? - dusliai paklausiau. Mano balsą slopino šalmas.
- Kol antgamtinis pasaulis kišasi į realybę, taip, - pervertė akis.
- Kur Mersas?
- Rūsyje. Ruošiasi, - mostelėjo galva į dvarą. - Gerai. Važiuok, kol niekas nepamatė, - nuspaudžiau gazą ir nuvažiavau tolyn, kol tuo metu Zifas sargo namelyje sureguliavo vartų uždarymą. Paskubomis atėjęs padėjo nukelti Angelą nuo sėdynės. Pakabinau šalmą ant vairo ir tvirtai suimdamas Angelo kojas nuvilkome jį į vidų. - Kur jį radai? - paklausė Zifas bandydamas tolygiai kvėpuoti.
- Prie Erškėčių pelkės, - raukdamasis atsakiau. Nusileidome stačiais laiptais žemyn į šviesų apšviestą rūsį.
- Sodinkit jį į tą kėdę, - mostelėjo galva Tėvas Mersas. Su Zifu vos ne vos atrėmėme į atlošą ir abu vienu metu atsipūtėme. Atsitraukiau striukę ir pagriebiau ąsotį su vandeniu, kuris stovėjo netoli biliardo stalo. Zifas čia buvo įrengęs dar vieną gyvenamą patalpą. Jis tuoj pat surakino Angelo riešus platinos antrankiais. Po kėde buvo nubraižyta penkiakampė žvaigždė. Pasimečiau nematydamas jokių knygų, egzorcizmo reikmenų ir kito kunigiško šlamšto. Zifas stebėjo savo sūnėną, o Mersas kažką skaitinėjo knygoje.
- Kas dabar? Juk galite jam kažkaip padėti, taip? - kreipiausi į kunigą. Jis tylėjo. Zifo žvilgsnis panašėjo į užuojautą. Suraukiau kaktą.
- Dabar lauksime, kol jis pabus, - ramiai atšovė Mersas. Klestelėjau į sofą kitapus kambario ir nusivilkęs striukę laukiau. Zifas apsisuko ir kažkur išėjo.
- Kas tai? - paklausiau išvydęs kaip Mersas kažką stipriai maišo. Jis pamojo man pirštu, kad ateičiau.
- Kai ką tau parodysiu, - apėjome sėdintį Angelą. Kunigas palenkė Angelo galvą į priekį. Pirštu perbraukė per kaklą. - Matai? Šį ženklą jis jau turi labai seniai.
- Ko gero išsitatuiravo kaip ir kitas frazes, - gūžtelėjau pečiais. Mersas papurtė galvą.
- Angelas jos nedarė. Tokią žymę gali išraižyti tik vienas vienintelis padaras, kuris jam padėjo praeityje, - pataisė kunigas.
- Padėjo? Ką ji reiškia? - susiraukiau. Nauthiz ir Perth runos buvo nupieštos kaip viena bendra runa. Visos linijos sujungtos, tarsi aklavietė ir jokio laisvo kelio.
- Tai reiškia, kad Angelas jau yra susidūręs su mirtimi, - Mersas pasitraukė. - Tai reiškia, kad jis jau yra nužudęs žmogų. Ir dabar tai kartojasi, Igori. Tavo draugas jau yra žudikas ir nieko nepakeisi, - lėtai pakreipė galvą. Atsirėmiau į sieną ir užmerkiau akis. Skaudėjo kaklą nuo susiūtos žaizdos, skaudėjo galvą nuo per didelio spaudimo.
Vos tik pavalgiau virtuvėje, grįžinėjau atgal į rūsį. Zifo šaldytuve pasikartų nors ir visas dramblys. Dievaži, maistui pinigų gaila. Lipant rūsio laiptais žemyn, suskambo telefonas. Skambino Kaira. Iš kur ji žino šį numerį? Atsiliepiau.
- Kaira, - prabilau.
- Ar radai jį? - paklausė mergina.
- Taip, radome. Jeigu nori jį pamatyti, galiu pasakyti Zifui, kad tavęs atvažiuotų paimti. Jis visvien neranda sau vietos.
- Ne. Tik norėjau sužinoti ar jis saugus ir, ar jam viskas gerai, - jos balsas buvo liūdnas. - Igori, ar gali kai ką padaryti dėl manęs? - paklausė mergina.
- Sakyk, - paraginau.
- Kai jis vėl bus savimi, pasakyk, kad... Kad nieko neišeis, kad tą pradžią jis pamirštų, kad daugiau manęs neieškotų, - nenoromis paprašė. Atsirėmiau į turėklo galą ir nutilau. Ji tyliai kvėpavo, bet jaučiau kaip traukioja nosį, lyg dabar verktų.
- Sužeisi jam širdį. Neprašyk manęs to. Aš nesugebėsiu, - tyliai paneigiau.
- Kartais turime nepaisyti savo norų ir rinktis, kad galėtume gyventi toliau. Aš renkuosi, Igori, - ji baigė pokalbį, o aš nuleidau ranką žemyn. Žiūrėjau į laiptus ir galvojau tol, kol išgirdau Merso balsą. Tuoj pat nusileidau į rūsį. Mersas stovėjo netoli pentagramos, o pajuodusios Angelo akys žiūrėjo į mane, lūpos šypsojosi besityčiodamos iš manęs. Staigiai pasiraitojęs rankoves atėjau iki jo ir truktelėjau per nosį. Angelas net su visa kėde susvirduliavo. Pasigirdo juokas, kuris tik kėlė norą trenkti dar kartą.
- Grąžink mano draugą! - surikau. Užsimojęs trenkiau dar kartą, o tada dar kartą.
- Toks pat verksnys kaip ir jis, - nusikvatojo demonas. Suirzęs tvojau iš dešinės du kartus per smakrą. Galėjau girdėti jo traškančius kaulus.
- Igori, nurimk, - įsikišo Mersas.
- Aš ramus! - vožtelėjau per jo veidą iš kairės. - Aš toks ramus, kad dar nematei manęs supykusio! - griežiau dantimis. - Tu, Šūdo gabale, sugrąžink mano Angelą! - suėmęs už pečių stipriai papurčiau, delnu mostelėdamas riebų antausį. Demonas tik juokėsi. Jokie žodžiai, joks smurtas neveikė prieš šį kalės išperą. - Ką galime padaryti? - atsisukau į Mersą.
- Jis jau padarė, - nusileidęs laiptais įsiterpė Zifas. Susiraukęs atsigręžiau į dėdę.
- Ką čia kliedi?
- Kaip manai, kodėl jis nesiruošia egzorcizmui? - perklausė Zifirinas. - Jis sudarė sandorį su Kryžkelių būtybėmis, - Zifas atkišo žvakes prieš akis. - Jos skirtos įkalinti. Angelui nenaudojo, bet galai apdegę.
- Ką tu pažadėjai jiems, Kunige? Ką tu jiems pasiūlei?! - staigiai griebiau jį už rankos.
- Turėjau užbaigti Našlaičio darbą. Larai ieškojo kitų aukų. Teko griebtis vienintelio kelio, - pyktelėjo jis.
- Neišvarysit manęs! Angelo jau seniai nebėra. Jis ten, kur ir visi kiti. Jis įkalintas ir tu, Ruse, nieko negali padaryt!
- Kokio? Ką padarei? Ką jiems pasiūlei?! - surikau.
- Kokie pykčiai! Tikras spektaklis, - nusijuokė demonas. Atsisukęs vožtelėjau per snukį. Angelo veidas liko kruvinas.
- Užknisai! Niekas tavęs nečiulbina! - nusispjoviau palei jo kėdę.
- Vietoj paskutinių aukų, leisiu jiems nužudyti Našlaitį, - ramiai atkirto jis. Man plaukai piestu pasistojo.
- Ką?! - suspiegiau. Paleidau Mersą ir atsisukau į Zifą. - Reikia kažką daryti dabar pat, - griebiau striukę.
- Igori, sandorio neatšauksi. Vienas iš derybininkų turi likti negyvas, kad tai padarytum, - užginčiojo Mersas. Priėjau prie Zifo ir iš jo ištraukęs ginklą, užtaisiau ir nusitaikiau į kunigą.
- Puiku. Tada nudėsiu tave! - sušnypščiau. - Jeigu reikės būsiu bėglys, bet Angelas išsikapstys.
- Tu nesupranti, - bandė pertraukti mane.
- Aš viską suprantu. Nekenti vampyrų nuo pat pradžių, o juo labiau, kai Angelas nužudė tavo įbrolį. Nei neįsivaizduoji kokią paslaugą jis tau padarė, - užsidegęs siutau. - Bet ko gero tai kerštas už praeities klaidas.
- Ką čia kalbi, Igori? Nerūpi man tas kerštas. Tai vienintelis būdas. Angelo jau seniai nėra, - rankomis mosikavosi jis.
- Ne, turi būti kitas būdas. Visada yra. Jis ten taip pat, - papurčiau galvą. Angelas lyg nekaltas berniukas žiopsojo čia į Mersą, čia į mane, čia į Zifą, kuris netekęs amo tebestovėjo prie laiptinės. - Aš visada randu išeitį ir šį kartą surasiu, - užtikrintas atšoviau. Staiga ėmė mirgėti šviesos, judėjo keli daiktai pakampėse.
- Manau, kad ne, - abejingai pataisė Zifas. Visi trys spoksojome į skirtingas puses, tik demonas žvelgė tiesiai visiškai ramus ir baisiai pasitikintis savimi. Pro sienas, iš visų keturių pusių pasirodė keturios šmėklos. Larai, kurių vardą girdėjau jau nebe pirmą kartą buvo visiškai juodi. Jie neturėjo nei kūnų, nei veido, tik akis ir skeleto rankas. Sklandė viename lygmenyje, judėjo sinchroniškai. Beliko sulaukti tik jų išsišokimo. Atsistojau priešais Angelą. Demonas už manęs šyptelėjo.
- Igori, leisk jiems atlikti savo darbą! - bandė įkalbėti Mersas.
- Ir leisti jiems nudėti mano geriausią draugą? - kilstelėjau antakį. - Tai jau ne, Šventuoli, - suvokiau, kad Zifas delsia, kad jis neketina išsaugoti savo sūnėno. Jis bijojo dėl savo kailio. Nusitaikiau į Kryžkelių šmėklas. Jos artėjo. Šoviau. Kulka perskriejo kiaurai. Tai jų neatbaidys. Griebiau kelis daiktus ir sviedžiau į juos. Pasigirdus urzgimui, kelios iš jų dingo. Tuoj pat dingo elektra. Visi nutilo. Įsisvyravo tyla. Sugraibęs telefoną įjungiau žibintuvėlį. Priešais mane stovėjo dvyniai Larai. Jų pakalikai sukosi aplink Zifą ir Mersą.
- Esame čia dėl susitarimo. Našlaitis priklauso mums. Ilgai ieškojome, tačiau vis dėl to suradome. Atiduok ir nenukentėsi, - storu, įsakančiu balsu pareikalavo jis.
- Ne, - nukirtau. Staiga pasigirdo Zifo balsas.
- Leisk jiems, Igori, - paliepė jis.
- Ką? Gal tu apsirūkei? Ar išvis girdi, ką pats sakai?! Jis tavo sūnėnas! - užblioviau.
- Larams neįsakysi. Privalai leisti. Pasitiki manimi? - paklausė jis.
- Neee!!! - atšoviau. Šviesos vėl įsijungė. Vienas pakalikas laikė Mersą už rankų, kitas už Zifo gerklės. Dvyniai man prieš akis.
- Neleisk jiems manęs pasiimti, Igori! Neleisk jiems manęs nužudyti! - maldavo Angelo balsas. Sumirksėjus viskas pasikeitė. Aš nebestovėjau rūsyje prieš šmėklas. Po kojomis voliojosi sniegas, ledo gabalai, temperatūra žemesnė už įprastą žiemą. Kur sukausi, mačiau tik sniegynus. Snaigės krito ant manęs, o priešakyje kompaniją laikė Grifas.
- Pradedi man atsibosti, Demone! Turiu svarbesnių reikalų nei gerti arbatą su tavimi prie minusinės štemperatūros, - susikišęs rankas į kišenes užbaubiau.
- Tuomet užsičiaupk ir paklausyk, - suirzo jis. - Leisk Larams daryti tvarką. Balansas suiro. Nestabdyk likimo, nes tave palaidos gyvą.
- Ką? - primerkiau akis.
- Daryk kaip sakau, - jo balsas nuaidėjo mano ausyse. Aš vėl stovėjau rūsyje okupuotas Larų ir nesibaigiančių įkalbinėjimų. Ar turėčiau patikėti nepažįstamuoju? Nuojauta liepė trauktis, todėl nenoromis taip ir padariau. Larai tuoj pat paleido Zifą ir Mersą. Jie visi vienu metu apspito Angelo kūną, sustojo pentagramos centre.
- Nepalik manęs, Igi, - Angelo skruostu nuriedėjo ašara. Ir kai Larai pakilo, aš nusisukau. Jie sulindo tiesiai pro jo gerklę. Pentagrama ėmė trintis, Angelo kūnas kratėsi, bandė ištrūkti iš platinos sukurtų grandinių. Girdėjau kaip jis springsta, kaip nori rėkti ir kaip jam skauda, bet tai padariau klausydamasis ne aplinkinių, o savo balso, savo nuojautos. Tikėjau, kad darau gerai. Po keletos minučių, kuri man tęsėsi lyg amžinybė, Angelas nurimo. Jis tiesiog užtilo. Pasisukau į jį. Draugas sėdėjo be sąmonės. Mersas griebė dubenėlį, pamirkė į tą šlykštynę peilį ir sužiuro į mane.
- Padėk man paskutinį kartą, - sumurmėjo jis. Nenorėjau. - Trenk jam, - liepė jis. Įkvėpiau ir priėjęs paklusau, nors kunigėliu jau nebepasitikėjau. Užsimojęs trenkiau Angelui per kruviną veidą iš visų jėgų. Šis lyg pažadintas iš gilaus miego šoko iš kėdės, bet prirakintas tuoj pat vėl atsisėdo. - Palenk jo galvą į kairę dabar pat, - sukomandavo, o pats atsistojo iš dešinės. Zifas atidžiai stebėjo, kas čia dedasi. Paklusau Mersui tik iš reikalo. Nuojauta rėkė, kad niekas nebaigta. Nešvariais ašmenimis Mersas išpjaustė ant jo kaklo Nauthiz ir Perth runų tokį patį bendrą ženklą kaip, kad yra ant sprando. Kraujas nutekėjo jo kaklu, gėrėsi į marškinius. Atsitraukėme. Mersas skaičiavo.
- Nesuprantu, - prabilau. Mersas skaičiavo toliau. Staiga Angelas giliai įkvėpė ir pramerkęs plačiai akis, kietai sučiaupė lūpas. Pritūpiau sunerdamas pirštus. - Angele, Drauguži? - pasiteiravau. Jis be jokios veido išraiškos žiūrėjo į mane.
- Aš tuoj apsivemsiu, - sudejavo jis. Zifas atsipūtė. Nusišypsojau ir pasisukau į Mersą.
- Jūs žinojote, - suvokiau. - Jūs buvote tuo užtikrintas.
- Sakykim, kad tai sėkmė, - puse lūpų šyptelėjo jis.
- O kas nutiko Larams? Ir Jomio demonui? - paklausiau.
- Larai nežinojo, kad Našlaitis su savimi nešiojasi demoną. Sudariau sandorį su jais, nes numačiau tokią kovą. Larai negali stoti prieš Jomio demoną ir atbulai. Tai juos neišvengiamai sugrąžina atgal į pragarą, o auką į gyvenimą, - nudžiugo savo pasirinkimu Mersas. Taip, į pragarą... Atsigręžiau į Angelą. Apsvaigęs nuo blogumo ir skausmo, pakėlė į mane akis. Kaip jam pakartoti Kairos žodžius? Įkvėpiau, pasitaisiau rankoves ir pasvarstęs, užsimojau paskutinį kartą kumščiu jam į veidą. Angelas aiktelėjo ir nunarino galvą. Regis atjungiau jį nuo pasaulio. Nusiminęs nusisukau ir patraukiau link išėjimo. Juk lengviau trenkti nei pasakyti.
PABAIGA
AUTORĖS ŽODIS: Kolkas tai pirmo sezono pabaiga. Keista iš manęs nesulaukti kažkokios šokiruojančios pabaigos. Ko gero nusivažiavau su idėjomis, nes net pati šiek tiek nusivyliau savimi. Nežinau kodėl taip. Istorijos reitingai taip pat kritę, komentarų jau išvis nebesulaukiu, todėl tai nusmukdo mano norą kelti jums dalis. Na ką padarysi. Tikiuosi pabaiga patiko. Geros likusios dienos.