*Dilos pozicija*
------------ PO METŲ -------------
- Dila, prie tavo staliuko yra klientas! - Kumštelėjo man į petį Mia.
- Gerai, lekiu, - pavarčiau akis ir pasiėmusi meniu nuėjau prie kelių vaikinų. - Laba diena, - mandagiai su jais pasisveikinau ir nusišypsojau malonia šypsena ir padėjau meniu jiems ant stalo.
Apsisukau nuo tų vaikinų ir vėl priėjau prie Mios.
- Žinau, vienas iš jų tave ryte rijo akimis, - sumurmėjo Mia ir kikeno.
- Man nerūpi, - pavarčiau akis ir pradėjau su šluoste šluostyti prekystalio stalviršį.
- Nagi, Dila, nebūk tokia niurzga! - Pyktelėjo ji.
- Sakiau ne, Mia, ir taškas, - rimtai tariau ir vėl nuėjau prie tų vaikinų stalelio. - Ar jau išsirinkote, ko norėtumėte?
- Mano draugas norėtų tavęs, - vienas iš jų sukikeno ir mačiau kaip rudaplaukis vaikinas parausta.
- Deja, bet tokio patiekalo meniu nėra, - išrėžiau.
- Labai gaila, nes manau, kad tu būtum gardus kąsnelis, - nusijuokė jis.
- Ar jau išsirinkote? - Nemandagiai paklausiau.
- Taip, mums kavos bei riestainius, - pasakė vienas iš jų, o kiti tik pritariamai linktelėjo, todėl pasiėmusi meniu jiems šyptelėjau ir grįžau prie Mios.
Pradėjau ruošti kavą bei imti riestainius. Viską gražiai sudėjau į atskiras tris lėkštes.
- Na, ar tas vaikinas jau prašė tavęs telefono numerio? - Vis neatlyžo Mia.
- Prašau, baik, - sumurmėjau.
- Na gerai, aš tyliu, - parodė gestą, jog užsitraukia savo plepią burną. Paėmiau trys lėkštutes į rankas ir nuėjau prie tų vaikinų.
- Skanaus, - nusišypsojau ir nuėjau.
Po maždaug valandos mano darbo valandos baigėsi, todėl ramia galva galėjau išeiti iš kavinukės. Užsitraukiau savo striukę ir į kišenę įsidėjusi mobilųjį, patraukiau link savo namų, tačiau man nelaime, aš sutikau tą vaikiną iš kavinukės.
- Sveika, - pasisveikino jis, tačiau aš jį ignoravau ir tiesiog praėjau pro jį. - Ei, kur tu bėgi! - Sušuko jis ir ėjo šalia manęs. - Klausyk, aš atsiprašau už savo draugus.
- Man nerūpi, - šaltai atšoviau ir paspartinau žingsnį.
- Nagi, gal bent gali pasakyti savo vardą, gražuolę? - Staiga sustojau ir atsisukau į jį.
- Tu rimtai? - Nusijuokiau. - Tai lėkšta, nemanai? - Jis pasikasė savo pakaušį ir truktelėjo pečiais.
- Atleisk, tiesiog nežinau kaip bendrauti su merginomis, - atsiduso jis.
- O aš žinau, - tariau ir nusišypsojau. - Reikai palikti jas ramybėje.
Vėl ėjau greitai, kol jis vėl ėjo šalia manęs.
- O tu greita, - nusijuokė jis.
- Gyvenimas išmokė, - sumurmėjau.
- Klausyk, nebūk tokia, - pasakė ir griebė už mano alkūnės, todėl mano akys išsprogo ir atšlijau nuo jo.
- Neliesk manęs! - Suriaumojau ir jis atsitraukė bei suraukė antakius.
- Atsiprašau, aš tik norėjau tave sustabdyti. Aš neturiu blogų ketinimų, aš tik noriu sužinoti tavo vardą.
- Dila, - greitai pasakiau ir jis nusišypsojo.
- Malonu, Dila, aš Lo... - pertraukiau jį.
- Klausyk, man neįdomu, kas tu, ką čia veiki, ar koks tavo vardas. Aš tiesiog noriu, kad tu paliktum mane ramybėje.
- Bet tu man patinki, - tiesmukiškai pasakė.
- Atleisk, bet tau to paties pasakyti negaliu, - sumurmėjau ir nuėjau nuo jo. Ir ačiū Dievui, kad jis manęs nesekė.
Lipau laiptine iki savo buto, kol pagaliau pasiekiau trečią aukštą. Įkišau buto raktus į spyną ir pasukau kol durys prasivėrė ir aš galėjau užeiti į vidų. Nusiaviau batus ir nusivilkusi striukę, pakabinau ją ant pakabos. Ranka perėjau savo per ilgus, šviesius plaukus ir giliai atsidusau.
Nejaugi vaikinai nesupranta, kada mergina jam akivaizdžiai parodo, kad jis atsiknistų? Nekenčiu, kai vaikinai prei manęs lenda. Turbūt iį vis gyvenime niekado tokio neturėsiu, nes prie savęs neprisileidžiu nieko. Man baisu, kad mane vėl nuskriaus, kad vėl manimi pasinaudos ir pames kaip kokį žvėrį. Nusivaliau akyse susikaupusias ašaras ir užverčiau akis į lubas, kad ašaros netekėtų mano veidu. Nebenoriu verkti, daugiau niekada.
Nuo tos dienos, kai išvykau iš Londono į Dubliną praėjo metai. Tokiam sprendimui mane paskatino mama. Ji sakė, jog pradėti naują gyvenimą naujame mieste yra puiki idėja, o dar Zayn... Aš velniškai norėjau nuo jo pabėgti. Na, taip ir padariau ir manau, kad jis manęs nebeieško, kas yra labai gerai. Aš nieko nebenoriu matyti iš savo praeities, nors dar dabar naktimis sapnuoju košmarus patirtus prieš nepilnus du metus.
Nuėjau į miegamąjį ir kritau į lovą net nenusivilkusi rūbų. Per tą laiką kol dirbau labai išvargau.
Ryte pabudau nuo žadintuvo, kuris mane žadina kas rytą. Truputį pasirąžiau ir pramerkusi akis, nusišypsojau žiūrėdama į lubas. Tingėdama išlipau iš lovos ir nusimetusi visus rūbus išskubu į šiltą dušą. Baigusi visą rytinį ritualą, sėdžiu prie pusryčių stalą ir kemšu į burną sumuštinius, kuriuos pasidariau prieš porą minučių. Užsigeriu arbata ir žvilgčioju į laikrodį, kad nepavėluočiau į darbą. Baigusi, visas lėkštes sumetu į kriauklę ir įsidėjusi buto raktus bei mobilųjį į džinsų kišenę, nueinu prie laukujės durų. Apsiaunu butus ir išskubu iš namų, prieš tai juos užrakindama.
Vos už pusvalandžio aš jau stoviu prie kavinukės durų ir jas pravėrus, man į veidą plūstą šilumos banga.
- Labas rytas, - pasisveikina Mia. Nusišypsau jai, tačiau pamačiusi tą vaikiną iš vakar vakaro susiraukiu.
- Ką jis čia veikia? - Paklausiau priėjusi prie jos.
- Tu nepatikėsi, tačiau vos man atėjus prie kavinukės, jis jau stovėjo prie jos durų, - sušnabždėjo man į ausį ji, kol aš stebėjau jį ir bandžiau jį perprasti. - Regis jis tave rimtai įsižiūrėjo. - Supykusi it širšė priėjau prie jo.
- Ką čia veiki, LO? - Piktai paklausiau. Jis atsisuko į mane ir nusišypsojo.
- Aš ne Lo, aš Louis, - nusijuokė jis, tačiau aš pavarčiau akis. - Atėjau papusryčiausi, negalima?
- Ar mažai kavinių Dubline? - Pakeliu antakį ir jis vėl nusijuokia.
- Čia skaniausias maistas, - trūkteli pečiais ir tai mane visiškai sunervina.
- Dila, manau tau reikia eiti nuo šio vaikino, kol tu jo neaprėkei, - sušnabždėjo prie manęs priėjusi Mia ir padėjo savo rankas man ant pečių.
- Manau tu teisi, - sumurmėjau ir nuėjau nuo jo.
- Nesi jaudink, aš juo pasirūpinsiu, o tu eik prie kitų klientų, - mirktelėjo ji ir aš taip ir padariau.
Jau vėlus vakaras, tačiau tas Louis vis dar čia sėdi ir stebi mane, kas tikrai nervina. Ar jis neturi namų, kad visą dieną čia sėdi ir mane stebi?!
- Jis akivaizdžiai tave įsižiūrėjęs. - Kikeno Mia.
- Tylėk, - suurzgiau ir pavarčiau akis.
- Ei, klientė prie tavo stalelio, - tarė Mia, todėl paėmusi meniu nuėjau prie jų.
- Labas vakaras, štai jūsų meniu, ar iš anksto ko nors norėsite? - Mandagiai paklausiu, tačiau mergina pakėlusi akis į mane suraukė antakius ir nervingai žvalgėsi aplinkui.
- Dila? - Sumurmėjo ji ir aš linktelėjau.
- Gal gali prisėsti ir truputį su manimi pasikalbėti. Tai svarbu.
- Aš negaliu, dabar dirbu, - susiraukiau.
- Patikėk, tai svarbu, - pasakė ji, todėl iš lėto atsisėdau ant kėdės prieš ją.
- Ar mes pažįstamos? - Paklausiau prisimerkusi.
- Aš Džesika, nejau manęs nepameni? - Mano raumenys įsitempė, o širdis atrodo sustojo. - Nesi jaudink, aš čia tam, kad tave apginčiau.
- Apgintum?
- Zayn Dubline ir jis tikrai nenusiteikęs linksmai.
Galbūt nuomonių? :)) ( kurių aš tai retai sulaukiu )