PERSPĖJIMAS: ŠI DALIS LABAI ILGA, BET NEATSIPRAŠYSIU UŽ JOS KIEKĮ. TAIP TURI BŪTI :) TIKIUOSI TAI JUMS NESUTRUKDYS. LAUKIU JŪSŲ KOMENTARŲ :)
XIII DALIS
GAUDYNĖS
"Mylėčiau tave vien už įsitikinimus"
Nulipau nuo motociklo ir užlipęs laiptais žemyn pasirėmiau į turėklą. Kojas susikėlusi ant minkšto krėslo jau laukė Kaira. Jos plaukai buvo supinti į storą kasą, kelios sruogos iškritusios. Vilkėjo šiltą megztinį ir vilnones kojines. Nusišypsojau ir atsisėdau ant turėklų.
- Kas neduota tau ramybės? - paklausė ji. Akys nei nemirksėjo žiūrėdamos į mane. Jos tokios gilios, tokios mėlynos, toks bedugnis vandenynas.
- Nežinau nuo ko pradėti... - sutrikau rankas sunerdamas viena į kitą.
- Gal nuo to, kas buvo tas užpuolikas? - taip nenorėjau jai sakyti. Kaira manimi nepatikės.
- Negaliu paaiškinti, kas jis, nes pats nesu tikras, bet iš to ką mačiau jis buvo vaiduoklis. Jo bendrininkas taip pat. Mudu su Igoriu nesuvedame galų.
- Kodėl gi nepasakius viso to policijai? - paklausė ji.
- Sakykim, kad žemiškieji kriminalistai čia nieko nepadės, - papurčiau galvą.
- Žemiškieji? - pakreipė galvą ji. Kaira išlipo iš šilto krėslo. Aš atsilošiau atgal. Ji pasirėmė rankomis ir įkalino mane. - Tai kas gi tu? Manęs kaip visų kitų tu neįtikinai esąs istorijos mokytojas. Kas tu, Angele? - primerkė akis ji. Mylėčiau tave vien už įsitikinimus.
- Istorijos mokytojas buvo mano tėvas. Atvažiavau čia tikėdamasis surasti savo tėvų žudiką. Įklimpau į kitų bėdas, - galiausiai prisipažinau. Jos akys sušvelnėjo. Nuleidau rankas ant turėklų ir suspaudžiau medieną. Kas kartą kalbėdamas apie tėvus noriu virsti ir perplėšti kam nors gerklę. Kairą švelniai padėjo savo rankas ant manųjų. Ta šiluma cirkuliuojanti po mano oda, tas prisilietimas virpinantis visas mano venas. Iš aukščiau stebėjau jos veidą, jos akis, jos lūpas ir svajojau nustoti būti toks suknistas mulkis.
- Tavo tėvai ir buvo tie, kurių netekai būdamas aštuonerių? - susikrimto ji. Linktelėjau. - Ką nori žinoti? Nesu tikra, kad padėsiu kuom nors.
- Tas vaiduoklis žiūrėjo į tave. Jis taikėsi į tave, bet laukė. Jis nelaukė kitų aukų. Tiesiog nužudė. Gal ką nors pažinojai iš jų trijų? Delfina Bančer, Titas Hazlemas, Dangiris Bet.
Kaira papurtė galvą.
- Galėčiau paklausti tėvų. Įsitikintume ar jie ką nors žino, - mąstė ji. Supratingai linktelėjau. Tarp mudviejų įsisvyravo tyla. - Kodėl nepasakei anksčiau?
- Važiuosiu. Turiu daug darbo. Jeigu ką nors sužinosi paskambink man, prašau, - tuoj pat perkėliau kojas per turėklus ir nušokau ant šaltos žemės. Kaira nesulaukė mano atsakymo. Niekam nelinkėčiau jo žinoti.
Brajanų rūsiuose slampinėjau ilgą laiką. Knygų prigrūstoje patalpoje ieškojau informacijos. Vyliausi, kad mano tėvas jau buvo susidūręs su šiuo monstru, vyliausi, kad jis tai užrašė. Mintyse atkūriau vaiduoklio atvaizdą. Panašu, kad vienas bėgo, o kitas lyg lyderis darė tai, ką norėjo. Dienoraščiai aprašinėjo krūvą įvairiausių mitinių būtybių. Nei nebuvau tikras, kad tokios kaip Murcielagai išvis egzistuoja. Braukiau per puslapius, mėčiau kiekvieną perverstą užrašinę į šonus. Galiausiai prisiverčiau užsidėti pirštines ir pasiimti knygą padengtą vampyrams draudžiama medžiaga. Iš lėto skaitinėjau, o ties keturiasdešimtu puslapiu pagaliau sustojau. Užteko akimis nužvelgti tekstą, kad suvokčiau, jog tekstas užrašytas čigonų kalba. Ėmiau keiktis. Suskambo telefonas. Išsitraukęs atsiliepiau. Skambino Igoris.
- Ką sužinojai?
- Tito motina iki ašarų aiškino, kad priešų vaikis neturėjęs. Na, o Dangiro žmonelė, kuri tikrai ne per gražiausia vos neišspyrė manęs lauk. Sakė, kad nieko nežino. Toks vaizdas, kad savo vyro nei nepažinojo, - nuobodžiai atšovė Igoris. - O kaip tu? Ką nors radai?
- Delfinos vyras miręs prieš metus. Vaikų neturėjusi. Su giminėmis nebendravusi. Buvau pas Kairą. Ji pažadėjo pasikalbėti su tėvais. Įsitikinsime, kad vaiduoklio dėmesys jai tebuvo atsitiktinumas. Žmogau, įklimpome. Nesuprantu kas vyksta. Turiu omenyje viso to per daug, o dar tekstas parašytas čigoniškai. Kas dvidešimt pirmame amžiuje dar kalba čigoniškai?! - užsiplieskiau.
- Čigonai? - perklausė Igoris. Nutilau. - Galbūt čia padėtų tėvas Mersas? Juk toks kunigas, - ironizavo jis. Igoris buvo teisus. Mersas kunigas. Jis turėtų suprasti bent kelis sakinius iš šio grabo. Baigėme pokalbį, susirinkau daiktus ir nufotografavau tekstą. Uždaręs saugyklą traukiau link išėjimo, kai išgirdau kažką krebždant. Atsisukęs nužvelgiau aplinką. Pro akis pralėkė kelios žiurkės.
- Nekenčiu žiurkių, - sumurmėjau. Tačiau kvapas nepriminė pacų ar dvėselienos. Iš tiesų tai priminė man kažką kitą, ko visgi neatpažinau.
KAIRA
Kol nieko nebuvo išnaršiau visus namus. Išieškojau visas spinteles, stalčius, spintą. Galiausiai įlindau į darbo kambarį. Džeimsas čia dirbdavo ilgiausiai, kartais iki sutemų. Zakas su aukle, mama darbe, todėl galėjau knistis be jokių nuogąstavimų. Peržiūrėjau knygas, aplankus, žurnalus, dokumentus. Išverčiau stalčius, bet vieno vienintelio nepajudinau. Rakto nebuvo taip pat. Sulanksčiau savaržėlę ir bandžiau nulaužti spyną. Kažkas susibeldė koridoriuje. Viską mečiau ir tuoj pat sprukau iš kambario. Su visais durų trenksmais susidūriau su Džeimsu. Uždususi nusišypsojau.
- Kaira, neturėtum būti mokykloje? - kilstelėjo antakį jis.
- Neturėtum būti darbe? - perklausiau.
- Pamiršau paimti kelis domumentus, - pastatęs lagaminą ant žemės patikino jis.
- Pykina nuo pat ryto, - pamelavau sunkiai nurijusi. Džeimsas praėjo pro mane ir nudulkėjo į kabinetą. Pasirėmiau į durų staktą. Jis nepastebėjo, kad kambarys apverstas labiau aukštyn kojomis nei įprastai.
- Girdėjai apie trijų žmonių nužudymą? - paklausiau. Jis naršė stalčiuje.
- Taip. Laikraščiai, žinios skamba nuo naujienų, - mąstydamas atsakė jis.
- Ar mūsų šeima ką nors pažinojo iš tų trijų asmenų? - jis pakėlė rudas akis. Pagriebė dokumentus ir patraukė link manęs.
- Nepažinojau nei vieno iš jų. Galbūt tavo mama su kuo nors bendravo? Ji juk čia gyvena ilgiau nei aš. Kodėl klausi?
- Smalsumas, - patikinau. Jis linktelėjo, o tada išėjo. Ar jis ką tik pamelavo man? Ar jis pažinojo ką nors iš jų? Ar jis susijęs? Jaučiau jo balse netvirtą gaidelę, o užrakintas stalčius man sukėlė susidomėjimą. Ką jis slepia? Surinkau Angelo numerį. Norėjau išgirsti jo balsą. Norėjau jį pažinti. Norėjau jo labiau už visus troškimus. Norėjau jo jau seniai. Norai patraukti į šalį. Angelas atsiliepė.
- Kas naujo? - prabilo pirmas.
- Ar palengvės, jei pasakysiu, kad išverčiau visą darbo kambarį? Sutikau Džeimsą. Jis dedasi nepažinojęs nei vieno iš aukų. Mama negrįžusi, bet nemanau, kad ji ką nors žinos.
- Bet? - pratęsė jis.
- Jaučiu jog jis meluoja. Kažko nesako, - atrėmiau galvą į staktą. Angelas tylėjo, mąstė. - Noriu žinoti, ką planuoji daryti. Noriu padėti išsiaiškinti.
- Manęs laukia Igoris. Paskambinsiu vėliau, - skubiai atsakė jis. Leidimo dalyvauti jis nedavė. Negi viską turiu daryti pati?
ANGELAS
Su Igoriu susitikome prie bažnyčios. Užsitraukiau kapišoną ir žengiau žingsnį. Tuoj pat virtau vampyru. Viduje meldėsi keletas Salemo gyventojų. Igoris persižegnojo, o aš to nepaisiau. Jau aną kartą sakiau, kad nemoku žegnotis. Nemanau, kad Dievas, jei toks išvis yra, norėtų, kad jam melstųsi nežemiškos kilmės padaras. Pakeliui mus pasitiko tėvas Mersas.
- Mums reikia jūsų pagalbos, - pratariau. Suraukęs vešlius antakius, mostelėjo galva eiti paskui jį. Kambarys, kuriame jo vos nenudėjau, nuotraukos, kurios padėjo nužudyti tinkamą asmenį. Igoris žvalgėsi. Įjungiau telefoną ir parodžiau tekstą.
- Manau girdėjote apie trijų asmenų nužudymą, - pridūrė Igoris. Kunigas spoksojo į tekstą. Į mane akių nei nepakėlė. Demonas bažnyčioje. Negirdėti dalykai.
- Man reikės laiko jį išversti, - patikino jis. Linktelėjau.
- Norime žinoti kokia dvasia. Nerandame ryšio tarp avių skerdynių ir visų aukų. Kažko trūksta.
- Paskambinsiu, kai ką nors sužinosiu, - persiunčiau nuotrauką į jo telefoną. Abu patraukėme link durų ir išgirdome garsiakalbį pranešantį apie dar vieną nelaimingą atsitikimą. Susižvalgę bėgte išlėkėme iš bažnyčios. Atvirtęs nusiėmiau kapišoną ir šokau ant motociklo. Sužinoję aukos vietą patraukėme į viešosios bibliotekos pusę.
Aukos kūną radome subadytą peiliu. Vyras maždaug trisdešimt penkerių, šviesiaplaukis. Telkšojo kraujo baloje. Atsitraukiau nuo sukilusių poreikių. Nuo to kvapo net sudrebėjau. Igoris pritūpė ir nužvelgė visą sudrąskytą kūną. Užsitraukiau kapišoną, virtau vampyru. Manyje nuvilnijo nerimas ir silpnumas.
- Kas nors? - paklausiau.
- Čia aš kraujasiurbys ar tu? - pasisukęs paklausė jis. Aplink mus lakstė krūvos patruliuojančių policininkų. Jie nelietė kūno, o mūsų toks vaizdas, kad nei nematė. Susikaupęs atsisukau ir pritūpęs įkvėpiau.
- Taip, tai tas pats kvapas. Neabejotinai vaiduoklio darbas, - patvirtinau prikišęs nosį prie durtinės žaizdos.
- Vadinasi panašus į Poltergeistą, - logiškai mąstė jis. - Nagi nešdinamės, - pralindome pro juostą, susidūriau akis į akį su nematytu asmeniu. Nudelbęs akis žemyn laukiau, kol mane praleis. - Sveiki, Pareigūne, - pasisveikino Igoris ištiesdamas tatuiruotą, šiek tiek tvarstytą ranką į priekį. Atsako paspaudimui nesulaukė, todėl nuleido.
- Kas jūs tokie? - įžūlus pasikėlęs balsas nežadėjo ko nors gero ir reikšmingo.
- O jūs? - nenusileido Igoris. Tiesą sakant jaučiau vyro žvilgsnį. Spoksojo į mane, lyg kiaurai matydamas, kad esu išsigimęs mutantas. Tuomet jis ištraukė savo darbo kortelę. "Vyriausias kriminalistas Konoras Malis". Tolėliau stovėjo nauji pareigūnai. Uniformos priminė specialias pajėgas, gal net FTB.
- Manau niekam ne naujiena, kad Kariotas Lynartas nusiskandino. Salemas nebeturi kriminalisto. Atvažiavau užimti jo pareigų ir pagaliau įvesti Saleme tvarką, kurioje nesimaišytų tokie kaip jūs, - piktokai ir griežtai drėbė žodžiais, lyg purvu į akis. Igoris jau veržėsi jį pulti, bet priglaudęs naguotą leteną prie jo krūtinės sulaikiau ir nežymiai stumtelėjau atgal. Galėjau prisiekti, kad kriminalisto pulsas, širdies ritmas padažnėjo. Jo akys kažką pamatė. - Paskutinį kartą klausiau. Jūsų vardai ir pavardės?
Atvirtęs nusitraukiau kapišoną ir sužiurau į jį.
- Istorijos mokytojas Angelas Brajanas. Domiuosi vietinėmis anomalijomis, - nusišypsojau.
- Užbadymas peiliu yra anomalija? - nenusileido jis.
- Kaip jau sakiau, domiuosi. Pasirodo tai ne šis atvejis, - primerkiau akis ir sulaikiau kvėpavimą. Čia buvo kažkas ne taip. Konoro akys nužiūrinėjo Igorį. - Jis mano studentas. Atlieka tyrimą apie keisčiausias mirtis Saleme dviejų metų laikotarpyje. Ar bus problemų, Kriminaliste? - pabrėžiau paskutinį žodį. Jis pasidavė iškeldamas rankas.
- Šį kartą. Kad daugiau nematyčiau jūsų, - pareiškė jis. Stūmiau Igorį nuo jo, kol nepuolė ir neišdrąskė jam akių. Pakeliui link motociklų Igoris išsižiojo.
- Būčiau susitvarkęs.
- Būtum pasišiūkšlinęs, - atsisukęs atgal nužvelgiau atletiško vyro nugarą.
- Tau kad tik blogiau apie mane galvoti, - sukniaukė jis. Suskambo mano telefonas.
- Taip, - atsiliepiau į Merso skambutį. - Ką sužinojote?
- Pasak šio teksto jūs susidūrėte ne su vaiduokliu, o vampyru Mollo. Atsiųsiu vertimą, - supypsėjo žinutė. - Būkit atsargūs. Gaudote ne materialę pabaisą.
- Ačiū. Lieku skolingas jums, - padėkojau. Mudu su Igoriu išvažiavome kuo toliau nuo bibliotekos. Tai dabar turėsiu vengti dar ir naujojo kriminalisto?
"Mollo yra vampyras Čigonų folklore. Tai yra žmonių dvasia su kuria teko susidurti ne vieną kartą. Vienas jų užpuolė Malį. Teko pasirūpinti pagalba, nes mano rankų nepakako. Mollo dievina gyvūnų kraują, todėl Malis neteko labai daug naminių gyvūnų. Sunkiausia buvo išsiaiškinti kieno vėlė skraidžiojo padebesiais. Mollo žudo tik tuos, kurie negerbė jos mirties valandą, kurie nedalyvavo jos laidotuvėse ar netinkamai palaidojo, kurią kažkas nužudė. Mano sumedžiotas Mollo buvo išniekintas ir palaidotas kanalizacijos šulinyje, kurį surado tik po kelerių metų, vos tik žudynės baigėsi, vos tik jas sustabdžiau. Jie laikosi žodžio "Aš laikysiuosi savo. Tu laikykis savo".
- Vampyro - žmogaus vėlė. Rimtai? - vos patikėjo Igoris.
- Dabar atrodo logiška. Visgi neaišku kas toji vėlė ir kas antroji? Jos buvo dvi. Toks vaizdas, kad žaidžiamos gaudynės, - pasirėmęs į motociklą mąsčiau. - Mums reikia paskutinių mirusiųjų žmonių Saleme sąrašo. Panašu, kad komisariatas mums užvertas. Laikas prisiminti senus gerus laikus, ką vadinu Nelegaliu įsilaužimu.
Grįžę į Zifo dvarą tuoj pat nusivilkome į mano kambarį. Ištraukiau nešiojamąjį kompiuterį iš juodo krepšio ir pamankštinęs pirštus ėmiausi darbo. Igoris nuvirto ant lovos. Ketinau įsilaužti į nuovados failus ir bylas. Anksčiau tik tuo ir gyvenau. Laužiausi į visas sistemas. Manęs niekas niekada nepagavo. Dar akimirka ir prieš tuos du metus būčiau įsilaužęs į FTB duomenis, bet tas kartas baigėsi virusu.
- Kas vyksta tarp tavęs ir Kairos? - lyg niekur nieko paklausė Igoris.
- Nieko. Darbiniai klausimai, - atsakiau gilindamasis į kodus. - Gal papasakosi kodėl bėgi nuo tėvo?
- Ne, - atkirto draugas.
- Gerai, - numykiau.
- Puiku, - paantrino Igoris. Pagaliau įsilaužiau į policijos failus ir bylas.
- Bingo, - sušnabždėjau. Igoris prišoko prie manęs su visa kėde. Ekrane pasirodė krūvos pavardžių. Į laukelį įvedžiau paskutinius dvejus metus ir susiaurinau paiešką. Sutrumpėjo iki dešimties asmenų.
- O šis miestelis ramus, - nusistebėjo Igoris. Pritariau jam. Tuoj pat atmetėme pačius netinkamiausius variantus. Mums reikėjo kažko antgamtiško. - Štai, - dūrė pirštu į monitorių jis. Atidarėme Džeko Filerio bylą. Juodaplaukio, kreivo smakro. Vyro su barzdele žmogžudystė nebuvo išaiškinta.
- Trisdešimt aštuonerių metų vyras nužudytas miškuose. Byla nebuvo išspręsta, nes žudikas niekada nerastas. Jis buvo kaltinamas nušovus savo žmoną Eviliją Filer. Turėjo sūnų, kuris atsidūrė vaikų namuose Oregono mieste, - perskaičiau. Į paiešką įvedžiau Evilijos vardą. Informacijos buvo nemažai. Aiškinta dėl ko, kaip ir kur nušauta, su kokiu ginklu, kulkomis. Igoris pabaksnojo pirštu į apačią. Evilija buvo nužudyta prieš šešis mėnesius, o jos vyras keliomis dienomis vėliau. Klausimas tik vienas. Kuris žudikas yra kuris? Išsitraukiau telefoną ir surinkau Kairos numerį. Ji atsiliepė tik po trečio pyptelėjimo.
- Ar Evilijos Filer vardas tau kur nors girdėtas? - pasiteiravau.
- Nepatikėsi, - sudomino ji. - Dabar laikau jos nuotrauką savo rankose.
KAIRA
Džeimsui išėjus iš namų užsiropščiau į palėpę. Ėmiau knistis po visas dėžes. Mama jų nemažai suskirsčiusi į skirtingus kampus. Mano daiktų čia buvo mažiausiai. Vienoje iš naujausių dėžių nustumtų gale radau moters portretą, kurio kitoje pusėje užrašyta "Evilija Filer buvo ta, kurią mylėjau iš visos širdies". Būtent tada, kai man reikėjo Angelo, jis paskambino. Regis kalbėjome vienas kito mintimis.
- ... Pala. Dar matau šį bei tą, - pritūpusi prie kitų dėžių radau dar vieną nuotrauką. Kitoje nuotraukos pusėje surašyti vardai ir data kada šis kadras buvo įamžintas. - Angele, čia yra visi tie asmenys. Delfina ir Dargiris, ir Džeimsas, Evilija, Džekas, Artūras ir...
- Palauk. Grįžk prie paskutinio vardo, - sustabdė mane Angelas. - Artūras buvo naujausia auka prie bibliotekos. Padaras Mollo ir vėl padarė savo, - paaiškino jis. Mollo? Kas jis toks? Neketinau klausinėti milijono klausimų, nes žinojau, kad dabar tai ne pats tinkamiausias metas.
- Angele, žinau kodėl jis mane puolė. Ne aš jam reikalinga, o Džeimsas. Evilija buvo jo pirmoji meilė.
- Evilija ir Džekas turėjo sūnų. Ko gero Titas bus to sūnaus draugas, - įsiterpė Igoris.
- Jeigu jie visi vienoje nuotraukoje, tai buvo bendraklasiai arba kažkas netoli to, - logiškai mąsčiau.
- Lik ten. Atvažiuojam, - suskubo Angelas ir baigė pokalbį. Prisėdau ant žemės ir ilgai spoksojau į tos moters nuotrauką. Negi Džeimsas jos vis dar nepamiršo? Negi jis nemyli mano mamos? Negi ši santuoka yra apgaulė?
Po pusvalandžio suskambo durų skambutis. Igoris žengė žingsnį vidun, o jis kaip visada kultūringas.
- Labas, - patapšnojęs per durų staktą nusišypsojo.
- Ketini ten stovėti ar užeisi? - dirstelėdama į Igorį paklausiau.
- Kaip pasakysi, - nuolankiai atsakė ir peržengė per slenkstį. Visi trys nuėjome į virtuvę. Igoris nei nepaklausęs prigriebė arbatinuką ir pripylė vandens, kad užvirtų. Kilstelėjau antakį.
- Atleisk. Pamiršau, kad čia ne Drakulos namai, - gūžtelėjo pečiais jis. Atsisukau į Angelą. Jis pasirėmė į spintelę.
- Mollo yra žmogaus ir vampyro dvasia. Avys buvo išskerstos dėl to, kad vėlė minta gyvūnų krauju. Priežastis kodėl ji persekioja Džeimsą ir nužudė tiek žmonių yra ta, kad tavo patėvis greičiausiai suerzino Evilijos dvasią. Ko gero nei vienas iš jų nepagerbė jos mirties valandą. Mollo žudo tuos, kurie nepalaidojo jos tinkamai arba neatėjo į laidotuves, - paaiškino Angelas. Atsisėdau ant stalo. Igoris ėmė trankytis po spinteles ir ieškoti arbatos dėžučių.
- Apatinė spintelė kampe, - patikinau Angelo draugą. Šis padėkojęs ėmė rinktis, priegriebė didelį puodelį.
- Vampyras? - perklausiau. - Turi omenyje tikrą vampyrą su iltimis ir pasruvusiomis venomis, geriantį kraują ir negalintį peržengti svetimų namų slenksčio? Tas vampyras? - įvardinau.
- Žiūrėjai Vampyrų Dienorasčius? - šyptelėjo jis.
- Tik iki kol Elena virto vampyre, - palinkčiojau. Pasigirdo vandens šniokštimas, Igoris užplikė karštu vandeniu kinų žaliąją arbatą. - Tai kaip jį sustabdysime?
Po kelių minučių Angelas vėl sugrįžo su krepšiu atgal į virtuvę ir numetė ant žemės.
- Igoris važiuos į kapines ir suras Evilijos Filer kapą. Sudegins jos palaikus, - paaiškino pritūpęs ir iš krepšio ištraukė kastuvą. Igoris pervertė akis.
- Juodas darbas, Žmogau. Ką tu darysi? - pakreipė galvą jis. Aš pažvelgiau į Kairą.
- Liksiu čia ir įsitikinsiu, kad Kaira saugi. Nemanau, kad nori sėdėti mano vietoje, - kreipėsi į Igorį. Nepatenkintas pagriebė kastuvą ir su visu puodeliu nukulniavo link paradinių durų. Mudu likome vieni.
ANGELAS
Praėjau pro virtuvę, suradau druskos pokelį.
- Ar turi kažką, kas Džeimsui labai brangu? - paklausiau Kairos. Mergina nuėjo į viršų. Po kelių minučių sugrįžo nešina languotais marškiniais.
- Mėgstamiausi, - pridūrė ji. Paėmiau, o tada nuėjau į svetainę. Kaira atėjo paskui. - Tu ketini pakviesti ją čia? - išplėtė akis.
- Jeigu nori, kad Džeimsui viskas būtų gerai, tai teks aukotis. Man pakako žudynių vienai dienai, Kaira. Reikia visa tai užbaigti kaip įmanoma greičiau, - pažvelgiau į jos akis. Ji nedrąsiai linktelėjo. Žinojau, kad vaiduoklius sulaiko druska, todėl pradėjau berti visą ratą. Džeimso marškinius įmečiau į vidurį. - Žvakę turi? - iš spintelės ištraukė nedidelę žvakę įstatytą į puošnią žvakidę. Paėmiau ir uždegiau degtuku. Tuomet prikišau ją prie druskos. Nedidelę liepsnelė nukeliavo druskos keliu ir apėjusi ratą užgęso. Druska išnyko. Atrodė taip, tarytum ant grindų guli tik drabužis ir nieko daugiau.
- Kas dabar? - susidėjusi rankas ant krūtinės paklausė ji.
- Lauksim, - atsakiau. Sėdėjome kone valandų valandas, kol netyčia užmigome ant svetainės sofos. Atrėmęs galvą į atlošą, atmetęs ranką atgal kažką sapnavau. Staiga kažkas susibeldė, o tada pokštelėjo. Pramerkęs akis pakėliau galvą. Kaira miegojo ant mano kelių. Tuoj pat pakėliau ją, išsitraukiau ginklą. Tai vaiduoklių nesužeis, bet jei kils pavojus kulkos juos išbaidys. Slinkau į virtuvę ir staigiai nusitaikiau ginklu į asmens galvą. Tačiau Kaira staigiai nuleido mano ginklą ir pasisveikino su Džeimsu. Paslėpiau už nugaros ir nusišypsojau.
- Tai jau antras kartas, Kaira, kai mudu vienas kito išsigąstame, - pajuokavo Džeimsas.
- Na, jeigu neslampinėtum taip tyliai tai visi kaipmat ilgiau gyventume, - patikino ji atsiremdama į spintelę. Staiga nematoma jėga bloškė mane į kitą svetainės galą. Trenkiausi į sieną ir nusiverčiau ant žemės palei nematoma druskos ratą. Ginklas nulėkė po sofa. Nematoma Mollo ranka griebė Kairą už gerklės ir metė per sofą. Mergina nusivertė žemėn. Džeimsas neatsiliko nuo smūgio į nugarą. Atsikėliau ir uždegiau žvakę. Tik tada ore išryškėjo neaiškus, iškreiptas vaiduoklio siluetas. Evilijos Filer vėlė sklandė keli centimetrai nuo žemės. Jos išvarvėjusios akys spoksojo čia į mane, čia į besikeliančią nuo žemės Kairą, čia į Džeimsą. Burna lyg susiūta, tirpstanti cheminė medžiaga, sustatyta pagaliukais it kokios grotos pro kurias galėjai tik kaukti.
- Kaira, tau viskas gerai? - užrikau.
- Nesirūpink, - numojo ranka ji. Vėlė sužiuro į Džeimsą. Šis atsistojo ir pasileido koridoriumi link laiptų. Vėlė nulėkė paskui. Surikdamas lipo laiptais viršun, bet Evilijos šmėkla griebė jį už pakaušio ir nustūmė nuo laiptų. Vėlė dingo, atsirado prie Kairos.
- Ei! - surikau. Sviedžiau vazą kiaurai jos kūno. Evilija supyko. Pro duris įsiveržė dar viena vėlė. Ko gero visa Adamsų šeimynėlė susirinko prie vieno stalo.
IGORIS
Išsirengiau visus drabužius, kol iškasiau tą prakeiktą karsto duobę. Įšokau ir palankstęs pirštus nubraukiau žemės likučius nuo dangčio. Užkabinęs pirštais atidariau karstą. Jau uždegiau degtuką, kai suvokiau, kad karsto dugne guli visai ne Evilija.
- Ups, - atsiprašiau. - Ne ta lova. Atleisk, Vaikine, - jau norėjau uždaryti karstą, bet staiga jo mirusi ranka pajudėjo. Prisimerkęs spoksojau į jį. Viskas vietoje. Niekas nejudėjo. Vėl pabandžiau uždaryti, bet ranka griebė mane už marškinių ir prisitraukė prie iškreiptos marmūzės. - Po velniais! Kvailas Helouvynas! - griebiau už jo susiraukšlėjusios rankos ir stūmiau nuo savęs, bet nesisekė. Jis jau kėlėsi nuo savo mirties pagalvės, kai išsitraukiau iš galinės kišenės šautuvą ir peršoviau jam gerklę. Šis pasikratė ir nugriuvo atgal grožio miegui. Atsidusęs atsirėmiau į žemių sieną. - Kaip jau sakiau, - atsikrenkščiau. - Ne ta lova, - tuoj pat uždariau karstą. Negi iškasiau ne tą duobę? Belipdamas į kažką įspyriau. Tik dabar šovė mintis į galvą, kad Evilija palaidota toje pačioje duobėje kaip ir šis vyrukas Džeimsas. - Aš krikščionis, bet imu galvoti apie antagonizmą, - nusivyliau. Ištraukiau telefoną ir paskambinau Angelui. Šis ilgai nekėlė. Tik po kokio šešto pyptelėjimo visas uždusęs suriko:
- Tu ten ką darai? Arbatą geri?! - suriko jis. Girdėjau vykstančias muštynes, šūvius, baladojimasi. - Igori, neatlaikysiu dviejų vėlių vienu metu. Sudegink Evilijos kūną dabar pat!
- Karstas po Džeko karstu. Kokiu būdu sudeginsiu tą moterėlę, jeigu nesu Halkas? - skėstelėjau ranka užrikdamas atgal. Angelas akimirkai nutilo. - Angele? - kreipiausi. Tyla. - Angele! - pakartojau.
- Aš čia, - atšovė po kurio laiko. - Džeko karstas? Sudegink tą idiotą! Evilija laikosi Džeko. Jis jos žudikas. Kita vėlė ir yra Džekas, - nutrūko ryšys. Atsidusęs numečiau telefoną į šoną. Išlipau iš duobės, pagriebiau kanistrą ir dar kartelį atidariau Džeko karstą. - Nešokinėk čia, - prigrasiau ir ėmiau pilti bendziną. Galiausiai degtukas užsiplieskė ir aš pagaliau padegiau negyvėlį.
ANGELAS
Spiegiančios vėlės sukiojosi aplink ratu, klykė viena kitai neaiškius žodžius. Džeimsas gulėjo be sąmonės. Kaira trenkė galvą į stiklinį staliuką. Abi vėlės nulėkė į darbo kambarį. Ten sklido vien dūžiai, pokštelėjimai ir spiegimai. Man tuoj pat kilo mintis. Atsistojęs pribėgau prie be sąmonės gulinčio Džeimso ir sugriebęs už kojų nuvilkau į druskos ratą. Ketinau išlįsti laukan, bet tada šį bei tą suvokiau. Juk nesu žmogus. Druska sulaiko ir kitus antgamtinius padarus. Tuoj pat virtau vampyru. Kaira sukosi į mane. Užsidėjau kapišoną. Išsitraukiau peilį ir įpjoviau Džeimso ranką. Pasipylė tirštas kraujas. Vos laikiau alkį. Nevalgiau nuo vakar vakaro.
- Ką tu darai?! - suriko Kaira. - Paleisk jį, Angele!
- Daugiau niekas nemirs! - suriaumojau. Vėlės užuodė kraują ir tuoj pat atlėkė į svetainę. Staigus šuolis ir jos atsidūrė rate. Abi žiūrėjo į mane, parklupusį ant žemės. Neturėjau nieko, išskyrus kruviną peilį. Ar vampyrus žudo? Ėmiau ir surizikavau. Perpjoviau savo riešą. Sužviegusios ėmė žvalgytis. Staiga jos griebė viena kitai į gerkles. Vėlių nebedomino Džeimsas ar miręs vampyras. Jos puolė viena kitą. Drąskėsi, spiegė, klykė, tampėsi ir daužėsi į nematomą lauką. Suskambo mano telefonas. - Kaira! - surikau. Ji šliaužte pasiekė mano telefoną ir atsiliepė įjungdama garsiaklabį.
- Aš juk didvyris, ar ne? - pasimėgavo Igoris. - Sudeginau Džeko ir Evilijos kūnus. Prireikė jėgų ir bendzino, bet pavyko!
- Ne, Igori, nepavyko! - atrėžė Kaira atgal.
- Kaip tai ne? - susinervino jis. Vėlės plėšėsi, klykė taip, kad net apkurtau. Igoris sudegino kūnus, neatėję į laidotuves beveik visi mirę. Džeimso kraujas Evilijos vėlės nebedomino.
- Nuotrauka... - sušnabždėjau. - Kaira, Evilijos nuotrauka! - surikau. Jos vardas prišaukė patį vaiduoklį. Nematoma ranka griebė mane už gerklės ir trenkė į nematomą lauką. Nuslydau ant žemės suaimanuodamas. Kaira tuoj pat nulėkė į viršų. Vaiduoklių jėga tvojo man per nosį, vėl į nematomą lauką. Parkritau prie Džeimso. Sugrįžusi Kaira sudaužė rėmelį, suplėšė nuotrauką, numetė ant žemės. Po akimirkos sugrįžo iš virtuvės. Uždegė degtuką ir numetė ant nuotraukos. Popierius ėmė lankstytis, raitytis, juodavo. Evilijos ir Džeko vėlės jau linko prie manęs, kai nuotrauka paskendo liepsnose, o Mollo vampyrai išnyko. Uždususi Kaira puolė prie Džeimso nubraukdama nematoma druskos juostą nuo grindinio. Aš likau laisvas. Virtau žmogumi. Pasiekiau telefoną ir padėjęs galvą ant žemės pagaliau atsakiau Igoriui:
- Einu į penciją, Drauguži...