Kažkas, ko noriu aš

41 Skyrius

Šiandiena po trejų dienų, laikas sugrįžti į mokyklą. Mėlynės jau dingo nuo mano veido, tačiau mano ranka vis dar sutvarstyta ir negaliu atsisakyti nuskausminamųjų.

Atsidustu, kai mama užbrėžia suknelę. Nerimauju eiti į mokyklą ne dėl to, kokios kalbos apie mane sklinda, bet kažkodėl jaudinuosi dėl Olivios ir Brianos. Jos visas tas dienas man nei rašė, nei skambino. Tai skaudu, kai net nežinau ar aš kažką padariau ar ne.

-Gerai jautiesi?-mama manęs paklausia, kai jau sėdime prie pusryčių stalo.

Linkteliu ir padėkoju Ian, kuris paduoda kavos puodelį .

-Tave nuvežti į mokykla?

Pažvelgiu staigiai į Zayn, o šis keistai laimingas įeidamas į virtuvę, manęs paklausia.

-Ne, -rūsčiai pažvelgiu į jį ir papurtau galvą.

-Mieloji, jis važiuoja pakeliui...-privalau nutraukti mama.

-Jau geriau pasirinkčiau keliauti pėsčiomis dvylika kilometrų, nei važiuoti penkiolika minučių su juo viename automobilyje.

Mama griežtai pažvelgia į mane, o Zayn sukrizena.

-Tikrai tau bus aštuoniolika?

-Atšok.

-Zay, palik ją ramybėje ir važiuok,-Ian sugriežia dantimis, o aš maloniai jam nusišypsau ir pažvelgiu į pustušti savo kavos puodelį.

Zayn palieka virtuvę ir mama pažvelgia vėl į mane.

-Ar matai kokia įtaka tau daro tas vaikinas? Aš su tuo nesitaikstysiu. Ne taip tave auklėjom.

-Jeigu būtumėt puikiai mane auklėje, nebūčiau tokia idiote dabar.

Griebusi obuolį, atsistoju nuo kėdės ir su mamos atodūsiu, palieku virtuvę. Obuolį pasidėjusi ant spintelės, sunkiai su viena ranka užsimaunu batus ir striuke. Užsimetu ant peties kuprinę ir čiupus obuolį, išeinu iš namų.

Iš džinsų kišenės išsitraukiu telefoną, tačiau vėl nusiminu, jog čia nėra nei vienos žinutės. Pažvelgus į laikrodį, žingsnius paspartinu, jog spėčiau į autobusą.

Į spintelę pasidedu striukę ir kuprinę. Išsitraukiu anglų kalbos vadovėlį ir uždarau spintelę. Kas pro mane praeina, visad pažvelgia nejaukiu žvilgsniu. Nu tiesiog nuostabiau negali būti. Pažvelgiu į merginų grupe ir pavarčius akis, patraukiu link klasės.

-Sveika sugrįžus į mokyklą!

Visi klasiokai ir tarp jų visi draugai, sušunka, o aš iš netikėtumo pašoku ir visi nusijuokia. Merginos ir David su Liam, puola man į glėbį.

-Toks jausmas, jog nebuvau čia mėnesius.

-Mes tavęs pasiilgom!-sušunka Briana.

-Taigi jus buvot per daug užsiėmusios šituo?-papurtau galvą ir pažvelgiu į visus.

Klasiokai priėjo ir įdavė man gėlių ,kartu balionus.

-Ačiū, -padėkoju ir klasės duris prasiveria.

Čia įeina Niall su Jace.

-Eime,-Olivia atsidusta ir grįžtu į senai matytą savo suolą. Ji padeda gėles ir balionus ant palangės, o aš pažvelgiu į Niall. Jis atrodo sunervintas, o jo ranka nebeturi gipso. Kaip taip greitai? Pajutęs tikriausia mano žvilgsnį, atsisuka į mane, o aš nusisuku.

-Tau nebus sunku rašyti?-atsisukusi į mane paklausia Briana.

Pastebiu, jog ji sėdi kartu su Liam.

-O tarp jūsų viskas gerai?-mirkteliu jai.

Ši parausta ir linkteli.

-Tuomet ne, -nusišypsau ir sukikenu su merginomis.

Per ilgąją pertrauką visi sėdime valgykloje ir pietaujame. Šie man pasakoja vakarėlio prisiminimus ir nesuprantu, kaip Liam ir Briana gali linksmai juokauti apie tai, kas įvyko tenai.

-Bet man dabar gėda žiūrėti į tas moksliukes, -David pasikaso smakrą, o mes nusijuokiame.

-Taip ir toliau, seniuk, kabink moksliukes ir jos sukurs tau geriausius keršto planus,-Liam patapšnoja jam per petį.

-Neee. Manau, kad geriausių keršto planų organizatorė nusipelnė būti Grace, -Olivia-Jog atsilyginsi jam už tai?

-Siūlai man pavežti jį ir padaryti avariją?-pakeliu antakį.

-Na, ne? Tikrai sugalvosi kažko gero, -ji nusišypso.

Patrūkčioju pečiais.

-Grace!

-Vilką mini, vilkas čia,-padainuoja Bri, o aš užverčiu akis.

Draugai pasišalina, o prie manęs prisėda Niall.

-Mano mama nori, kad tu vakare su savo šeima ateitum vakarienės.

Kas per velnias?

-Na, o mano mama nori, kad aš nebebendraučiau su tavim.

-Girdėjau kitaip.

-Ką?-ką?

-Nieko. Iki vakaro.

Jis atsistoja ir tolsta iš akiračio.

-Niall!

Jis iškelia vidurinį pirštą ir išeina iš valgyklos. Nejau jis girdėjo mano ir mamos pokalbį? Jeigu taip...Jėzau Kristau.