III DALIS
„Mėgaukis tuo, kas teikia laimę"
Angelas
Kitą rytą suradau vaikiną, kurį minėjo Haris Aspenas. Jis krapštėsi prie savo motociklo. Kadangi esu naujas mokytojas, stengiausi klausinėti taip, kad tai būtų panašu į smalsumo patenkinimą, o ne tardymą. Deja, bet vaikis visą laiką atsakinėjo žodžiu „Nežinau". Klausiausi jo širdies dūžių. Jis nemelavo, todėl greitai paleidau.
Pirma pamoka priklausė aštuntokams, antra - vienuoliktokams, trečia - septintokams. Visi klausinėjo to paties: kodėl esu toks jaunas? Kodėl negalima vadinti manęs Angelu? Kiek man metų? Dabar klausiu savęs: kaip juos galima mylėti?
Po pietų istoriją pratęsiau su dvyliktokais. Ko gero tai pati įdomiausia klasė visoje mokykloje.
- Viliuosi, kad visi padarėte namų darbus, - priminiau jiems. Pusę iš čia esančių pradėjo dūsauti, o kitų širdies dūžiai pagreitėjo perpus greičiau. Jie bijo manęs - dingtelėjo. Versdamas sekančius puslapius suvokiau, kad skyrius beveik baigtas, todėl turėtume rašyti kontrolinį. Liepiau atsakinėti į klausimus. Niekaip negalėjau įsijausti į šį reikalą. Jie erzino mane. Iš vieno atėmiau telefoną. - Pasiimsi po pamokos, - atsakiau ir įmečiau į stalčių. Strazdanotas vaikis norėjo aiškintis, bet mano žvilgsnio pakako. Kabineto pasieniuose sklandė tyla lyg tikras poltergeistas. Trūko tik vaiduokliuko Kaspero. Vienintelis garsas, tai lapų šnarėjimas. Karts nuo karto pakeldavau akis į mokinius. Jaučiau visų žvilgsnius. Pro akis prašvilpė nuo stalo ant stalo suglamžytas popieriukas. Atėjęs tuoj pat atėmiau. Mergina nespėjo net sureaguoti.
- Ar taip sunku klaus... - išlankstęs perskaičiau. Kilstelėjęs antakį vos tvardžiausi nenusišypsojęs. Kodėl jie tokie smalsūs kištis į kitų gyvenimus? Sugrįžau prie stalo ir užsiėmiau svarbesniais darbais. Punktais surašiau visus pastebėjimus dėl žudiko. Kažko čia trūko. Negalėjau to suprasti. Nuskambėjus skambučiui laukiau, kol visi paduos savo namų darbus. Sąsiuvinių krūva tik didėjo ant rašomojo stalo kampo. Mergina iš galinio stalo ištiesė sąsiuvinį prieš akis. Ji smalsiai mane nužiūrėjo, o tada pasitraukusi į šalį palaukė savo draugės, kuri gėdingai nudelbė akis į žemę. Vis ėmiau darbus, kol staiga mano akys užkliuvo ties vienos merginos kaklo puošmena. Palei megztinio apykaklę pastebėjau karoliukus.
- Ei, - sustabdžiau ją. Brunetė mėlynaakė, aš vis dar nemoku jų vardų, išraudo. Kas toms merginoms darosi? - Kokį vėrinį turi ant kaklo? - dūriau pirštu susimąstydamas. Ji sutriko. - Už megztinio. Matau vėrinį. Ar gali jį man parodyti? - švelniau paprašiau.
Merginos turėjo pagalvoti lygiai taip pat, kaip ką tik nuskambėjo, bet nieko neklausinėjusi ištraukė puošmeną. Tai buvo ne vėrinys, o nedidukas kryžius, kurį laikė suverti maži karoliukai. Vartydamas rankose pažvelgiau merginai į akis.
- Iš kur jį gavai?
- Sekmadienį buvau šventose mišiose. Gavau jį iš tėvo Merso, - paaiškino ji. Skubiai atidaviau.
- Ačiū. Gali eiti, - skubiai grįžau prie užrašų. Sugadintas vėrinys yra ne kas kitas kaip nevykęs žudiko parašas. Jam reikėjo pasirinkti atsargiau.
Vos tik sutemo, nuskambėjo paskutiniai bažnyčios varpai skelbiantys mišių pabaigą. Kunigas Mersas baigė melstis ir sugrįžo į prieškambarį, kuriame tvyrojo šaltas oras, Miros dvokas ir dvasinė gerovė. Nei nepastebėjo manęs kampe stovinčio ir laukiančio jo, kol šaltakraujiškai užbaigsiu šį kruviną reikalą.
- Reikėjo labiau pasistengti, nes pastangų buvo per mažai, kad mane apgautumėte, - krūptelėjęs nuo mano žodžių, kunigas atsisuko. Vienoje rankoje laikiau ginklą, pripildytą medinėmis kulkomis, o kitoje liepsnoje skęstantį degtuką. Tamsoje atrodžiau lyg šešėlis. Uždegiau stovinčią žvakidę ir nusitraukęs kapišoną iškėliau ginklą, nusitaikiau į kaukolės centrą. Kunigas atšoko nuo manęs surikdamas. Užsidengė rankomis burną, kad nutiltų. Jis vis traukėsi, o aš artinausi. Keisčiausia buvo tai, kad jis į mane žiūrėjo žmogaus akimis. Paklaikęs snukis spoksojo į vampyro veidą.
- Kas tu?! - išsigandęs paklausė jis.
- Kodėl tu nevirsti? - artėdamas klausinėjau. Jis nesuprato. - Nevaidink. Čia bažnyčia. Kodėl neatvirsti?! - užriaumojau.
- Nesuprantu apie ką kalbi, - drebėdamas murmėjo kunigas. Staigiai griebiau jį už rankos. Nagais įsikibau į juodą sutaną ir prisitraukęs stvėriau už gerklės. Pakėlęs priverčiau jį springti. Kosėdamas griebėsi už mano rankos ir bandė išsilaisvinti. Sviedžiau į netoliese esančią rusų laikų seną sofą. Vyras nukrito ant žemės sudejuodamas.
- Tu prakeiktas, Vampyre! Tavo darbas! Tu nužudei juos. Iščiulpei visą kraują, mėgavaisi tuo ir melavai! Tu žmonijos naikintojas! - užtaisiau ginklą ir vėl nusitaikiau. Jis drebėjo ir meldėsi. - Kodėl nevirsti? Kodėl juos nužudei?! - riktelėjau.
- Ne. Aš ne... Aš nieko nepadariau. Aš kunigas. Aš tik padedu išlaikyti bažnyčią, tik suteikiu žmonėms ramybę, - gūždamasis nerimo jis.
- Chaosą! Noriu teisybės. Kodėl sukėlei tiek skausmo? - netikėjau nei vienu jo žodžiu. Jis vis garsiau meldėsi. Priėjau arčiau ir vėl pagriebiau jį už gerklės, iškėliau į viršų. - Anarchistas vampyras. Jūsų bjaurybės nemažai! - trenkiau jį į sieną. Vyras nusirito ant žemės ir maldavo pasigailėti. Vis kartojo, kad tai ne jis. - Ne? - nusikvatojau. - Karoliukai iš kryžiaus vėrinio, kuriuos dalinai per sekmadienines mišias. Tokių radau klausykloje ir prie Reilsų namų, - numečiau ant lovos. Kunigas vis purtė galvą. - Kokio galo tu juos žudei? Kurių velnių niekinai gyvuosius ir trikdei mirusiuosius? Labai paranku žudyti vaikus iš Bazilijos vidurinės mokyklos, leisti vaikiui atlikti išpažintį Šv. Bazilijos bažnyčioje, o paskui pakarti apleistose kapinėse. Kodėl būtent Bazilija? Praleidote kelias smulkmenas. Šventa vieta nepraleidžia pavidalo keitėjų, vampyrai skleidžia bjaurų kvapą ir medžiotojas tampa medžiojamu, - bjauriai nusišypsojau. - Nesuprantu tik vieno. Kodėl aš jūsų neužuodžiu? - suraukiau nosį įtraukdamas Miros kvapo. Tik jis ir nuodijo mano plaučius.
- Ne. Aš to nedariau. Aš kunigas. Pašvenčiau savo gyvenimą Dievui ir bažnyčiai. Tu esi demonas. Tu esi nepageidaujamas Dievo namuose, - dūrė pirštu jis. Jo širdis smarkiai trankėsi, akys paklaikusios ir neramios.
- Juk sakėte, kad esu visada laukiamas, - pritūpęs prie jo nusišypsojau. Kunigas išplėtė akis.
- Tu.
- Mano laikas brangus. Pasakykite kodėl taip padarėte? Aš jus nužudysiu. Ir kol ramiai degsite pragare, aš miegosiu ir sapnuosiu kaip tokiems kapoju galvas vidury baltos dienos, - nusispjoviau palei jo šoną.
- Ne, tai ne aš. Mane pakišo. Tai ne aš.
- Kaip norite. Šėtonas klaus to paties, - gūžtelėjau pečiais ir jau ketinau iššauti, kai staiga pro atvirą langą pūstelėjęs labai silpnas vėjelis žvakidės liepsnas nukreipė į vieną kampą, į lentyną, kurioje stovėjo kelios, į rėmelius įstatytos nuotraukos. Susiraukęs pagriebiau vieną iš jų. Išplėčiau akis. - Judu pažįstami?! - atsukęs nuotrauką užrikau. Jis palinkčiojo. Nusikeikiau taip garsiai, kad garsiau jau būtų neįmanoma. - Pakišo, - tyliai sumurmėjau. Vėl kreipiausi į kunigą. - Aspenas? Jūs Hario Aspeno brolis? - šovė mintis, lyg kulka į paširdžius. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta "Aspenai dabar ir visados".
- Įbrolis. Tėvai įsivaikino jį dar visai mažytį, - suskubo atsakyti jis. Vėl nusikeikiau.
- Dabar viskas logiška. Žudikas ne jūs, o jis. Haris bandė pakišti jus, nusikaltimo vietose palikdamas karoliukus, tikėdamasis, kad juos rasiu. Jis dirba tiek kapinyne, tiek mokyklos aplinkoje. Jis matė Zoją su tuo vaikinu. Jis ieškojo taikinio, o daugiausiai aukų yra ten, kur laiką leidžia paaugliai. Jis mirkčiojo, - garsiai dėsčiau mintis. - Be perstojo mirksiu ir aš, kai gaunu per didelę dozę saulės spindulių. Nelygios nagų žymės ant tvorelės ir klausykloje. Jis dėvėjo pirštines. Karoliuką pametėjo Reilsų kieme tik todėl, kad nesidomėčiau kapinėmis. Jis žinojo, kad jūs lankotės kiekvieną mėnesį tuose namuose. Jis norėjo suversti kaltę Nekaltajam, - įsiskaudėjo galvą. Kunigas atsargiai atsistojo. - Jūsų įbrolis yra žudikas.
- Bet kodėl mane? - įsiterpė jis. Atsisukau grėsmingu veidu.
- Esate kunigas. Šiais laikais kunigai gali priklausyti sektoms. Niekas nesusimąstytų apie vargingą ūkininką, kai yra visuomenės gerbiamas žmogus.
- Mudu niekada neturėjome idealių broliškų santykių, bet... Bet kodėl? - jis nutilo. - Ką darysi? - siaubingai nusivylęs paklausė jis. Užkišau ginklą už diržo.
- Žudiku tapti - priežasties nereikia. Atvykau išspręsti bylą. Blogio esama. Aš jam taip pat priklausau, bet nesu jo pavaldinys. Privalau padaryti tai iki galo, - patraukiau link lango. Prieš išlipant, kunigas mane sustabdė.
- Leisite man gyventi? - sutrikęs, drebantis balsas beveik maldavo pasigailėjimo. Neketinau žudyti kito asmens vien todėl, kad jis yra žudiko brolis.
- Net jeigu pasakysite, niekas jumis nepatikės. Juk vampyrai neegzistuoja, - atsakiau stebėdamas mėnesieną. Jis stovėjo man už nugaros, bet galėjau prisiekti, kad jaučiau pritarimą.
- Tegul tai būna kaip išpažintis. Nors man sunku tai sakyti, bet turi daryti viską, kad žudymai būtų sustabdyti, - jis linktelėjo. Supratingas. Gal iš tikrųjų gimė tam, kad būtų kunigas? - Niekas nesužinos. Dievas yra. Jis atliks visas bausmes, - tai buvo skirta man. Aš Dievu netikiu. Yra tik ginklas ir tie, kurie jais naudojasi.
- Jūs likite prie savo įsitikinimų. Aš liksiu prie savo, - užsitraukiau kapišoną ir nušokęs žemyn pabėgau iš šventos vietos, atvirsdamas į žmogaus pavidalą.
Netoli Bazilijaus kapinyno stovėjo kreivas namelis. Tiesą pasakius jis panašesnis į visišką trobą. Išsitraukęs ginklą užtaisiau ir apėjau aplink namą. Sustojęs prie lango stumtelėjau jį. Kuo lengviausiai atsidarė, todėl į vidų patekau greitai ir nesunkiai. Tyliai žingsniavau siauru koridoriumi ir iš lėto tikrinau tamsoje skęstančius kambarius. Atsidūręs palei miegamąjį tyliai pravėriau duris. Kažkas gulėjo lovoje. Tuoj pat priėjęs nutraukiau antklodę. Nusikeikęs radau krūvą pagalvių. Netoli nuo čia, lauke išgirdau šakų trakštelėjimą. Tas išpera lauke - suirzęs užsikišau ginklą už diržo ir virtau į seilėtą vampyrą, nuo kurio tenedrįsta kas nors pabėgti. Išlėkiau pro duris, peršokau priestato tvorelę ir pasileidau link miškelio, kuris baigė paslėpti ir pačias kapines.
Visą dieną nieko nevalgiau. Jaučiausi alkanas.
Bėgau visu greičiu, stengiausi įsiklausyti į kiekvieną garselį, bandžiau nuspėti kurioje pusėje plaka žudiko širdis. Kairėje sulūžo šaka, sušnarėjo lapai. Peršokau griovį ir vijausi jį toliau. Sustojęs pasimečiau. Į medžius ir tylą atsimušė judesių aidas. Aspenas bandė mane suklaidinti.
- Į centrą tu nebėgsi, - įniršęs nusispjoviau į šoną ir užsimerkiau. Patraukiau tiesiai. Staigiai pasukau į dešinę. - Nustok bėgti! Surasiu ir suėsiu! Daugiau tu nebežudysi! - suriaumojau. Staiga ant mano nugaros kažkas užšoko. Naguotomis rankomis ėmė smaugti mane. Griebiau jį už drabužių ir sviedžiau per galvą į priekį. Vampyras Haris pavirtęs į šleikštulį keliantį padarą mirksėjo taip greitai, kad net aš taip nesugebėčiau. Jis stovėjo šiek tiek pasilenkęs. Buvau teisus. Tos žymės, tai jo kreivų rankų antspaudas.
- O tu gudrus, - pakreipęs galvą pasitenkino jis. - Bet ne toks gudrus mane įveikti!
- Manei jog nesuprasiu? Kaip neprotinga suversti kaltę broliui, o juo labiau kunigui. Per tave vos nenušoviau nekaltojo! - atrėžiau atgal. - Juk tu supranti, kad gyvūnai nemoka karti žmonių ant šakos? - perverčiau akis.
- Na, koks skirtumas, - gūžtelėjo pečiais jis. - Mersas man niekada nepatiko. Jį tėvai visada labiau mylėjo. Jį gerbia visuomenė. Jis gyvena su Dievu, o aš... - jis sarkastiškai nusijuokė, bet minties taip ir napabaigė. - O štai maitintis... - jis trumpai užsimerkė ir pasimėgavo šiais žodžiais. Tuoj apsivemsiu. - Juk tu vampyras. Koks tikslas tau rūpintis tuo vienkartiniu maisto šaltiniu? Maitinkimės kartu. Mieste daug žmonių. - nusikvatojo jis.
- Jie ne maistas. O tau galas, - staigiai pribėgau prie jo, pakišau koją ir parverčiau ant žemės. Haris stūmė mane ir visa jėga bloškė į kamieną. Pajutau skausmą stubure ir kaklo linkyje. Nuslydęs tuoj pat atsikėliau. Užsimojęs trenkiau kumščiu, išsitraukiau ginklą ir taikiausi šauti, bet Haris išmušė ginklą man iš rankų. Nusipurtęs nusibraukė nuo lūpos kraują. Patrynęs tarp pirštų griebė mane už striukės, trenkė mano galvą į medį, o tada čiupo už gerklės, vėl bandydamas pasmaugti. Suėmiau už jo rankų ir bandžiau patraukti Harį nuo savęs, bet šis vampyras buvo stipresnis už mane. Užsimojęs vožtelėjo ir aš kritau. Jis jau ruošėsi bėgti, bet puolęs ant žemės pagriebiau už kojos ir jį taip pat pargrioviau. Staigiai suleidau nagus į jo kietą odą ir atsisėdau ant kojų. Haris sušviegė. Naguotais kumščiais užsimojęs trenkiau iš vienos ir iš kitos pusės, ir taip kartojau be paliovos. Kol jis blaivėsi staigiai pasiekiau ginklą ir pagaliau iššoviau. Suvariau kelias kulkas į širdį, o tada numetęs ginklą atskyriau jo galvą nuo storo kūno. Uždusęs numečiau į šoną, o pats nuvirtau šalia. Gyvenimas nelengvas, kai žudymas tampa poreikiu, o malonumai tikra kančia.