XI DALIS
„Mylėk mane, kol gali"
Kaira
Baigiau groti paskutines natas. Uždariau klaviatūrą ir akimis nužvelgiau visas nuotraukas lentynose. Šeimos akimirkos Kipre, Rumunijoje, Paryžiuje prie Eifelio bokšto, mano tryliktasis gimtadienis, mano vaikystė. Pastebėjau, kad trūksta tėčio nuotraukos. Kodėl jos nėra? Ar paslėpiau ją nuo savęs ir kitų, kai pasitraukė iš mūsų gyvenimo, kai gedėjau? Tada ir buvo paskutinis kartas, kai visi matė mano ašaras. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai rodžiau silpnumą, kai stiprybė apleido mane. Pianinas priminė jį. Tai vienintelis daiktas išlikęs kambaryje kaip prisiminimas apie jį. Praeitą vasarą Džeimsas pasiūlė mano mamai restauruoti, kiek atnaujinti sienas, padaryti šiek tiek daugiau erdvės. Žinoma, tai buvo bandymas parodyti kaip stipriai jis nori tapti mūsų šeimos nariu ir užimti tėvo vietą, bet pastarojo dalyko jis niekada nepadarys.
Džeimsas puikus tėvas Zakui. Kasdieną vis naujas žaisliukas, vis nauja mašinytė ar pokelis saldainių. Laimingas vaikis turi puikią vaikystę ir yra viskuom aprūpintas. Negaliu skųstis, kad man blogai, bet nejaučiu šilumos savo motinai, nejaučiu šilumos ir kam nors kitam, kam nors svetimam. Sutvarstyta nubrozdinta ranka trukdė judėti. Vos sustabdžiau kraujavimą. Toks vaizdas lyg būčiau ne susižeidusi, o nukapojusi galūnes.
Nusileidau laiptais žemyn ir užvirinau arbatinuką vandens. Ėmiau ieškoti arbatos, puodelio, cukraus, šaukštelio. Jaučiausi pasimetusi net savo namų virtuvėje. Šaldytuve sugraibaliojau lėkštę vakarykščių pietų. Vienintelė mano gyvenimo problema - mokykla. Kai kuriems turėtų atrodyti, kad esu kompanijos siela, bet iš tikrųjų tokių žmonių negaliu atrasti. Pasibjaurėjimo užterštas pasaulis atima geriausius, palieka blogiausius. Vienintelis Džulijanas gelbsti, kai yra šalia. Niekas nedrįsta lįsti, kai esu su juo. Tačiau mokykloje pastaruoju metu jis lankosi itin retai, todėl kiekviena ten praleista minutė yra vienas didelis košmaras.
Kažkas susibeldė. Dirstelėjau persisvėrusi per kampą. Atidariusi duris tarpduryje išvydau keturis vaikus persirengusius Helouvyniniais kostiumais.
- Pokštas arba Saldainis! - suriko visi balsu. Tai sukėlė šypseną. Liepiau palaukti. Ištikrinau visas spinteles. Mama buvo paslėpusi maišelį kampinėje spintelės lentynoje. Grįžau ir kiekvienam įmečiau į krepšį po kelis šokoladukus. Vienas vaikis buvo varnas, kitas vampyras, o trečias drakula. Mergaitė pasakų princesė. - Ačiū!
- Linksmo Helouvyno! - palinkėjau. Jie nudulkėjo laiptais žemyn tiesiai į gatves pas kitus kaimynus.
Suėmusi maišelį jau grįžinėjau vidun, bet prie staktos išvydau savo kuprinę, kurią palikau valgykloje po inicidento su Maiklu. Prigriebusi uždariau duris ir nuėjau į virtuvę. Paėmiau arbatos puodelį, lėkštę karšto garuojančio maisto ir vėl laiptais į viršų.
Ištraukiau visas knygas iš kuprinės, parašiau Karmai žinutę. Paprašiau istorijos namų darbų. Kol laukiau, prisėdau prie kompiuterio ir įsijungiau twitter tinklalapį. Greitai patikrinau naujienas, perskaičiau kelis pranešimus, išvydau nuotrauką, kurioje Maiklas Pytersonas šypsojosi lyg jį būtų sutraukęs mėšlungis. Lyg kitokios nutraukos būtų geresnės. Antraštė skelbė: „Riedlentė padarė savo". Kaktoje žėrėjo milžiniškos siūlės. Tiesą pasakius jo veidas atrodė sutinęs. Nuotrauka įkelta prieš kelias valandas. Komentaruose dauguma klausinėjo: kas nutiko? Ar skauda? Kur nusivertei? Prieš daugiau nei dvi valandas jis dar buvo valgykloje ir išsidirbinėjo iš manęs, o tada iš Angelo ir... Išjungiau internetą ir atsirėmiau į kėdės atlošą. Kol mąsčiau, gavau Karmos žinutę. Atverčiau vadovėlį ir sąsiuvinį. Lape išvydau vieną didelį raitytomis raidėmis parašytą žodį Atsiprašau. Raštas jau matytas. Atverčiau prirašytus lapus ir palyginau trumpą žodį su Brajano komentaru po paskutiniu darbu. Identiškai pasviręs raštas. Už ką jis atsiprašo? Tik po kelių minučių man nušvito įtikinama mintis. Ar jis...
Numečiau knygas į šalį. Dirstelėjau į laikrodį. Ar jis galėtų dalyvauti pono Zifirino šventėje kaip ir visi likusieji? Neturėjau nei jo numerio, nei nežinojau kur jis gyvena. Turėjau sužinoti, įsitikinti. Turėjau išgauti iš Angelo tiesą.
Neturėjau nei kostiumo, nei tinkamo Helouvyninio makiažo, o į dvaro vakarėlį neįleidžia šventės gadintojų. Problema tuoj pat išsisprendė, kai prie Zifirino kiemo vartų išvydau kaukių pardavėją. Matyt ir šiais metais jis renka pinigus sergantiems vaikams.
Nužvelgusi savo tamsius drabužius, paauksuotą, laisvą palaidinę, nuspręndžiau nusipirkti Juodvilkio kaukę, kuri puikiai derėtų prie mano apdaro. Vos tik ją užsidėjau, jaučiausi lyg su tikru kostiumu. Apsauginis praleido, kieme įsimaišiau į minią. Girdėjau garsią, šventišką muziką, rinkosi vis daugiau svečių. Ne tik kiemas, bet ir namas pilnas šnabždesių, kalbų ir geros nuotaikos. Dominavo lapių, vilkolakių, Ziegvolkų, ožių, princesių, zombių, ypač raganų kaukės ir aprangos. Aptikau ir varnažmonių, vampyrų, pelių ir beždžionių. Frankenšteinas stovėjo pakampyje ir šnekučiavosi su Einšteinu. Medžiotojų grupelė stovyniavo prie baro, o Juodasis šuo bandė nugvelbti saldaininius kaulus. Šventės dekoracijos atrodė kraupiai ir įdomiai. Dvaro šeimininkas šiais metais pasistengė daugiau nei įprastai.
Susistabdžiau patį pirmą pasitaikiusį žmogų. Tamsiai violetinės spalvos Jaguaro kostiumas, palei moters kojas voliojosi ilga siaura uodega, o veidas išpieštas juodais storais dryžiais, akys priminė pandą.
- Atsiprašau. Gal žinote, kur galėčiau rasti Angelą Brajaną? - moteris jau purtė galvą, ketino kažką atsakyti, bet ją pralenkė vyriškas balsas.
- Mano sūnėnas nedalyvauja vakarėliuose. Jis mieliau sėdi vienumoje, - paaiškino jis. Atsisukau atgal. Išvydau poną Zifiriną, dvaro šeimininką. Šią akimirką jis pasipuošęs kaip drakula, turėjo iltinius dantis, raudonas akis, kurios priminė tuos ryškius brangakmenius - rubinus. Kontaktiniai lęšiai pagyvino jo imituotą mirusią išvaizdą. Rankas puošė baltos pirštinės, dėvėjo juodą apsiaustą ir kostiumą. Jo oda tokia pat išbalusi, o veido bruožai tokie pat ryškūs kaip Angelo. Vyras nusišypsojo.
- Jūs Angelo dėdė, - patikinau save.
- Matau tu mergina, - pabrėžė jis, raudonu žvilgsniu nužvelgdamas mano išvaizdą ir aprangą. - Vadink mane Zifu.
- Kaira, - paspaudžiau jam ranką. Pajutau dilgtelėjimą aukščiau riešo, po tvarščiais. Jo jėga išties stipri. Ponas Zifirinas visada atrodė tvirtas vyras, bet nemaniau, kad rankos paspaudime tai pasirodys taip akivaizdu.
- Jis savo kambaryje. Lipk laiptais į viršų, tada į dešinę. Antros durys po kaire, - maloniai paaiškino jis. Linktelėjau. - Vėliau nueik ir prie katilo. Ciklopas pilsto skanius „Trolių" kokteilius.
- Būtinai, - nusišypsojau ir patraukiau link laiptų. Užlipau nušviestais laiptais ir dešinėn. Muzika vis dar puikiai aidėjo ausyse. Pabeldžiau į duris, bet atsako nesulaukiau. Nulenkiau rankeną ir nedrąsiai įėjau vidun. Nusitraukiau kaukę ir uždariau duris.
Kambarys skendėjo prieblandoje, tvarkingas ir švarus. Angelas buvo vonioje. Girdėjosi vandens šniokštimas. Ant lovos voliojosi atversta knyga „Juodvilkio kančia". Apvertusi radau pabrauktus žodžius. Meilė gali būti nuostabus dalykas. Ar žinai, ką ji reiškia man? Laidotuves. Kambarys nepasižymėjo daiktų perkrovimu. Vanduo vonios kambaryje nuščiuvo.
- Zifai, paskutinį kartą kartoju, kad nusileisiu žemyn į tą tavo vaikų darželį tik tada, kai pragaras užšals. Kad esu tavo sūnėnas, o tu šio miestelio drakula - niekam ne naujiena. Žinai, kas juos nustebins? - Angelo balsas skambėjo viliojančiai, piktai ir sarkastiškai. - Kai tavo galvą pamausiu ant kuolo. Ir aš ne... - jis sugrįžo į kambarį. Išvydęs mane sustojo. - ... juokauju, - Angelas stovėjo pusnuogis, per petį persimetęs rankšluostį. Jo tamsūs plaukai šlapi ir susivėlę. Atrodė taip pat kaip tada klubo ringe. Puikiai sudėtas, tatuiruotas užrašais ir mielas. Jaučiau pasimetusį vaikino žvilgsnį. Jis kaustė nevaldomai.
- Ačiū, - nutraukiau tylą. Padėjau knygą atgal į vietą.
- Už ką? - tyliai perklausė Angelas. Taip, jo oda išbalusi, jo veido bruožai neįtikėtinai ryškūs, jo akys tokios pilkos, kad jose galiu įžiūrėti skęstantį pasaulį.
- Sumušei jį.
- Nepadariau nieko, kas tave būtų privertę pasijausti geriau. Neturėjau stovėti ir leisti jam išsidirbinėti iš tavęs. Tiesiog... - sutrikęs atėjo iki manęs. Balse girdėjau mažą rūpestėlį. Mažytėje šviesoje pastebėjau daugumą reikšmingų ištatuiruotų sakinių. Negalėjau jų perskaityti, nes Angelas žiūrėjo į akis.
- Šią akimirką jaučiuosi gerai, - patikinau jį. Mudviejų neskyrė net metras. Jis paguodžiančiai nusišypsojo, lyg džiaugdamasis, kad tai ištariau, lyg būtų to laukęs.
- Ir koks jausmas stovėti šalia suledėjusios būtybės? - paklausė jis. Žinojau šį klausimą. „Juodvilkio kančią" skaičiau taip pat.
- Šaltas, - atsakiau nemirksėdama. Angelas nusišypsojo dar plačiau. Jo šypsena, tobulai balti dantys švytėjo prieblandoje. Vaikinas supratingai linktelėjo, lyg taip ir turėtų būti. Angelas nusisuko. - Ir man patinka, - jis sukluso. - Nežinau kaip ir kodėl, bet man patinka tavo šaltis. Man patinka kaip jis sklinda nuo tavęs. Tu ne toks kaip Salemas. Tu... - numečiau savo kaukę ant lovos. - Tu kaustai mane. Tu tai moki daryti, - padėjau ranką ant jo nuogo peties. Jis iš tiesų buvo šaltas, nors jaučiau ir žmogišką šilumą. Jis turėjo kažką tokio, ką buvo sunku paaiškinti. Švelni, išbalusi oda, kurią liesti norėjosi daugiau nei vieną kartą. Angelas atsisuko.
- Šaltis gali būti bjaurus padaras, - suėmęs mano ranką nuleido žemyn.
- Aš nebijau.
- O yra kas nors, ko bijai? - tiesiai šviesiai paklausė jis.
- Psichologinio skausmo, - įskaudintos akys rado ir jo akių prasmę. Šį skausmą jis jau pažįsta. Tada jis šyptelėjo, nuvaikydamas liūdnas mintis.
- Nebijai būti su manimi tokioje tamsoje? - jis priartėjo dar arčiau. - Aš moku būti bjaurus ir tamsus, ir piktas, ir pagiežingas, ir karštakošis... - šiek tiek atsitraukiau, o jis ėjo link manęs, - ...ir šaltas, ir abejingas, ir aklas, ir užgaidus ir... - atsitrenkiau į palangę. Jis pritrūko žodžių.
- Ir geidžiamas, - pridūriau, kai tyla Angelą pražudė.
- Su tokiu charakteriu mane tik laidoti, - galiausiai atsitraukė ir nuėjo prie komodos, atsidaręs stalčius ištraukė maškinius, apsivilko ir paslėpė visas tatuiruotes.
- Noriu pamatyti priešingą variantą. Mokykloje jau bandei man tai įrodyti, - užsispyriau. Neketinau nusileisti jo principams. Angelas kilstelėjo antakį nusijuokdamas.
- Tokio nėra.
- Esu tikra, kad turi visko po truputį. Visi turim.
- Kodėl manai, kad šita juoda širdis gali išgyti? - drąstiškai, bet labai rimtai paklausė Angelas, ant galvos užsitraukdamas kepurę, o snapą nusukdamas į pakaušį. Vadinasi jis tikrai sužeistas. - Aš sugadintas, Kaira. Prie manęs geriau nelįsti.
- Todėl, kad pasistengsiu jog ji išgytų, - pagriebdama vilko kaukę atšoviau. Regis priverčiau jį pralinksmėti. Angelas ir vėl nusišypsojo.
- Nagi, pastatysiu išgerti. Esi skolinga man šypseną, - atidaręs duris ir į jas pasirėmęs patikino vaikinas. Mudu ką tik paskelbėme taiką.
ANGELAS
Atsidūrėme vakarėlio centre. Taip, čia vaikų darželis. Muziką vos įmanoma perrėkti, bet jaučiuosi pakankamai ramus, nes atlyginau to idioto žalą šiai merginai. Todėl sėdėti prie baro ir kentėti dėdės žvilgsnį už nugaros nebuvo jau taip blogai. Jis sėdėjo dideliame drakulos soste prie židinio. Tiesą sakant, ta kėdė priminė man Geležinį sostą iš serialo „Sostų žaidimai". Kurį laiką žiūrėjau į jį skeptiškai, tačiau galiausiai nusigręžiau ir pažvelgiau merginai į akis, rankomis pasiremdamas į baro kraštą. Kaira gėrė Trolių kokteilį, o aš išsireikalavau papraščiausio alaus. Matyt barmenas jį slėpė paskutinėje lentynoje, pačiame kampe, kad Zifas neužtiktų. Žmogus dirba per vargus. Džiaugiausi, kad mergina nedėvi kaukės. Smalsiai stebėjau jos akis, ilgai svarsčiau, kodėl negaliu prileisti savęs prie jausmų, kodėl kiekviena minutė praleista su betkokiu žmogumi man kelią kančią ir atsakomybę. Gurkštelėjau alaus ir dirstelėjau į horizontaliai pailgą veidrodį, įstatytą lentynėlėse kaip už netvirtą sienelę. Mano atspindys buvo iškreiptas. Jame tik liūdnas vampyras, kuris bando pakęsti save, kuris nedrįsta atsipalaiduoti. Nurijau gurkšnį.
- Ar šiame miestelyje gyveni tik su dėde, ar yra ir kitų giminių? - paklausė Kaira.
- Ne. Man ir drakulos per akis, - pajuokavau. Atsigėręs vis žiūrėjau į ją. Kaira tikrai graži ir protinga, ir bendraujanti, ir netgi mane gundė. Bet čia visi malūnai ir sustoja.
- Tavo dėdė atrodo puikus žmogus, - nusijuokė ji. Sukiojau butelį rankose. Atsigręžiau į Zifą ir susiraukiau.
- Taip, žmogus, - lėtai ir neužtikrintai pritariau. Vėl sugrįžau prie merginos. - Jis toks yra. Primena valdingą monstrą, - šyptelėjau. - O kaip tu? Turi dviejų metų brolį, - prisiminiau dieną, kai Kaira pavėlavo į pamoką, nes jos mažasis brolis pridarė į kelnes.
- Zakas nėra mano tikrassis brolis. Jei atvirai, tai nemėgstu Džeimso. Jis rūpinasi mūsų šeima ir mama atrodo tikrai laiminga, bet... - Kaira nutilo. - Žinai, tai ne tas pats. Nustojau ja pasitikėti. Kartais nei nesakau jai, kas nutinka mokykloje ar kaip jaučiuosi, - ją aplankė liūdesys. Kažkodėl mane tai labai piktino.
- O kur tavo tėvas? - pasiteiravau.
- Jis mirė, kai man buvo trylika. Jis man buvo svarbesnis nei mama. Tėtis visada buvo toks žmogus, kuriam rūpėjau tik aš, kuriam rūpėjo pasakoti istorijas prieš miegą apie visokias pabaisas, - prisiminusi nusišypsojo. - Atleisk. Vyksta vakarėlis, o aš kaip kokia senutė verkiu dėl savo gyvenimo, - papurtė galvą ji ir atsigėrė.
- Aš irgi mėgstu gadinti šventes savo bjaurumu, todėl tai atrodo gražu, - pagyriau ir abu nusijuokėme. Užsiverčiau butelį iki dugno. - Aš taip pat netekau kai ko artimo, kai man buvo aštuoneri, todėl Zifas mano vienintelis šeimos narys. Galėtų ir jo nelikti. Aš neprieštaraučiau. Kažin ar išliečiau bent vieną ašarą dėl jo, - sarkastiškai atsakiau. Suvibravo mano telefonas ant stalo krašto. Mirksėjo Igorio vardas. Išeik laukan. Reikia pakalbėti - skelbė žinutė. Ištryniau ir nekreipiau dėmesio į tai.
"- Paskutinį kartą tau sakau, kad nekalbėsiu šia tema, - mostelėjau rankos pirštu ir įniršęs nusisukau. Užteko pavalgyti, o tada prasideda visos dramos. - Tu pats nieko nesakai apie savo pabėgimą iš namų! Sakyčiau tu manimi nepasitiki. Vadinasi ne tau teisti mane ir sakyti, ką turiu daryti ir ko ne, - pasiverčiau vampyru. Pyktis skatino virsmą. Smarkiai sukosėjau. Ne, ne laikas. Jis negali žinoti.
- Man nusispjaut į tavo draudimus! Paslaptys skiria, Angele! - nenusileido Igoris.
- Prabilo tiesos sakytojas! - skėstelėjau rankomis. - Tu žudai mane savo principais, savo suknistu smalsumu! Tu trumpini mano gyvenimą! - įsiūtis kilo dar labiau.
- Tave visi žudo! - sarkastiškai šovė jis. Staigiai griebiau jį už gerklės ir sviedžiau į plytų sieną. Sudejavęs krito žemėn ir ilgai neatsikėlė.
- Kai tu būsi pilnas gyvenimo pasekmių, tuomet galėsi motyvuoti mane gyventi, - nusispjoviau ir atvirtęs pasitraukiau nuo jo".
- Tau viskas gerai? - pasiteiravo Kaira, pamačiusi mane kiek susimąsčiusį.
- Nežinau, - pažvelgiau į ją. Kaira baigė gerti, o tada čiupo mano ranką ir ėmė tempti nuo baro. - Ką tu darai? - atsidusau.
- Eime pašokti, - optimistiškai nusiteikė ji.
- Ne, aš prastas šokėjas, - patikinau ją. Mergina nenusileido.
- Pameni, ieškosime kitos pusės, - nusišypsojo ji. Supypsėjo mano telefonas. Vėl Igoris. Angele, tuoj pat reikia pasikalbėti. Tuoj pat išjungiau telefoną ir nusekiau paskui Kairą. Atsigręžęs atgal dar kartą dirstelėjau į save per veidrodį. Aš visada būsiu vampyras. „Veidrodžiai - gyvenimo atspindžiai. Kad ir kokie bebūtume, tikrieji atvaizdai visada matomi stikluose" - kažkada labai seniai pasakė mano tėvas. Šokių aikštelės centre atsidūriau tarp minios žmonių. Jų linksmumas sklandantis ore nei nepriminė žiaurios realybės. Kaira pradėjo pirma. Ji stumtelėjo mane atgal, o tada truktelėjo į priekį. Jaučiausi toks ramus būdamas su ja, toks paprastas ir žmogiškas, o ne kruvinas niekšas.
Stebėdamas vandenyno akis tik ir svajojau apie kitokį gyvenimą, apie šilumą, apie žmogų, apie artumą. Ji buvo žavi mergina. Stori rudi, šiek tiek garbanoti plaukai krito ant jos veido, lūpos šypsojosi, švelnios rankos laikė suspaudusios manąsiąs - žudiko rankas. Ji kilstelėjo antakius primindama, kad niekur neisiu, kol neparodysiu, kad noriu atsipalaiduoti. Gal tikrai niekas nenumirs dėl to? Susikaupiau ir pabandžiau. Perrėmiau iniciatyvą ir staigiai apsukau ją ratu, švelniai stumtelėjau atgal, o tada prisitraukiau prie savęs. Judėjome tai į vieną šoną, tai į kitą. Vėl apsukau, vėl prisitraukiau prie savęs. Su kiekvienu intymesniu judesiu vis labiau šypsojausi.
- Nemaniau, kad mane suprasi. Mane sunku suprasti, - patikinau mudu abu. Judėjome beveik vienu ritmu ir Helouvyno vakarėlis nebeatrodė toks tragiškas, koks buvo iš pat pradžių. Muzika tuoj pat pasibaigė ir prasidėjo lėtesnė.
- Nesi prastas šokėjas, - mostelėjo pirštu. - Eime. Panorau alaus. Galėsi pailsėti, - pasišaipė ji ir jau patraukė link baro, bet sugriebiau jos ranką ir sugrąžinau prie savęs.
- O gal dar vieną? Lėtesnį šokį? - pasiūliau. Abiejų pirštus švelniai sunėriau, kita ranka paliečiau jos laibą liemenį. Veide įžvelgiau drovumą.
- Tu aukštesnis už mane, - patikino ji. Šyptelėjau. Apsižvalgęs aplink staigiai kilstelėjau ją, pastačiau ant savo kojų. - Pakvaišai, - ėmė juoktis ji. Aš tik žiūrėjau ir šypsojausi. Šis gerumas privertė pamiršti visą mano gyvenimą. Kairos ranka nedrąsiai apsivijo mano kaklą, pirštai prigludo prie odos. Kito žmogaus prisilietimas...
- Tau patinka mano šaltis. Man patinka tavo supratimas. Turim bendrų dalykų, - nutraukiau tylą. Kaira užraudo. Priglaudžiau ją dar stipriau. Jos rankos įsitvėrė manęs. Toks vaizdas, kad tai paskutinis kartas, kai ją paliečiu.
Staiga iki mūsų atlėkė pasiutęs Igoris. Staigiai atskyrė mane nuo Kairos. Ši vos nepargriuvo.
- Mulki, kodėl manęs nesiklausei! Būtum tai sustabdęs! - užriko per muziką jis. Igoris atrodė supykęs, sukaitęs, pavargęs ir sunerimęs. Jo viena ranka buvo sutvarstyta. Ar sulaužiau ją, kai trenkiau į sieną?
- Kas tau darosi? - stūmęs jį atgal surikau. Kaira atsitraukė. - Sakiau, kad savo šūdo malimą pasiliktum sau! - atgrąsiai šaukiau.
- Tikrai? Tai kas pasiliks juos? - dūręs pirštu į duris atrėžė jis. Mudu su Kaira pakėlėme akis į viršų. Pro duris į salę įsiveržė klykiančios, spiegiančios pabaisos, primenančios šmėklas. Viena tuoj nulėkė į antro aukšto koridorių. Antra norėjo vytis, bet pamačiusi krūvas žmonių ėmė leistis žemyn.
Prasidėjo sumaištis. Skerdynės per daug neatsiliko.