Kažkas, ko noriu aš

2.11. Skyrius

Visų persigandę žvilgsniai styro šitoje įtemptoje atmosferoje. Mano širdis kunkuliuoja krutinėje taip stipriai, jog esu įsitikinusi, kad visi tai girdi. Norėjau tiesiog bliauti.
-Nustokit.-Niall sugriežia dantimis. Šis kreipiasi ne tik į savo mamą, bet ir mano.-Nesikiškit ten kur jums ne vieta. Šitoje situacijoj kaltas tik aš ir Grace..
Neleisdama pabaigti mintį, sukrizenu aš.
-Aš?-mano intonacija kiek per aršokai nuskamba.
-Dievaži, neapsimesk toliau, kad nieko nebuvo.
Ir tik tokių jo žodžių pritrūko, kad mano emocijų katilas tiesiog sprogtų.
-Na, bet tu ir subingalvis,-Zayn.
Juokiuosi, krenta ašaros, vidinis drebulys. Tuoj kažką užmušiu.
-Aš žinau, jau žinau, kad tarp tavęs ir Jace nieko neįvyko, bet tai nekeičia nieko, Grace. Tu nesigėdiji vistiek su juo kurstyti santykius. O ir dar, bučiuojies su David. Kaip tai išvis įmanoma?-Horan vis labiau niršta, o Maura stengiasi jį raminti.
Apsisuku eiti į namus. Tiesiog šalinuosi iš čia.
-Nedrįsk DABAR palikti mane vieno!
Horan vijasi mane ir sulaiko suimdamas mano riešą, taip priversdamas mane atsisukti į jį.

Pirma kart man tiesiog žodžiai stringa gerklėje. Nebesuprantu ko pati noriu. Nežinau ar normalu dabar jausti kaltę. Jis šaukia ir purto mano ranką, jog sulauktų atsakymų į klausimus, kurių net negirdžiu.
-Aš sušiktai nenoriu, kad jis liestų tave! Kad į tave žiūrėtų, bet nuo manęs tai nepriklauso! Tu suteiki jam visus šansus!
-Kokius suknistus šansus, Horan?-išpurškiu.-Ar tu bent žinai apie ką mes kalbame?!
-Jam užtenka pokalbio, kad jis turėtų šansų! Kodėl tu supistai verti mane elgtis kaip vaikui?
-Kodėl vakar nieko neišsakei?! Ar ne to vakar buvome sustoję? Kodėl dabar visa tai vyksta iš naujo?!-išlaisvinus ranką trinktelėju jam į krutinę.

Ir netikėtumas mane pribloškia iš naujo. Jis sugriebia mano šlapią veidą ir sujungia mūsų lūpas trumpam bučiniui.
-Nes aš vis dar tave begalo myliu.
Stipriai užsimerkiu ir leidžiu sau verkti. Nors tai ir yra ką norėjau išgirsti, tai nereiškia, jog tai pabaiga. Tai eilinis sunkumas mūsų kelyje.
-Ir tu taip pat myli mane,-jis atsako už mane.-Aš matau, aš jaučiu. Abu nežinom kas buvo tada, bet galim kartu išsiaiškinti kas bus toliau.
Jis savo delnais nuvalo mano skruostus, priversdamas mane atsimerkti ir pamatyti jo žydras akis taip arti ir žiūrinčias tiesiai į mane. Širdis nori tiesiog apkabinti jį, bet protas blokuoja visus veiksmus. Protas tik stumia į priekį visų sunkumų priminimus. Nors jis ir atrodo kitoks, baimė praeičiai yra didesnė.
Lėtai papurtau galvą. Jis patraukia rankas nuo mano skruostų.
-Tau tiesiog sunku susitaikyti, jog kažkas kitas mane kalbins.
-Nes aš tika pasakiau priežastį kodėl, Combs!
Jis ir vėl įniršta. Kas jau kas nepasikeitė, tai jo noras visada būti teisus. Aš nusišypsau.
-Tau tiesiog sunku pralaimėti, Horan! Kas būtų buvę, jei iš tiesų aš būčiau tave labai greitai pamiršus ir suėjusi su kitu? Ką darytum tuomet?! Įsiveržtum į mano gyvenimą lyg niekur nieko ir sakytum, kad aš tik tavo?! Ar iš tiesų pasigydei Horan, ar tik perskaitei psichologinę knygą?
-Neapsimetinėk, Combs! Aš žinau, kad tu to nori, bet dabar iš naujo esi užsidėjusi kažkokį apsaugos šydą!
-Iš mūsų nieko nebeliko, Niall, pakaks!-surinku taip skardžiai, kad priverčiu į namus įsiveržti Zayn.
Niall susiima už galvos, atsitraukia ir pats nusijuokia.
-Tu,-jis bedi pirštu į mane.-Tu ir vėl nori visko nuo pradžių.
Dabar nusijuokiu ir aš.
-Niaaaall! Aš nenoriu jokių suknistu tavo žaidimu.
Jis nusišypso. Taip keistai, kad aš sutrinku.
-Mes pažaisim. Tik šį žaidimą laimėsiu aš.
Jis pabučiuoja mano kaktą ir palieka namus. Sutrikusi pažvelgiu į Zayn, kuris juokiasi.
-Kaip ir sakiau. Netrukus jūs ir vėl dulkinsites.

SORY SORY, BET TIKRAI GRĮŽAU.❤️