II DALIS
„Tikėk tuo, ką matai"
Angelas
Iš pat ryto nuvažiavau atidžiau apžiūrėti, dviejų nužudytų merginų, įvykio vietos. Senosios kapinės apaugusios taip tankiai, kad net pats vos radau kur žingsniuoti. Seni, pilki paminklai, vos įžiūrimais užrašais. Tanki žolė ir neprižiūrėti kapai. Nieko įtartino nebuvo. Jos nužudytos prieš tris savaites. Niekas nežino kaip jos ten atsidūrė ir ką veikė, bet numaniau, kad merginos, kaip ir daugelis paauglių dievino naktis kraupiose vietovėse, žaidimus su demonais ir dvasiomis. Apžiūrėjau krūmus, apėjau medžius, bet nieko įtartino.
- Ar galiu kuo padėti? - išgirdau seną vyriškio balsą. Atsisukęs išvydau juodabarzdį, praplikusį vyrą su darbine uniforma, maždaug penkiasdešimties. Priminė ūkininką. Ištraukiau padirbtą tapatybės kortelę. - Aš Haris Aspenas, - pirštinėta ranka paspaudęs manąją prisistatė jis. - Prižiūriu šias kapines.
- Gal ką nors žinote apie įvykį, nusinešusį dviejų jaunų merginų gyvybes? - primerkęs akį paklausiau jo. Švietė saulė. Niežėjo akis ir veidą. Melavau, kad saulės nebijau. Ji turi įtakos mano gyvenimui.
- Sofijos Reils ir Zojos Maršal, - palinkčiojo jis. - Liūdna, kad taip užbaigė gyvenimus, - vyras vis mirkčiojo ir tai mane erzino labiau negu saulė, nuo kurios stengiausi slėptis po tankiais medžių lapais.
- Ar jos čia turėjo kokių palaidotų giminaičių? Galbūt ką nors lankė? - domėjausi.
- Kiek žinau ne. Daugelis miestelėnų mano, kad jos smalsavo, žaidė netinkamoje vietoje, - pakartojo tai, ką jau žinojau.
- O ką manote jūs? - klausinėjau.
- Manau, kad tai gyvūno darbas. Kas daugiau galėtų palikti tokias žymes? Radau jas pakartas ant štai tų šakų, - kalbėjo pirštu parodydamas į tolimesnio kapo tvorelę, o tada į dešinėje stovintį medį. Tik dabar pastebėjau tas žymes. Saulė per daug akino, todėl nėjau prie jų. Nenorėjau sukelti vyrui įtarimų.
- Galbūt jos turėjo priešų? Galbūt su kuo nors nesutarė mokykloje?
- Dirbu ir mokyklos aplinkoje, bet jos buvo ramios merginos. Zoją dažnai matydavau prie paradinio įėjimo. Kalbėdavosi su vaikinu, - aiškino jis. Paprašiau jo, kad apibūdintų tą vaikį, o tada paskubomis patraukiau link mašinos ir užsidėjęs juodus akinius išvažiavau.
Ketinau nueiti į tą mokyklą. Aš tikrai einu iš proto, jeigu ketinu būti kaip mano tėvas. Tokio amžiaus turėčiau dar studijuoti. Ką aš jiems pasakysiu? Žinojau, kad teks improvizuoti, todėl paklausiau Zifo ir susiradau tuos tunelius esančius po miestelio centriniu banku. Nebūčiau toks gudrus ir neslėpčiau visko tokioje vietoje. Nebūčiau net susivokęs, kad tokie tuneliai išvis egzistuoja. Nusileidęs laiptais žemyn, įjungiau žibintuvėlį. Tamsūs, dulkėti, niekam nereikalingi tuneliai, devynios galybės durų ir šlamšto už jų. Kodėl turiu tikėti, kad mano tėvas buvo vampyristas? Kodėl noriu tuo tikėti? Giliai pasąmonėje tai sklando lyg sužeistas paukštis. Kairėje atokiausios durys, kurių man reikėjo. Atidaręs nusičiaudėjau ir nušokęs žemyn apšviečiau žibintuvėliu. Tunelių angos įrengtos įdubose. Kas būtų buvę, jeigu būčiau nesusivokęs nušokti? Veidu į žemę. Ačiū, Zifai. Knisausi valandų valandas, kol radau tėvo dokumentus, tapatybės korteles ir kitą šlamštą. Čia dulkėjo krūvos daiktų, kurie priklauso Brajanams, bet paėmiau tik tai, ko čia atėjau. Nejaučiau, kad noriu gilintis, kas iš tiesų darėsi su mano tėvu.
Sugrįžęs į lauką pridengiau veidą delnu. Saulė spigino dar bjauriau. Kas kartą ji vis šviesesnė. Šlykštus oras. Greitai pasirūpinau, kad tėvo dokumentai priklausytų man. Meistriškai pakeičiau nuotrauką, ištaisiau informaciją. Viso to išmokau informatikos pamokose. Kol kiti idiotai mokėsi kaip naudotis Wordo programa, aš tobulinau įgūdžius ties įsilaužimu į privačias, apsaugotas sistemas, į dokumentų klastojimą. Nuo pat mažens vampyrizmas mane keitė labai pamažu. Esu pakankamai protingas, kad gyvenčiau, pakankamai drąsus, kad rizikuočiau, pakankamai kvailas, kad tikėčiau penkiasdešimties procentų sėkme, kuri retai mane aplanko.
Po ilgo darbo turėjau naują pakoreguotą tapatybės kortelę, kuri su mano vardu ir veidu. Apsirengiau šiek tiek padoriau nei įprastai, bet visvien atrodžiau kaip nutrūkgalviškas vaikėzas, kuris pagal viską iš gyvenimo turėtų norėti tik malonumų. Man tik dvidešimt, bet padirbti dokumentai parodys, kad man išduotas pažymėjimas dirbti tokioje, kaip ši, įstaigoje. Jei bandys ką nors išknisti, sunkiai seksis. Taigi po keturiasdešimties minučių sėdėjau priešais man gerokai per seną direktorę ir laukiau, kol ji nuspręs, ką galvoja apie mane. Trumpai nupasakojau visišką melą apie savo gyvenimą. Iš tikrųjų didžioji dalis yra tiesa, bet ji juk apie mano tėvą. Vogiau asmenybės gyvenimo aprašymą. Viskas vardan naikinimo.
- Jūsų gyvenimo aprašymas atitinka mūsų ieškomo darbuotojo standartus. Esate itin jaunas ir manau, kad tik į gerą pusę. Dažnai jauni mokytojai geriau sutaria su mokiniais nei senyvo amžiaus asmenys, - nusišypsojo moteris. Trumpas plaukų kirpimas, oficialus rudas kostiumėlis, vestuvinis žiedas ant rankos, dirbtinė šypsena. Kai žmogus šypsosi, jis šypsosi akimis, ne tik lūpomis. Ji padavė dokumentą, kurį tuoj pat užpildžiau. O kai atidaviau, ji nusiėmė kvadratinius akinukus ir tiesmukiškai sužiuro į mane. - Jūs esate man labai matytas.
Negi taip lengvai galėjau įkliūti? Nesąmonė. Norėjau išsižioti, kad mane su kažkuom painioja, bet tada ji pridūrė:
- Taip, - prisiminė. - Ar jūs nebūsite Okonelio Brajano sūnus?
- Iš kur jį pažįstate? - susidomėjau.
- Na, ponas Brajanas čia taip pat dirbo istorijos mokytoju. Vėliau jis išėjo iš darbo dėl asmeninių priežasčių. Jį visi mylėjo. Mokykloje jo vardas skambėjo kaip geriausio mokytojo. Turėtumėte didžiuotis juo, - gyrė ji. Nesididžiavau. Savo tėvo pasirodo visiškai nepažinojau. - O kaip jam sekasi? Dar vis dirba, tiesa? - smalsavo ji.
- Taip. Šiuo metu išvykęs, - trumpai atsakiau. Negi turėjau sakyti tiesą? Tą, kad nužudė jį visiškas sociopatas vampyras? Kad jis negyvas? Atsistojau ir padėkojau jai už suteiktą galimybę.
- Darbą galėsite pradėti nuo rytojaus. Tikiuosi, kad vaikai jus pamils taip pat kaip ir jūsų tėvą, - nusišypsojo ji išlydėdama mane. Šyptelėjau puse lūpų ir išeidamas tyliai pridūriau:
- Geriau jau nereikia...
Sužinojau, kur gyvena Čarlzo tėvas. Vaikio motina mirusi prieš kelis metus. Tiesa, vos tik prisistačiau ant namų slenksčio, buvau praktiškai pasiųstas į pragarą. Ponas Hetaueris nesvetingas. Visgi nesileidau taip lengvai pastumiamas. Palietęs skaudžią vietą apie jo vaikelį, Hetaueris mane įsileido. Apklausiau jį, gavau juodos arbatos, kuri lygiai taip pat kaip kava mažina alkį. Aišku aš visada alkanas, bet tai jau kita tema. Ponas atrodė tvarkingas vyras. Namai kuklūs, tačiau pastebėjau, kad ant spintos viršaus stovintis kryžius nusuktas į sienos pusę. Ar Hetaueris nusigręžė nuo tikėjimo? Ant komodos stovėjo berniuko ir jaunos moters nuotrauka. Čarlzas ir jo motina šypsojosi taip, lyg visas gyvenimas būtų tobulas. Pastačiau atgal į vietą. Pats mėgau tvarką, todėl palaikiau ir kitų tvarką. Iš nekalbaus Čarlzo sužinojau ne daug. Netikra Alekso Brodso kortelė jam pasirodė įtartina, tačiau garsiai to nepareiškė. Klausiausi jo širdies plakimo. Norėjau įsitikinti, kad viskas, ką jis sako yra tiesa.
Visa, ką pasakė jau girdėjau iš kunigo. Tą patį vakarą apsilankiau ir pas mergaičių tėvus. Zojos Maršal tėvai vengė akių kontakto, kas man sukėlė įtarimą, tačiau iš jų išgirdau, kad dukra buvo labai paklusni ir sąžininga darbštuolė. Netgi pridūrė, kad neturėjusi nei vieno vaikino.
Mhm. Gal dar pakalbėkime apie nekaltybę, lytinius santykius? Paauglystėje aš daužiau langus ir šlaisčiausi gatvėmis.
Tačiau tylėjau, nes nenorėjau konflikto. Reilsai buvo svetingesni, tačiau motina nuolat verkė ir tai mane mirtinai erzino. Merginos tėvai velniškai religingi.
- Mes tikime Dievu, o Sofija visada minėdavo, kad nėra apsisprendusi. Vesdavomės ją į bažnyčią sekmadieniais. Norėjome, kad ji apsispręstų teisingai. Tėvelis Mersas labai pamaldus kunigas. Kiekvieną mėnesį prašome jo, kad pašventintų mūsų namus. Niekada nesiekėme turėti bėdų, bet kai taip... - rudaplaukis vyras pridėjo kumštį prie burnos ir nutilo. Supratingai palinkčiojau. Motina liko kūkčioti, o jos vyras išlydėjo mane laukan. Lipdamas laiptais žemyn žiūrėjau į ryškų raudonos, orandžinės spalvos dangų, kai ėmiau ir kažką paspyriau. Mažytis garselis pasiekė mano ausis, lyg koks bugnų mušimas. Pritūpęs ant takelio ėmiau ieškoti. Rankomis užčiuopiau mažą karoliuką. Pastarasis, kurį radau klausykloje buvo toks pat. Susiraukęs kelias minutes tupėjau ir mąsčiau. Kodėl viskas sukasi tik pavadinime „Bazilija"? Kodėl kažkas man sukasi ant liežuvio galo, bet visvien negaliu suprasti kas?
Kitą rytą vos ne vos išlipau iš lovos. Rytinė saulė „motyvavo" lįsti laukan. Svilimas iki panagių. Dėdės ryte nesutikau. Gal taip ir geriau. Vis dėl to šiuose drakulos namuose pavyko užmigti. Kaip netikėta. Išgėriau gerą dozę šviežio kraujo, o tada susirinkęs daiktus po pusvalandžio prisistačiau mokykloje.
Dar kartelį užėjau pas direktorę ir ši parodė kabinetą, pakeliui apšviesdama mane kas, kur ir kaip. Ji visvien sugebėjo paliesti tėvo temą, kuri man tikrai labai nepatiko. Kabinetas, kuriame dirbsiu taip pat kažkada priklausė mano tėvui. Ar tai galėtų būti atsitiktinumas? Mano ir jos draugiškumas vienas kitam net lindo per vampyrišką gerklę. Kai ji išsinešdino, apsidairiau, išieškojau stalčius, pavarčiau vadovėlį, kad žinočiau dėl ko visi vargsta. Po penkiolikos minučių nuskambėjo pirmas šios dienos skambutis. Pradėjo rinktis mokiniai. Primerkęs akį suvokiau, kad čia dvyliktokai. Kuo vyresni, tuo paprasčiau su jais visais elgtis. Kažkada man taip sakė tėvas. Tada aš nieko nesupratau. Ši frazė ką tik įgijo prasmę. Pagriebiau kreidą ir ėmiau rašyti savo vardą ir pavardę, kad niekas neklausinėtų milijardą kartų kaip tai visiems įprasta. Keverzodamas raides iškėliau sau klausimą: elgtis griežtai ar būti draugu? Visi susėdo į suolus. Nubraukiau brūkšnį ir numečiau kreidą, patryniau baltus pirštus. Nužvelgiau visus tuos apgailėtinus snukius ir supratau, kad per daug griežtas būti negaliu. Jie juk kaip aš. Kartais suaugę, o kartais visiški vaikai. Aš irgi kažkada toks buvau, o dabar kas? Dabar aš vampyras medžiojantis kitus vampyrus.
- Taigi. Būsiu jūsų naujasis istorijos mokytojas. Mano vardas ir pavardė ant lentos, - mostelėjau galva. Visų akys nukrypo į du žodžius. - Jeigu kas neįskaito, tai nesiskųskit. Niekam neįdomu, - gūžtelėjau pečiais. Kai kurie sukikeno, kai pastebėjau, kad vienas jau raukosi. Na taip, mano raštas ne itin dailus. - Vadinkite mane mokytoju arba tiesiog mokytoju Brajanu, gerai? - kai kas palinkčiojo. - Žinau, kad paskutinis mokytojas sunkiai susirgo ir jums dėl to labai nesmagu, - ėmiau vaikščioti nuo kampo į kampą. - Todėl teks pakęsti mane. Nežinau koks buvo anas mokytojas, bet aš tikras bjaurumo įsikūnijimas, - patikinau. Kai kas atsirėmė į kėdžių atlošus, kai kas pasirėmė ranka į stalo kampą. - Paskutinį kartą kalbėjote apie JAV pilietinį karą, todėl nuo tos temos ir tęsime mokslus, - jau ketinau žiotis, ką užduosiu namų darbams, kai atsidarė kabineto durys ir pro jas įlėkė pavėlavusi jauna mergina. Na, gerai, jos čia visos velniškai jaunos. Atsirėmęs į stalą žiūrėjau į vėluojančią. Merginos širdis tiek daužėsi, kad vienu tarpu pamaniau, kad kažkas plaktuku kala į sieną. Nusitraukusi kuprinę nuo peties atsiduso.
- Atsiprašau, kad vėluoju... - ji nutęsė kalbas pasistiebdama ant pirštų galų ir perskaitydama mano vardą ir pavardę, - ... mokytojau, Brajanai, - ji šiek tiek suraukė kaktą, tačiau tai pasirodė kiek juokinga. - Mano jaunesnėlis brolis ir vėl prisidirbo, - pervertė akis ji. Kilstelėjau antakį.
- Vėluoji, nes jis prisidirbo? - nesupratau.
- Prisidirbo į kelnes. Jam dveji, - kietai sučiaupusi lūpas atšovė mergina. Keli mokiniai prunkštelėjo. Tai pakėlė mano slogią nuotaiką. - Galiu sėsti? - paklausė ji. Linktelėjau. Rudaplaukė greitu žingsniu nuėjo į galą ir pasisveikinusi su šalia sėdinčia panele, atsisėdo į savo vietą. Keistai šypsodamasis sugrįžau prie savo minčių.
- Kad jau išsprendėme pašalines problemas, - atsitraukiau nuo stalo. - Norėčiau, kad kitai pamokai paruoštumėte analizę, kurioje turėtų būti įvardytos priežastys, prielaidos, aprašyta vergija ir karo veiksmai, - vienas vaikinukas sėdintis gale pakėlė ranką. Atrodė labai pasipūtęs. Jo plaukai tiek sušiaušti, kad pagalvotum jog ten paukščiai susisuko lizdą. Visgi tai mano pirmoji darbo diena, todėl atsižvelgiau į jį. - Kas?
- Kiek jums metų?
Prasideda...
- Man dvidešimt, - atsakiau nenoromis. - Ir jeigu daugiau niekas nenori užduoti kvailų klausimų, tai grįšiu prie temos.
- Ar galima jus vadinti mokytoju Angelu? - prasitarė viena mergina.
- Ne, - atšoviau.
- Kodėl? - neatlyžo ji. Jie visi spoksojo į mane. Tai ne naujiena. Aš naujokas ir visiems įdomu analizuoti, kas aš per asmenybė. Nors manęs klausė juodaplaukė klasės priekyje, bet mano akys krypo į merginą gale, į tą, kuri pavėlavo.
- Nes šiuo vardu kreipiasi tik tie, kuriems leidžiu, - šių vaikėzų ausyse tai nuskambėjo labai kietai. Neketinau tyrinėti savęs. Žinojau koks šunsnukis esu ir man to pakako. Mergina nusisuko į savo draugę.
Nei nepastebėjau kaip greitai pralėkė keturiasdešimt penkios minutės. Skambučiui nuskambėjus visi sukilo ir patraukė link išėjimo. Pagaliau gavau atsisėsti. Jaučiausi pavargęs. Paskutinės išėjo tos pačios dvi draugės. Prieš įsisvyruojant visiškai tylai, išgirdau paskutinius merginų žodžius.
- Minėjo, kad yra tikras bjaurumo įsikūnijimas, - merginos balso nepažinau. Nusišypsojau. Tai tikrai gerai nuskambėjo.
- Nežinau kur tą bjaurumą jis slepia, - atsiduso kita. Ir kai maniau jog kalbos baigėsi, mergina pridūrė: - Bet Angelas velniškai karštas.
dai\K�q �/