"Kodėl dienai pasibaigus, saulė nusileidžia ir užleidžia žvaigždėmis padabintą nakties skliautą mėnuliui? Nes mėnulio ir saulės meilė - nesavanaudiška, ji tikra, amžina ir tokia graži, kad prieš jų meilę nublanksta viskas šiame pasaulyje. Todėl tave...
- Ei, - spėjo ji mane sugriebti už rankos. - Kur skubi?
- Į mašiną, - truktelėjau pečiais ir žiūrėjau į jos susierzinusį veidą.
- Man reikia pinigų, - pareiškė ji.
- Galėjai pasiimti savų, - vaidinau įpykusį.
- Tu esi šiknius, - sumurmėjo Dila ir aš pradėjau juoktis.
- Aš juokauju, žinoma, kad sumokėsiu už tavo "vandenį", - juokiausi, kol ji stovėjo prie kasos sukryžiavusi rankas ties krūtine.
Kol ta raudonplaukė skanavo prekes, ji akylai mane stebėjo, kas dar labiau suerzino Dilą, mačiau tai iš jos akių bei stovėsenos. Susimokėjęs, susidėjau visas prekes į maišelį ir žvilgtelėjau į Dilą, kuri papūtusi lūpas stovėjo prie kasos. Priėjau prie jos ir tai raudonplaukei matant pakštelėjau Dilai į skruostą, nuo ko ji sustingo. Apglėbiau su viena ranka jos liemenį.
- Mažute, eime, - sumurmėjau ir pradėjau ją vestis iš parduotuvės. Jaučiau, kokia sutrikusi buvo Dila, tačiau nekreipiau į tai dėmesio, nes tos raudonplaukės žvilgsnis buvo toks žudantis ir tai man kėlė juoką.
- Kodėl taip pasielgei? - Sumurėjo Dila, kai priėjom automobilį.
- Matei kaip ta raudonplaukė rijo mane akimis? Aš norėjau jai parodyti kaip tu man rūpi ir jog kita mergina man neatstos tavęs, - tariau, kol Dila iš maišelio traukėsi savo butelį degtinės.
- Ji tikra kalė, - sumurėjo Dila, tačiau aš tai girdėjau.
- Nejaugi tu manęs pavydi? - Pakėliau antakį ir ji sutriko, nes turbūt manė, jog aš neišgirsiu jos pasakytų žodžių.
- Nesuprantu apie ką tu kalbi, - sumurmėjo ji ir įsėdo į automobilį.
Nusišypsojau. Aš jai patinku. Kitaip ir būti negali, juk aš Malik. Pasekiau Dilos pavyzdžiu ir taip pat įsėdau į automobilį. Pažvelgiau į Dilą ir suraukiau antakius pamatęs, jog ji jau prasidarė degtinės butelį ir užsivertusi jį gėrė.
- Ei, ne taip greitai, - sumurmėjau ir bandžiau jį iš jos atimti, tačiau ji priešinosi.
- Zayn, liaukis, aš noriu prisigerti. Niekada to nedariau, - sumurmėjo Dila ir nustūmė mane. Net nustebau, kad ji manęs visiškai nebebijo. O gal čia veikia alkoholis?
- Tai dar blogiau, - prieštaravau jai. - Nežinia ką pridirbsi, - sumurmėjau, kol ji žiūrėjo į mane savo spindinčiomis nuo alkoholio akimis.
Ji kažką mąstė, bet tada atkišo man butelį. Kai norėjau jį paimti, Dila vėl prisitraukė prie savęs ir primerkė akis.
- Tik visko neišgerk, - neaiškiai sumurmėjo ir aš nusijuokiau. Ji net nekėtino man jo atiduoti.
- Dila, nejuokauk, - jau rimčiau tariau. - Atiduok butelį.
- Ne, - papurtė galvą. Ji tikrai su manimi žaidžia? Na, šio žaidimo ji nelaimės.
- Dila, - su urzgiau, o ji mane erzindama vėl užsivertė butelį ir gėrimui nutekėjus jos gerkle,l ji susiraukė.
- Atimk, jei nori, - nusišypsojo ir pradariusi mašinos dureles greitai iš jos išlipo. Sėdėjau mašinoje ir bandžiau suvokti ką ji ką tik pasakė. Kai mano smegenys suveikė, išlipau iš mašinos ir pamačiau netoliese stovinčią Dilą.
- Dila, grąžink butelį, - rimtai tariau ir apsižvalgiau. Mano laimei, nieko nebuvo.
- Atimk, - sumurmėjo Dila ir ore pamosikavo buteliu.
- Nebūk mažas vaikas, Dila, - su urzgiau ir iš lėto artėjau prie jos.
- O tu nebūk nuoboda ir neaiškink man, - iškišo lėžuvį ir tai perpildė mano kantrybės taurę. Greitai pribėgau prie jos, kai ji suvokė, jog aš per arti jos, ji greitai apsisuko ir kikendama pradėjo bėgti link automobilio. Bėgau jai iš paskos, kol galiausiai sučiupau ją už liemens ir prirėmiau prie automobilio. Žvelgiau jai į akis, kol ji kikeno mano glėbyje. Nejučia ir pats nusišypsojau. Dila staiga nustojo juoktis ir prilietė delnu mano veidą.
- Pabučiuok mane, Zayn, - tarė ji žiūrėdama man į akis. Vos suvokęs jos pasakytus žodžius, sujungiau mūsų lūpas.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
