ĮSPĖJIMAS! KAS ALERGIŠKAS ILGOMS IR LABAI ILGOMS DALIMS GALI NESKAITYTI, NES PRAPULS... O ŠIAIP TIKIUOSI PATIKO IR VISKĄ APRAŠIAU LOGIŠKAI IR GERAI. LAUKSIU JŪSŲ ĮVERTINIMO :)
XXII DALIS
BROLYSTĖS IDEALAS
"Lenktyniauju su laiku. Pasirodo gyvenimas laimi"
ANGELAS
Pasiėmęs su savimi knygą ir Kaducėjų paskambinau Igoriui. Jis neatsiliepė. Vis stebėjau knygoje judančius Larus. Išėjau į lauką. Mane pasitiko mėnulis. Lauke nepaprastai šviesu. Buvau pamiršęs, kad prasidėjo Baltoji naktis. Neveltui Zifas šitaip pavadino Kalėdinę šventę. Priešais savo akis regėjau vampyriškus nagus. Aš atvirtau ne savo noru. Baltoji naktis parodo visus, kurie yra ne žmonės. Vėl paskambinau Igoriui.
- Igori, mums reikia susitikti. Žinau kodėl ir kas juos žudo, - suskubau pratarti.
- Žinoma, susitikime, - pasigirdo visiškai kitas vyriškas balsas. Sustojau.
- Kur jis? - suurzgiau.
- Jis gyvas. Ir jeigu tau brangi Igorio draugystė, patarčiau atnešti Kaducėjų. Juk nenori, kad jis prieš numirdamas sužinotų jog nužudei žmogų. Kokia baisi paslaptis, - sukikeno jis.
- Jeigu jį paliesi, jeigu jam ką nors padarysi... - niršau.
- Jeigu jam ką nors padarysiu, tai tuo pačiu pribaigsiu ir tavo mergiotę, - pagrasino jis. - Lauksiu Amite. Tikiuosi nereikia nupiešti piešinėlio kur jis yra, Vampyrų medžiotojau, - pyp pyp pyp. Jis baigė pokalbį. Sėdau į mašiną ir išvažiavau. Kaip man apsaugoti du brangius žmones, jeigu jie skirtinguose galuose? Kaip pasilikti Kaducėjų, jeigu jį reikia atiduoti?
Amitas stovėjo kitoje Erškėčių upės pusėje, giliai apsnigtuose miškuose. Kodėl jis nusprendė susitikti prie psichiatrinės ligoninės? Kad niekas nepamatytų? Turėjau pervažiuoti per tiltą. Akys sugrįžo prie prakeiktų turėklų, per kuriuos paleidau Landaną. Sustojau pakėlėje ir išlipau. Viskas. Nuo čia turėsiu eiti pėsčiomis. Peršokau žemėjančius turėklus ir tvirtai laikydamas Kaducėjų, ėmiau leistis nuokalne žemyn. Apsnigęs kalnas buvo toks slidus, kad vos laikiausi. Galiausiai pasileidau bėgti mišku link šiurpaus, atokiai pastatyto pastato. Tankiai išaugę medžiai trukdė, todėl teko žiūrėti, kur statau pėdas, mat išsikišusių šaknų čia buvo daugiausiai. Nusileidau dar viena nuokalne, peršokau kelis griovius. Staigiai sustojau. Niekada nesu čia buvęs. Žinojau, kuo Salemas garsėja. Amito psichiatrinė pastatyta virš pelkės. Kaip po velniais jis dar nesusmigo į ją? Smirdanti, vietomis burbuliuojanti pelkė neužšąlusi, auga siaubingos žolės, medžiai ir gyvena neaiškūs gyviai. Neveltui čia niekas nesilanko. Pastatas atrodė apleistas. Visos sienos apaugusios storais vijokliais, pasipuošęs blizgančiais voratinkliais ir savo gyventojais. Nedideli, grotomis aptverti langai, pilkos plytos ir keletas tos pačios spalvos kolonų. Kas toliau?
- O tau tas rusas išties brangus, - pasigirdo aidintis balsas. Ėmiau dairytis, vampyriškomis akimis ieškojau savo priešo, žudiko, vagies, grasintojo, tikro sadisto, viską apie mane žinančio asmenio.
- Paleisk jį. Atnešiau skeptrą. Aš čia vienui vienas. Tau nėra reikalo slėptis, - užrikau storu vampyro balsu. Slidžiu medžio kamienu, kuris įmigęs pačiame pelkės vidury, nuslydo, juodą striukę vilkintis jaunas vaikinas. Nepažinau jo, nes lygiai taip pat kaip ir mane, Baltoji naktis žudiką pavertė tikruoju veidu - vampyru.
- Tu man nepatinki, - sušnypštė jis. Naguotomis, pirštinėtomis rankomis laikėsi įsikibęs medžio žievės, kojomis įsispyręs į medieną, lyg gyvūnas, kuris jau seniai gyvena šiame miške. Akys safyrinės ir puoštos piktu žvilgsniu, užbrėžtu ir betkokia kaina pasiekiamu tikslu. Tokio mėlynumo akis vampyras gali turėti tik tuo atveju, jei buvo paverstas ne savo noru ir dabar yra kažkam pavaldus. Dažniausiai savo gyvenime sutinku Topazinių vampyrų, tokių kaip Emetas. Saulėlydžio spalvos akys, kurios žymi spyrį iš rasės, kad esi išmestas ir nepageidaujamas. Tamsiai rudi, ataugę plaukai siekė šio vaikio nedideles ausis, nagai ilgesni nei mano, o dantų komplektas aštresnis.
- Nesiginčysiu dėl to, - atsakiau. Vampyro akys ryte rijo mano rankoje laikomą Kaducėjų. Paslėpiau jį už nugaros.
- Iš pradžių netikėjau, kad egzistuoja Granitinis vampyras. Netgi juokiausi, nes nemaniau, kad atsiras toks idiotas, kuris laikysis savo taisyklių ir medžios savo paties rasę.
Aš turėjau priklausyti Safyriniams vampyrams, bet nuo pat mažens buvau per daug užsispyręs ir tas mėlis neteko savo spalvos virsdamas į pilkumą kaip pati visuomenė.
- Ar labai sunku būti tokiu žinomu nevykėliu? - šaipėsi jis. - Neveltui esi vadinamas Našlaičiu.
- Ar labai sunku būti tokiu kaip visi? - perklausiau. - Kam tau reikėjo banko kortelių? Lavonai tik dėmesio nukreipimui. Žinau, kad vagių nėra, kad tai tavo darbas.
- Bravo, - paplojo jis. - Esi gudrus. Banko kortelės papildomi ištekliai didesniems dalykams. Nieko svarbaus. Tačiau tas daiktas... - mostelėjo pirštu, - ...yra raktas į turtus. Pavogei jį už mane. Beveik sakau tau: ačiū, - iššiepęs dantis padėkojo. - Pagalvok pats kam tiek lavonų?
- Septyni kartai. Septynios vagystės. Skaičius septyni. Skausmas. Septyni lavonai, - suvokiau negalėdamas patikėti, kad to nepastebėjau anksčiau. - Kur Igoris? - pakartojau klausimą.
- Jis čia ir dar su kompanija, - vampyras spragtelėjo pirštais. Prieš mūsų akis, žemyn galva it pakaruokliai kabėjo Igoris ir nepažįstama mergina. Abu išrengti iki pusės. - Ups. Mergina jau sušąlo. Na, ką padarysi, - gūžtelėjo pečiais jis. - Senienos Larai nenorės, - pervertė mėlynas akis. Šviesiaplaukė kabėjo mirtinai išbalusi. Oda kaip sniegas, lūpos mėlynos, nagai taip pat, akys užmerktos. Ji mirė nuo hipotermijos. Pažvelgiau į Igorį. Jis nereagavo į aplinką, jo odos spalva pakitusi. Tačiau labiausiai mane stebino jo kūno išvaizda. Draugas buvo nusėtas išdegintais ženklais, mėlynėmis, brūkšniais, piešinėliais, lyg gyva ženklų knyga. Mane ramino tik tai, kad pro jo šnerves rūko garai. Jis dar gyvas. - Žaviuosi vaikio ištverme. Jaunas ir patvarus, - kilstelėjo ryškiai juodus antakius. Nuo kada vampyras gali naudoti burtus? Nuo kada tai tikra? - Mane žavi ir tai, kad pasirinkai draugą vietoj merginos. Larai jau pakeliui, todėl minučių klausimas, kada ji mirs. Žinai, kas yra brolystės idealas? - paklausė jis. Papurčiau galvą. Stebėjau tik Igorį. - Ši brolystės tema Ramajanoje buvo be galo svarbi. Idealus brolis Lakšmana lydėjo Ramą ir Sytą į tremtį, saugojo ir padėjo Ramai kovoti su demonais, kol tasai gelbėjo Sytą.
- Kam tu man tai sakai? - nesupratau.
- Tokios brolystės, net jeigu jūs ne broliai, kaip Lakšmano ir Ramos dar reikėtų gerai paieškoti. Panašu, kad mitai vis dėl to pagrįsti, - nusišypsojo jis. - Lakšmanas ir Rama kovojo ne tik su demonais, kurie puolė miškuose gyvenančius atsiskyrėlius, bet ir stabdė blogį. Rama nepakluso savo tėvui. Įbroliai buvo nesavanaudžiai. Taip, žinau ir apie šio vaikio ir tėvo santykius, kurio, beje, ieško visa tėtuko armija, - tos kalbos ilgos ir nuobodžios, nors gana tikros, vilkino laiką. Ko jis siekė? Kad Igoris sušaltų? Kad Larai užpultų Kairą? - Supranti vis mąsčiau kaip čia viską paslėpus, o tada paaiškėjo, kad tavo nužudytas žmogėnas, Landanas Trojus, man padarė milžinišką paslaugą. Vampyrai negali iškviesti piktųjų Laro šmėklų, nes patys esą ne ką geresni. Bet kas sakė, kad su jais negalima susitarti? Jos žudo ir palieka betkokį kūną to verslininko kieme. Man tereikėjo įteikti joms Poseidono trišakį. Taip, taip, tokie dalykai egzistuoja, - nuobodžiai atsakė jis.
- Užteks čia malti šūdą. Nuleisk jį žemyn dabar pat, - užriaumojau. Vampyras susiraukė nepatenkintas. Jis staigiai atsispyrė nuo medžio vienu dideliu, galingu šuoliu peršoko į mano pusę. Atsitraukiau.
- Neliesiu tavo princesės ir brolio, jeigu atiduosi skeptrą. Tik tiek, - ištiesė naguotą ranką.
- Ne, - atšoviau. Pro medžių tarpus akis nušvietė mėnulis. Užsimojęs trenkiau vampyrui per galvą. Jis nusipurtė ir suirzęs davė atsakomąjį smūgį. Pradėjome vaikščioti ratais. - Aš visus išgelbėsiu, viską pasiliksiu: skeptrą ir paslaptis! - stūmiau vaikį į pelkę, tačiau pirštų galais jis sugebėjo išsilaikyti. Spyriau iš kojos, įsikandau skeptrą tarp dantų ir dviem smūgiais patiesiau priešą ant žemės. Vampyras sekundės tikslumu atsidūrė man už nugaros, pakišo koją ir parvertė pilvu į sniego kūgį. Greitai atsikėliau. Jis bėgo į mane, ruošėsi trenkti dar kartą, bet buvau protingesnis ir atsispyręs kojomis nuo jo krūtinės sulaužiau smakrą, persiverčiau atbuliniu salto. Pasukiojęs kaklą suėmė už smakro ir suraukęs kaktą atstatė lūžusius kaulus. Vėl sukinėjomės ratais. Išspjoviau skeptrą lauk, čiupau už jo galo ir užsimojęs tvojau per pilvą ir kojas, parversdamas jį ant žemės. Atsistojau virš savo priešo. Ketinau perdurti šį idiotą, šį žudiką. Jis šyptelėjo ir sugriebęs už mano kojų patraukė į save ir sulaužė jas. Skausmas pervėrė mano kūną, sniegas ėme šaldyti nugarą. Kaducėjus išslydo iš mano rankų. Vampyras jį paėmė ir pritūpęs sugriebė mane už striukės. Trenkė kelis kartus kumščiu į veidą ir sugriežęs dantimis pridūrė:
- Vis dėl to tavo princesę nudėsiu, - kietai sučiaupė lūpas ir stipriai krestelėjęs nustūmė palei pelkės krantą. Mano ranka įkrito į ledinį ir purviną vandenį. Negalėjau pajudėti. Pasukęs skaudančią galvą regėjau jį nueinantį, o užlipus ant kalvos kažkas prisidėjo prie jo, nušokdamas iš aukšto medžio.
KAIRA
Laikiau telefoną rankoje ir vaikščiojau iš kampo į kampą. Pasiekiau visus nervus kiek beturėjau. Angelas turėjo būti čia jau seniai. Kur jis? Skambinau daugybę kartų, bet niekas nekėlė. Skambinau ir Igoriui, bet jo telefonas išjungtas. Kemo irgi niekur nemačiau, o juk tuoj turėsiu eiti šokti pirmąjį šokį porose.
- Šių metų dvyliktokai sutiko pagelbėti šioje programoje ir suteikti sergantiems vaikams dar daugiau džiaugsmo, - sukviesti svečiai ėmė ploti. Ponas Zifirinas šiandien atrodė nepaprastai elegantiškas. Juodas kostiumas net spindėjo, auksinis laikrodis ant dešinio riešo, juoda prie smokingo priderinta varlytė. Visi čia esantys taip pat vilkėjo juodus ir baltus, raudonus apdarus. Merginų ir moterų suknelės buvo išties gražios. Vienos labai puoštos, kitos kuklios ir paprastos. Vyrai ir vaikinai taip pat neatsiliko savo grožiu.
Dvaro svetainė išpuošta baltomis ir sidabro spalvomis. Girliandos nutiestos palei lubas, kabėjo iškarpytos snaigės. Pagrindinė eglė, kuri tikrai trijų metrų aukščio, pranoko visus. Gražiausi ir subtiliausi kalėdiniai žaisliukai, mirgančios lemputės, ką jau kalbėti apie užsakytą maistą ir gėrimus. Keisčiausia buvo tik vienas vienintelis dalykas. Dauguma iš čia esančių, taip pat ir Zifas dėvėjo kaukes, kurių pagalba nesimatė veido. Niekas neminėjo, kad reikės karnavalinių detalių. Dar kartelį paskambinau Angelui.
- Kur tu, Angele? - sušnabždėjau. - Nagi, atsiliepk, - raginau. Bet atsako nesulaukiau.
- Eime. Regis tave kviečia šokti, - paragino kažkieno balsas. Pakėlusi akis nuo telefono išvydau ne Angelą, bet ir ne Kemą. Nepažįstamas vaikinas, taipogi dėvintis kaukę, man šypsojosi. Nemačiau, bet jaučiau iš balso. Regėjau tik granatus primenančias akis. Tamsių rudų plaukų savininkas vilkėjo juodą smokingą ir tos pačios spalvos su baltais kraštais varlytę, puikiai derinčią prie baltų, brangių marškinių. Rankas dengė baltos pirštinės, o ant riešo matėsi juoda apyrankė, baltu užrašu I'm scare to live, but I'm scare to die. Jis ištiesė ranką. Ant vidurinio piršto turėjo žiedą. Man nieko kito neliko daryti, tik sutikti, nes Kemas parašė, kad į šventę nesuspės. Surizikavau ir suėmiau jo ranką. Abu nuėjome į salės vidurį. Šešios poros stovėjo būtent taip kaip Serena ir norėjo. Beje, ji pati stovėjo netoli manęs vilkėdama ryškiai mėlyną trumpą suknelę.
- Kas tu toks? - sušnabždėjau. - Juk nemoki šokio žingsnelių. Nešioji kontaktinius lęšius? - sudvejojau. Jis apglėbė mane viena ranka ir prisitraukė arčiau.
- Nesijaudink. Turiu gerą atmintį.
- Neguodžia, - atšoviau ranką padėdama jam ant peties, o kitą sunerdama su jo dešinės rankos pirštais. Jis šypsojosi. Jaučiau tai. Vaikinas buvo aukštesnis už mane. - Ir taip, nešioju. Laikinai, - mirktelėjo po kauke jis. Užgrojo muzika. Pirmus žingsnelius pradėjau aš. Baisiausiai buvo susivelti, susimaišyti prieš visus svečius, nes nepažinojau savo partnerio ir nepasitikėjau juo. Jo akys šiek tiek dairėsi į šalis. Jis žengė kairėn, stumtelėjo taip kaip darė kitos šokančios poros. Vieną ranką atleido. Sukausi į jo pusę ir prisiglaudžiau prie pat jo. - Kaira, taip? - paklausė jis. Pasitraukiau nuo jo. Paleidome vienas kitą, suplojome rankomis, kelis žingsnius žengėme į kairę, o tada žingsnį atgal. Vaikinas vėl dirstelėjo į kitą porą. Jis pagriebė mane. Padėjau ranką ant peties. Sukomės valso žingsneliais. Vieną ranką atleido, išsitiesėme, o tada vėl suartėjome. - Mano vardas Nolanas, - prisistatė jis. Vėl suplojome rankomis, apsisukau. Jis prisitraukė mane prie savęs. Žengėme į jo pusę. Jis paleido mane. Apėjau aplink jį. Nolanas vėl pagriebė mane už rankos ir žengęs žingsnį į priekį paskui mane, palenkė žemyn. Jis šoko idealiai. Toks vaizdas, kad mokiausi ne su Kemu, o su šiuo nepažįstamuoju. Uždususi tankiai kvėpavau. Nolanas vėl prisitraukė prie savęs. Vos tik trečią kartą užgrojo Daddy dainos priedainis, Nolanas iškėlė mane aukštai virš savęs. Laikiausi už jo pečių ir stebėjau tas raudonas akis. Dar keli žingsneliai ir šokis buvo baigtas.
- Sušokai pernelyg tobulai, - nusilenkus pratariau jam, vos galėdama įkvėpti. Žiūrovai plojo. Serenos riksmai atsipirko pagarba. Nolanas šyptelėjo.
- Sakiau, kad turiu gerą atmintį, - atleidęs ranką nuo manęs, leido praeiti. Prisėdau ant krėslo atokiau nuo šurmulio. Paėmiau telefoną ir patikrinau. Jokios žinutės, jokio skambučio. Kur jis? Kur Angelas?
- Kažko lauki? - priėjęs paklausė jis. Ištiesė taurę šampano. Padėkojusi gurkštelėjau.
- Draugo. Vėluoja, - atsakiau. Nolanas prisėdo šalia. Abu stebėjome žemesnių klasių pasirodymą. Nerimas baigė mane pritrėkšti.
- Kiek kartų dar turėsi pasirodyti? - atsigėręs pasiteiravo.
- Dar vieną, bet vėliau. Iš kur žinojai, kad man reikės partnerio? - paklausiau jo.
- Pažįstu Kemą. Jis paprašė, kad atiduočiau skolą, todėl aš ir čia, - paaiškino vaikinas. - Beje, regis mudu turime bendrų pamokų, tik dar neteko tavęs jose matyti, - pastebėjo. Nusišypsojau.
- Kurį laiką buvo problemų, tada šios repeticijos ir mokslai nusistūmė į šalį. Tu tas naujokas. Nolanas Janas, - prisiminiau. Vaikinas šyptelėjo.
- Girdėjai apie mane. Neblogai, - nusijuokė.
- Mokyklos naujienos koridoriais pereina tikru atgarsiu. Saleme jau seniai nebuvo jokių naujokų, todėl tu - šviežiena, - mudu nusijuokėm. Kalbėjome tarsi apie maistą.
- Na, jeigu tavo porininkas neatsiras, mielai sušoksiu su tavimi dar vieną šokį, - atsikėlęs patikino jis. Nusišypsojusi dėkingai linktelėjau. Prieš išeidamas pridūrė: - Be to, labai gražiai atrodai, - staigiai užraudau. Jis nuėjo. Po keletos minučių išėjau laukan. Norėjau įkvėpti gryno oro ir pagaliau prisiskambinti Angelui. Pasivaikščiodama ilgu kiemo taku praėjau pro apsauginį ir išėjau į gatvę. Baltoji naktis atrodė nepaprastai graži. Toks vaizdas, kad dabar diena, o ne vakaras.
- Kodėl tu neatsiliepi, Angele? - eidama pakele dvejojau. Kažką už savęs išgirdau. Sustojusi atsisukau atgal. Nieko nebuvo. Gatvė tuščia. Sukišusi rankas į striukės kišenes žingsniavau link nedidelio miškelio. Vėl kažkas sukrebždėjo. Staigiai atsisukusi suspiegiau iš siaubo. Priešais mane stovėjo tos pačios pavidalą keičiančios šmėklos. Dabar jų buvo keturios. Ėmiau trauktis atgalion. Kūnas susikaustė. Išmečiau telefoną ant žemės. Vietoj kraujo venose tekėjo įtampa. Tuoj pat nusispyriau aukštakulnius ir pasileidau bėgti per ledinį šaligatvį. Bėgau kiek galėdama greičiau. Pasukau dešinėn. Kūnas darėsi toks sunkus, o kojos nenorėjo manęs klausyti, jos šalo nuo kiekvieno judesio. Šmėklos buvo daug greitesnės. Akyse rodėsi ašaros. Dabar supratau, kad pradedu bijoti ne mirties, o paties gyvenimo.
ANGELAS
Negalėjau taip greitai sugyti. Telefonas. Kur jis? Šis gulėjo netoliese, sutraiškytas. Atstatinėjau kaulus, bandžiau keltis, bet nesisekė.
- Igori, laikykis! - surikau. - Nepasiduok, - išleisdamas šaltus garus per iltinius dantis motyvavau jį. Vėl kritau ant žemės. - Ne, ne! - suinkščiau voliodamasis po sniegą. Drabužiai jau buvo permirkę kiaurai. Užuodžiau dvokiantį savo ir to žudiko užsilikusį kraujo kvapą. Bandžiau įsiklausyti į Igorio širdies dūžius. Jie buvo tokie lėti, kad vos girdėjau. - Aš kaltas! Aš toks nusikaltęs! - surikau per visą mišką. Staiga pro mane pralėkė kažkoks žvėris. Išgąstis paėmė visą blaivumą. Naujas priešas buvo be proto greitas. Jis lakstė iš kampo į kampą, o tada sustojo palei mano kojas. Dvigubai didesnis vilkas nei įprastai. Aštrūs nagai, ilgos priekinės ir raumeningos galinės letenos. Iššiepęs baltus vienodo ilgio dantis iškėlė juodą snukį, pastatė smailias ausis ir sukluso. Miške siautėjo tyla. Jis uždėjo ant mano kojų plačias letenas ir suleidęs nagus į odą privertė mane aiktelėti. Jo akys turėjo geltoną atspalvį, su itin ryškiais ir išsiplėtusiais vyzdžiais. Patraukęs praėjo pro mane. Tik po minutės suvokiau, kad pradėjau gyti perpus greičiau negu visada. Netrukus atsistojau ant kojų ir atsisukau atgal. Be abejonės prieš mane stovėjo linkantantas. Jis žiūrėjo į pakabintą draugą, o tada sukaukė. Linkantantas pribėgo prie patvaraus, galingo medžio ir įsikibęs nagais atsistojo ant galinių kojų. Pasukiojęs sprandą tuoj pat pradėjo lipti į medį. Jo greitis neprilygo jokiam vampyrui. Jis staigiai mostelėjo galva, kad lipčiau paskui. Ar atlaikysiu? Igoriui ir Kairai manęs reikia dabar pat. Tik ne dabar. Dabar negali manęs apimti sąžinės graužatis. Įsikibęs į kamieną pasekiau padaro pavyzdžiu. Jis akivaizdžiai žinojo su kuo turi reikalą. Užsiropštęs aukštyn sukau smegenis, ką daryti toliau. Igoris pakabintas ant aukščiausio medžio vidury pelkės, kuri nuskandins betkurį gyvį. Linkantantas pasispyrė ir stumtelėjęs save peršoko ant kito medžio. Jo svoris jį pradėjo gramzdinti į pelkę. Nagai neužkabino medienos. Jis leidosi žemyn. Linkantantas užsimojo ilga letena ir sustojo. Tuoj pat, paskubomis užropojo atgal. Kas jeigu aš neužkibsiu? Šaka ant kurios laikiausi atrodė stipri, todėl pasileidau ir įsibėgėjęs šoktelėjau, persiversdamas salto ir rankomis, nagais pačiupdamas stambią šaką. Išgirdau triokštelėjimą. Ji pamažu lūžo. Tuoj pat įsisiūbavau ir pasileidęs peršokau ant dar vieno kamieno. Nors nekenčiau vampyrizmo, bet šį kartą jis vertas dešimties balų. Ant to pačio medžio užrėpliojome skirtingomis kamieno pusėmis. Tolygiai atsidūrėme pačioje viršūnėje. Nepasitikėjau juo, bet dabar tai buvo vienintelė pagalba Igoriui. Vėl įsiklausiau į širdies dūžius. Sutuksėjo. Laukiau antro karto. Sulaukiau. Paskutinio. Laukiau, klausiausi, bet jo nebuvo. Tik mano ir šio atvykėlio.
- Ne! - užriaumojau. Tuoj pat griebiau Igorio virvę ir ėmiau traukti į viršų iš visų jėgų, mintyse rėkdamas ir maldaudamas, kad nenumirtų anksčiau negu jam skirta. Traukiau į save. Linkantantas stebėjo mano patvarumą. Jis čia atėjo manęs išgydyti ir nurodyti saugų kelią per medžių viršūnes. Traukiau kaip galėdamas greičiau. Ir kai nebe daug liko, virvė ėmė plyšti. Mudu sužiurome žemyn. Išbalau. Atsargiai traukiau į viršų, bet su kiekvienu truktelėjimu ji plonėjo. Ji slydo iš mano rankų. Įsispyriau į šaką ir laikiau. Virvė visvien plyšo. Padaras šalia manęs šoko į kitą medį, nanosekundine akimirka atsispyrė nuo kamieno ir ilgomis letenomis pagriebęs Igorį krito nugara ant žemės, sustumdamas sniegą į kauburį. Alsuodamas žvėris padėjo gauruotas letenas ant nuogo draugo kūno. Tuoj pat grįžinėjau atgal. Ką jis daro? Jis bandė jį sušildyti. Po tuo kailiu lakstė šiluma. Linkantantas leido dejuojantį garsą, lyg jam kažką skaudėtų. Tuoj pat nušokęs šalia paguldžiau Igorį ant nugaros ir dariau dirbtinį kvėpavimą. - Nagi, Igi, nagi, - spausdamas ties krūtine stebėjau jo sušąlusį veidą, jo ženklus. Gyvenimas mane užkniso ne juokais. Tuk. Dar vienas spustelėjimas. Tuk. Tuk tuk. Širdis ėmė tvinksėti. Nusiėmiau savo striukę ir apvilkau juo Igorį. Pažvelgiau į padarą. Jo galinėje kojoje buvo įlindusi stambi rakštis. Užuodžiau siaubingą kraujo kvapą. Dvokė baisiau už betkokį vampyrą. Turėjau jam padėti. Aš skolingas šiam žvėriui. Jis sukaukė. Nežinojau ką tai reiškė, bet spėjau, kad neščiau Igorį kuo greičiau. Linktelėjęs pakėliau ir neatsigręždamas nudūmiau link mašinos. Jaučiausi išsekęs ir pavargęs.
Važiuodamas pakeliui į ligoninę vis žiūrėjau pro veidrodėlį į Igorį, gulintį ant galinės sėdynės. Iš baro ištraukiau naują telefoną ir surinkau ligoninės numerį.
- Man reikia greitosios ir kuo greičiau. Vaikinas kenčia siaubingą hipotermiją, - baigiau. Surinkau kitą numerį. - Nagi, Kaira, nagi kelk, - niekas neatsiliepė. - Šūdas! - nusikeikiau. Pamėginau dar kartą. - Kelk. Prašau. Atsiliepk, Kaira, maldauju, - nieko. Surinkau dar vieną numerį. - Zifai, nudėsiu, jei nepakelsi! - sugriaudėjau trenkdamas per vairą. Staigiai pasukau dešinėn ir nepaisęs šviesaforų pralėkiau lyt uraganas. - Kremzlė tu, Zifai, - numečiau telefoną ant kitos sėdynės. Pagaliau pasiekiau ligoninę. Iškėliau Igorį. Iš pastato išbėgo keletas seselių ir daktarų su riedančia ligoninės lova. Tuoj pat paguldžiau jį ir pasileidau atgal prie mašinos.
- Ei, ei! - suriko gydytojas. Nesiklausiau jo. - Turi pasilikti, - užvedžiau variklį ir išvažiavau atgal į pagrindinę. Lėkiau trumpiausiu keliu iki dvaro.
- Jie pasirūpins Igiu. Jie išgydys jį, - ašarų pilnomis akimis stebėjau kelią. Vėl surinkau numerį, vėl skambinau. Kaira nekėlė. - Ji gyva. Ji gyva. Tu kaltas. Tu kaltas, - kartojau be paliovos. - Ji gyva.
Sustojęs prabėgau pro apsauginį, kuris liepė stoti. Viduje vyko šurmulys. Visi šoko, linkminosi, bendravo, gėrė, valgė. Suradęs Zifą, griebiau už brangaus švarko ir trenkiau į sieną.
- Kur Kaira? - jis nužvelgė mane pasibjaurėdamas. - Kur mergina? - kartojau.
- Vaikine, tavęs nemylės jokios merginos, jeigu taip atrodysi, - sumojo jis. Mėlynos akys pribaigė mane. Atėmiau iš jo taurę ir išmaukiau visą šampaną iki dugno, taurę sudaužydamas ant žemės. Šukės pažiro po kojomis. Zifas supyko. Nubėgau į viršų šaukdamas jos vardą, bet Kairos nebuvo. Ji buvo dingusi.
KAIRA
Nesilioviau bėgti. Negalėjau sustoti. Jaučiausi tokia pavargusi. Tos šmėklos, tai dingdavo, tai sugrįždavo. Ašaros jau seniai išdžiūvo, kojas vis mažiau jaučiau. Jos tirpo. Ledinis sniegas kėlė kančią. Įbėgau į skersgatvį ir galiausiai pargriuvau. Rankomis graibiau žemę, atsikėliau ir bėgau toliau. Jau nebežinojau nei kur esu, nei ką darau. Pakeliui pagriebiau kelis akmenis. Atsisukusi sviedžiau. Vos tik akmuo jas palietė, šmėklos išnyko. Po sekundės vėl atsirado. Nuriedėjo dar viena ašara. Pasukau kairėn. Apgraibomis vilkausi pasieniu, bet kojos nebeklausė manęs. Su kiekvienu žingsniu klupau. Galiausiai atsirėmiau į sieną. Kad ir kaip norėjau, nuo jų nepabėgsiu. Sušalau, susikausčiau. Atsirėmiau į raudonų plytų sieną. Piktosios šmėklos apstojo mane dideliu ratu. Mane dusino, trūko oro, žiaugčiojau ir alsavau iš išgąsčio. Vidurinė šmėkla iš savęs ištraukė ilgą trišakį. Priminė Dievą Poseidoną, kurį dažnai rodydavo animaciniuose filmukuose. Alsuodama spaudžiausi prie sienos. Šmėkla užsimojo ir visa jėga paleido į mane. Tuoj pat užsimerkiau ir nusukau veidą į šoną, laukdama to mirtino dūrio. Išgirdau atodūsį. Drebėdama prasimerkiau ir lėtai atsisukau. Priešais mane stovėjo ant šakių pasmeigtas Angelas. Dusliai surikusi susiėmiau už burnos negalėdama pratarti nei žodelio. Angelas susvyravo. Ištiesęs rankas, įkalindamas mane tarp savęs ir sienos, atsirėmė į plytas. Jo netolygus šnopavimas ir alsavimas reiškė siaubingą skausmą. Jo galvą dengė kapišonas. Staiga Angelas pakėlė į mane akis.
- Ne, - verksmingu balsu pratariau. - Ne, - be žodžių žiopčiojau. Jo akyse pasirodė ašaros. Aš jau seniai verkiau. Angelas buvo vienas iš jų, vienas iš tų monstrų, toks pat pabaisa kaip ir visi kiti, kaip ir jo medžiojami subjektai. Jo veide ryškėjo siaubingos venos, veidas kaip baltas popieriaus lapas, o visi likę bruožai ryškūs it juoda mirtis. - Ne, ne. Pasakyk, kad tai melas, - giliai įkvėpiau. Angelas sunkiai laikėsi ant kojų. Nei nepastebėjau, kad šmėklos jau seniai prapuolusios.
- Atrodai žaviai, Spartuole, - jis spjovė kraują ant žemės. Angelo kūnas plūdo krauju. Jis jau klupo, bet spėjau jį sulaikyti. Ašaros buvo kartesnės už skausmą, o nuslėptas Angelo melas prispaudė mane lyg akmuo. Vaikinas merkė pilkas akis.
- Nedrįsk užsimerkti, - surikau. - Laikykis, - neatlaikiusi parklupau ant žemės. Jis griuvo taip pat. Skaudžiai sudejavęs gulėjo šonu, mirtinai kraujavo.
- Kviesk pagalbą. Bėk. Kviesk dabar pat, - drebėdamas liepė jis. - Norėjau pasakyti. Norėjau, bet bijojau tos reakcijos, bijojau, kad atstumsi mane, - virpančiomis lūpomis atsakė.
- Zifas. Jis padės, - palinkčiojau. Atsistojau. Jis griebė už mano rankos ir ištarė nustebindamas.
- Ne, Mersą. Tėvą Mersą. Jis padės. Bėk, - paleido mane. Tuoj pat grįžinėjau atgal link dvaro. Verkiau ir vos kelią mačiau. Jis kažkas. Pavidalo keitėjas man nemelavo.
ANGELAS
Kaira nubėgo ieškoti pagalbos. Skausmas buvo toks siaubingas, kad troškau klykti. Ašaros riedėjo skruostais. Sugraibiau žemę ir atsikėliau su visu trišakiu. Išvargęs ir nusilpęs, kruvinomis rankomis priėjau prie sienos. Galu paliečiau plytas ir suėmęs nagais šakių galus iš visų jėgų stūmiausi atgal. Tvirtas trišakio kotas lindo iš mano kūno. Skausmas perlipo per mane, ašaros plūdo it karšta, deginanti lava. Nenorėjau, kad ji tai matytų. Kaira neturėjo sužinoti apie mane. Mudu nei neturėjome bučiuotis, neturėjome liestis, neturėjome susipažinti ir pažvelgti vienas kitam į akis. Mudu kartu negalėjome egzistuoti kaip pora. Meilė yra kančia. Meilė yra mano priešas. Rėkdamas nesavu balsu išnirau iš jo, išlupau ir numečiau ant žemės. Susiėmiau už kruvinos žaizdos ir pradėjau judėti į priekį. Iš lėto ir pamažu grįžinėjau atgal į dvarą. Vaizdai liejosi, kūnas toks silpnas ir nepajėgus nulaikyti pusiausvyros, kad vieną akimirką suabejojau ar pajėgsiu.
Kol visi linksminosi, kruvinas įlipau per pirmo aukšto, Zifo kabineto, langą. Apsidairęs aplink nusivilkau laiptais viršun. Kruvina ranka nuslydo nuo rankenos, įvirtau į savo kambarį. Galvoje tvinkčiojo, kūnas norėjo plyšti pusiau, o žaizdos tik skatino šį jausmą. Įjungiau lempą, ištraukiau popieriaus lapelį ir sutepęs savo krauju ėmiau rašyti. Sūrios ašaros nuriedėjo skruostais, tiesiai ant lapo. Iš skrynelės ištraukiau Landano striukės likusią medžiagos skiautę. Nukrypavau prie lovos ir atidariau lagaminą. Pasklido šaltis. Ištraukiau butelį ir nustūmiau viską atgal. Svaigstančia galva atsikėliau ir atkišau kamštį. Burnoje kaupėsi vampyriškos seilės, kraujas tiškėjo ant žemės. Jaučiau tik sielvartą ir keršto troškimą didesnį nei betkada.
- Nužudžiau tave, - sušnabždėjau, nemirksėdamas stebėjau teliūskuojantį tirštą skystį. - Ir to nepakeisi, - galiausiai užsiverčiau iki dugno ir mėgavausi tuo skoniu. Dabar burną užpildė nepasotinamas, saldus ir žmogiškas kraujo skonis. Po tiek laiko, tiek iškentėjus, tai atrodė lyg stebuklas. Baltoji naktis leido Kairai pamatyti koks iš tiesų esu ir to nebegaliu pakeisti. Išmaukęs paskutinį lašą paleidau butelį į sieną. Pasukiojau traškantį sprandą. Žaizdos sunkiai gijo ir tai labiausiai erzino. Medžiagos skiautę įdėjau atgal į skrynią. Atidariau langą. Perlipau palangę ir įkvėpiau gryno oro. Persivertęs salto nusileidau ant kojų ir nubėgau į galinį kiemą, kad joks žmogėnas manęs nepamatytų. Šoktelėjau per tvorą ir pasileidau į miško gilumas. Jau verčiau Mersas rastų būdą mane išgelbėti, nes kitaip ne butelys bus pilnas kraujo, o pats Salemas.