V DALIS
„Pasitikėk tais, kurie nori pasitikėti tavimi"
Angelas
Atsidūriau kažkokiame užkampyje, kuris vadinasi "Vienas po kito". Įėjęs paskui savo draugą, nužvelgiau pirmą kartą akyse matomą aplinką. Kol kas viskas atrodė ramu ir įprasta. Prie baro sėdėjo keletas nuolatinių lankytojų, o barmenas darbavosi už stalo. Niekada nesu čia buvęs, bet Igoris tvirtino, kad prieš porą metų vis dėl to buvau čia ir linksminausi kaip reikiant. Jis tikisi iš manęs to paties ir šį vakarą. O ko noriu aš? Ši vieta turėjo tris aukštus. Šalia baro stovėjo ringas, kuriame kol kas mažai judesių. Kodėl aš nepamenu? Pakėlęs akis į šviesas, lubų kampuose regėjau antro aukšto šokių aikštelę, sceną ir šalia aparatūrų besisukiojantį didžėjų. Atlošęs galvą galėjau pamatyti trečiame aukšte sustatytus patogius krėslus minkštais atlošais, nedidelius stalus, o geras apšvietimas aplinką darė įspūdingesnę. Tai kodėl jaučiu, kad noriu nešdintis iš čia? Taip, aš susikaustęs. Taip, aš neramiai miegu naktimis. Prisėdau šalia Igorio, kuris jau spėjo užsisakyti pirmą stikliuką. Barmenas pripylė antrą kartą ir pastatė naują. Igoris pastūmėjo mano pusėn ir linktelėjo galva.
- Tau reikės atsipalaiduoti, - Igoris žino mane pernelyg gerai. Tai darė mane pažeidžiamą. Išmaukęs pirmą stikliuką palaukiau, kol degimas nukeliaus stemple iki pat skrandžio. Pirštu pamojau barmenui, kad parūpintų dar vieną. Išlenkiau nelaukęs Igorio. Pastarasis to ir siekė. Reikalavau barmeno pilti tol, kol pajutau mažytį atsipalaidavimą. - Nori vienas prieš vieną? - paklausė Igoris akimis šnairuodamas į ringą.
- Duok man dar dešimt minučių, - suraukęs kaktą nuo stipraus gėrimo patikinau. - Tada patiesiu tave ant žemės.
Jis nusijuokė ir užsisakė keptos duonos su česnakiniu padažu.
- Nepamiršk, kad aš žmogus, - priminė draugas, plačiai išsišiepdamas.
- Na, žmogau, nepamiršk, kad tau kailį iškarš vampyras, - išlenkiau dar vieną. Igoris pasitikėjo savimi. Jam patiko varžytis, jis mėgo iššūkius ir turėjo absoliučią drąsą kovoti prieš stipresnį už save. Igoris nušoko nuo kėdės ir patraukęs link ringo ėmė vilktis striukę. Dar keli stikliukai ir aš pakeliui į visišką atsipalaidavimą. Pralindau pro ringą ir atsidūriau priešais savo gyvenimo draugą. Tačiau jam nusirengus, užsimovus juodas pirštines, aš išplėčiau akis, bandymas suvokti apie ką vis dėl to kalbėjo Igoris. Jo kūnas turėjo labai daug mėlynių. Jis juk žmogus. Kiek toks kaip Igoris galėjo atlaikyti? Kiek tėvas jį kankino? Mudviejų akys susidūrė. Igoris papurtė galvą, kad nieko neklausinėčiau. Vos vos linktelėjau. Iš kažkur atsirado prižiūrėtojas. Pametėjęs pirštines liepė stoti į vietas. Tai ne boksas, o pramanyta pramoga išdaužyti vienas kitam snukius. Aplink mus susibūrė nemaža minia pasižiūrėti. Vampyras prieš žmogų. Lengviau ir būti negali. Švilpukui išleidus spiegiantį garsą, mudu su Igoriu pradėjome. Nenorėjau su juo muštis ypač, kai jis sužalotas. Igoris to nepaisė. Ketinau jį nesmarkiai pargriauti, kai vaikinas gudriai išsisuko ir griebęs už rankų, pakišdamas koją po kojomis skaudžiai partrenkė mane ant žemės. Sudejavęs nusijuokiau ir atsikėliau. Puoliau pirmas. Kirtau koja per kelius. Igoris susilenkė. Griebiau už rankos ir perverčiau per save. Minia plojo. Vaikščiojau pirmyn ir atgal, akimis varstydamas gulintį draugą. Tiesą pasakius Igoris vienintelis geriausias mano draugas.
PRIEŠ DVEJUS METUS
Jeigu nežinočiau, kad vampyrai negali pavargti sakyčiau, kad ką tik uždusau. Bėgdamas laiptais žemyn vijausi banditą, kuris žino, kas nelegaliai pumpuoja naftą iš labai derlingos žemės, kuri dar yra privati teritorija. Fabrikas galėjo pasigirti savo aukščiu, nes besivydamas įniršau ir galiausiai griebiausi už turėklų, šokau pro tarpą laiptine žemyn. Trenkiau alkūnę į atsikišusį metalą, bet pavyko nusileisti ant kojų. Kairėje išgirdau bildėjimą. Nusileidau dar porą aukštų žemiau ir išbėgau į atvirą salę, kurioje veikė visi mechanizmai, apie kuriuos ne kažin ką nusimanau. Krūva technologijų vagiančių kitų nuosavybę. Sustojęs apsižvalgiau. Pamečiau jį. Banditas dingo iš mano akių. Nuleidęs ginklą įkvėpiau. Staiga ant manęs kažkas užšoko. Kritau veidu ant purvino grindinio. Pakėlęs skaudančią galvą išvydau vampyrą. Šiepdamas seilėtus dantis artėjo link manęs. Jis ištiesė ginklą ir nusitaikė į mane. Graibiau žemę, ieškojau savojo, bet tasai gulėjo kažin kur. Garsiai alsuodamas laukiau šūvio į kaukolę. Sulaukiau, bet ne savojo. Išplėtęs akis žiūrėjau į vampyrą, kurio kaktos centre išryškėjo kruvina skylė. Jis išmetė ginklą ant žemės ir suklupęs nuvirto palei mano kojas. Žiūrėdamas čia į lavoną, čia į stovintį, juodai apsirengusį asmenį negalėjau suprasti, kas vyksta. Jaunas, mano amžiaus vaikinas, priėjo prie manęs ir atkišo ranką. Dvejojau ar galiu juo pasikliauti. Čiupau už rankos ir atsistojau.
- Dėkoju.
- *Пажалуйста, - lyg suprasdamas mane atsakė jis. Vaikinas buvo rusas, gal net ukrainietis. Jo veidas man kažkur matytas.
- **Молодец, Игорь, - pasigirdo kitas vyriškas balsas. Pro tas pačias duris atžingsniavo kostiumuotas vyras su krūva apsauginių. Jie visi buvo seilėti vampyrai, tačiau jų viršininkas visiškas žmogus. Iš čia užuodžiau tik šešių vampyrų kvapus. Vadinasi šis vaikis taip pat žmogus. - Ты хорошо стрелок, - kostiumuotasis priartėjo prie mudviejų. Nepažįstu nei vieno iš jų, o pabėgimo plano taip ir nesugalvojau.
- Нет. Я превосходныя стрелок. Твоя вампири никуда не годный.
- Они не твой, о твоя отца.
- Отличается что ты тоже принадлежат от моя отца
- Я просто наемный, - sutiko vyras. Ką jiedu čia pliauškia? - вампиры сделать своей работой, - mostelėjo galvą jis. Vaikinas priėjo arčiau pasikėlusio vyro ir drąstiškomis akimis pažvelgė į užtikrintą veidą.
- Идиот, - nusišypsojęs staigiai pakišo ginklą po vyro smakru ir peršovė kiaurai. Kruvinas ir negyvas sukrito palei vaikio kojas. Atsitraukęs prie manęs nužvelgė vampyrus. Šie sustojo ratu. Ketino keršyti už savo viršininką, o šis vaikis ką tik tapo dar vienu jų priešu. Jis staigiai atsisuko į mane. Perrėmęs ginklą ištiesė ranką per savo petį. - *Я не говорю по-английски. Меня зовут Игорь, - prisistatė jis. Tai šis banditas mano pusėje? Ko gero praleidau svarbią gyvenimo detalę, nes nieko nesuprantu. Man reikėjo nešdintis iš čia, o šis vaikinas - mano kelialapis iš čia. Dar kartelį suėmiau jo ranką ir tvirtai paspaudžiau atsakydamas.
- Angelas, - jis palinkčiojo ir staigiai mostelėjo galva į mano ginklą gulintį ant žemės. Pirštais virš dešinio peties pasukiojęs orą ragino paskubėti. Nieko nelaukęs čiupau ir vos suspėjęs užtaisyti, išgirdau kelis garsius, ausis kurtinančius šūvius. Igoris paleido į kaktą kulkas vienam, o tada antram vampyrui sargui. Jis buvo mano priedanga. Staigiai nusitaikiau ir sušaudžiau į mirtį neriančius pakalikus. O jie tikrai kvaili. Igoris bandė šauti dar kartą, bet baigėsi šoviniai. Metęs ginklą įsibėgėjo ir šoko tiesiai ant strazdanoto išbalusio vampyro, ranką sugrūsdamas į jo krūtinę. Nušokęs parodė krauju permirkusią širdį. Vampyras krito ant žemės. Dar keli šoko vaikiui ant nugaros. Vienam pataikiau į stuburą ir iš karto suparaližavau, kitam į tarpuakį, o trečiam į kojas. Suklupusiam Igoris nusuko sprandą. Įsijungė alermas. Abu sužiurome į mirksinčią lemputę virš laiptinės durų. Netrukus iš visų keturių kampų pasirodė tuzinas ginkluotų sargų.
DABAR
Mušėmės abu visą valandą. Nesijaučiau pavargęs ar išsekęs. Karts nuo karto kažkoks tipas man paduodavo išgerti. Su kiekvienu stikliuku kūnas vis labiau atsipalaiduodavo, o Igorį parversdavau ant žemės be jokio vargo. Paguldyti mane ant žemės jam išdegė tik porą kartų. Pirmą, kai nesitikėjau iš jo tokios atakos ir antrą, kai pasikasiau pakaušį. Trečią kartą jau būtų pavykę, bet per daug gerai nulaikiau pusiausvyrą, todėl praslydau. Galiausiai abu pripažinome, kad jis manęs nenurungs, o aš jo neužmušiu, todėl sugriebiau už rankos ir pastačiau ant kojų.
- ****Хорошо, - pagriebęs striukę nusišypsojo jis. - Eisiu prie baro. Prisijungsi? - paklausė Igoris. Jau ketinau sutikti, kai atsirado daugiau norinčių su manimi pakovoti ringe, ir dar daugiau norinčių visa tai stebėti. Igoris linktelėjo ir nuėjo, o aš likau. Šiandien laisvas vakaras ir galiu daryti, ką noriu. Prižiūrėtojas dar kartelį pametėjo pirštines. Į ringą šoko lieknas vaikis, užsimovė juodas pirštines ir atsistojo puolimo poza. Kas jam čia? Treniruotės? Vos tik vaikis puolė mane, aš jį tuoj pat paguldžiau žemėn. Dar kartelį pabandęs visvien atsidūrė ant žemės. Po kelių minučių jį pakeitė kitas. Išlenkiau dar vieną stikliuką, palaukiau, kol degimas nuslūgs, o tada užsimojęs truktelėjau kumščiu per smakrą. Pritūpęs plačiapetis vyras nesustojo. Jis staigiai puolė atgal ir smogė į smakrą. Kišau jam koją, bet vyras išvengė mano judesio. Staigiai griebiau jį ir visvien perverčiau per save. Sekantis...
KAIRA
Ši diena tarsi vienas didelis ir nesibaigiantis košmaras. Pirmiausiai ta galva pamauta ant pagalio mokyklos kieme, tada to idioto norai, konfliktas, o grįžusi namo susipykau su motina. Netgi Džulianas dingo kaip į vandenį. Atsivilkau iki stiklinių turėklų. Norėjau apsižvalgyti. Šiandien čia itin ramu. Paprastai čia visi geria ir mušasi. Vėliau atvažiuoja greitoji ir išveža kruvinus alkoholikus. Dar kartelį parašiau Džulianui ir pasirėmusi į turėklus laukiau atsakymo. Dairydamasi nužiūrinėjau aplinką, žmones ir visą veiklą tarp šių sienų. Ausyse skambėjo šiek tiek pritildyta muzika, o pirmame aukšte, ringe vyko pirmosios muštynės. Vienas kaip reikiant gavo į nosį, krito žemėn ir atsimušė į ringo strypą. Laimėtojas motyvavo minią ploti. Deja, gulintis ant žemės tuoj pat atsikėlė, nusivalė kraują nuo lūpos ir visa jėga užsimojęs truktelėjo priešininkui į pilvą, stūmė atgal ir pakišęs koją pargriovė žemėn. Šis daugiau nebeatsikėlė. Nusiėmęs pirštinę valė kruviną lūpą. Į ringą įlipo kitas priešininkas. Ir tik tada, kai vaikinas atsisuko dar kartelį suvokiau, kad aš jį pažįstu. Išplėtusi akis stebėjau ringe stovintį ir nirštantį Angelą Brajaną. Apsižvalgiusi įsitikinau, kad niekas manęs nestebi, o tada pati sukaupiau dėmesį į veiksmą apačioje. Priešininkai keitėsi vienas po kito, o Angelas vis liko centro ir minios viduryje. Karts nuo karto gaudavo skaudžiai į savo dailų veidelį, bet tai buvo viskas. Nors kažkas ir patiesdavo jį ant žemės, bet Angelas tuoj pat atsistodavo. Vienu tarpu kraujas pradėjo tekėti iš nosies, todėl jis užvertė galvą ir nusivalė keliais pirštais. Negalėjau paneigti, kad šis tipas niekas. Jis magnetas. Magnetinė audra ir dar daugiau. Didžėjus įjungė „Animals" perkurtą dainą. Tai tik skatino kelti ranką ringe dar aukščiau ir truktelėti dar stipriau. Norėjau sužinoti kas jis per vienas. Noriu jį pažinti, nes priešingai, Angelas nepanašus į mokytoją. Vaikinas supyko ir griebęs už juodaplaukio, stambaus vyruko rankos truktelėjo į save ir stūmęs atgal išmetė jį iš ringo.
- Kas kitas?! - suriko jis. Nusiėmęs pirštines staigiai nusirengė viršutinius drabužius, todėl stovėdama čia vos nesuklupau ant žemės. Stipriai įsitvėrusi stebėjau į tą baisiai nuostabų, beveik tobulą kūną ir varvinau seilę. Angelas iš tiesų atrodė nepaprastai gražus, nors jo charakteris tikrai negautų princo nominacijos. Vaikiną tuoj pat paguldė ant žemės. Angelas spyrė iš kojos, griebė už rankų ir užsuko į kitą pusę. Jis nei nedėvėjo pirštinių. Plikomis rankomis trankėsi su visais norinčiais. Giliai kvėpuodamas laukė kol atsiras dar daugiau idiotų. Ir jų atsirado. Ringe atsidūrė dar du. Tai dabar bus trikovė? Sukaitęs Angelas palinkčiojo, ranka paragindamas juos pradėti. Vienas puolė kaip koks rėkiantis paršelis. Angelas labai paprastai užsimojo koja, apdaužė visus storulio šonus ir nustūmė į šalį. Antras spėjo trinktelėti per jo šaltą veidelį, bet galutinis rezultatas, jis visvien voliojosi ringo kampe. Minia plojo jam, o vaikinas šypsojosi. Vaikino nugaroje, liemeninėje srityje buvo ištatuiruotas užrašas. - Kas dar nori poros lūžių?! - riktelėjo į minią. Ne tik vaikinai norėjo su juo susimušti, bet ir merginų poreikiai augo atsidurti šalia to gerai sudėto padaro. Nusileidau laiptais žemyn ir pralindusi pro apačią atsidūriau priešais Angelą. Išvydęs mane nusijuokė.
- Ką čia veiki? - per muziką riktelėjo jis.
- Juk nebėgsi nuo mergiotės, - erzinau jį.
- Nebėgsiu, bet ir nesimušiu, - nusivalęs ranka lūpą papurtė galvą. Iš arti jis atrodė dar patraukliau. Puikiai ištreniruotas kūnas, presas, tatuiruotės. Toks išbalęs, toks šaltas ir toks paslaptingas. Nekyla abejonių, kodėl tos mergiotės už ribų ploja garsiau už bet kurį kitą asmenį. Angelas šypsojosi man. Ta šypsena žudė.
- Nagi, Kaira, lipk nuo ringo. Neketinu su tavimi muštis, - paneigė vaikinas. Jis atsiminė mano vardą. Tai jau pradžia. Patraukiau link prižiūrėtojo. Nusivilkau megztinį ir likau su juoda, aptempta palaidine ant petnešėlių. Prižiūrėtojas padavė pirštines.
- Dėl to, kad esu mergina? Kad esu vos keliais metais jaunesnė už tave? Ar dėl to, kad esu tavo mokinė? - tyčiojausi, bandžiau išprovokuoti jį. Besidėdama pirštines priėjau prie jo ir nusišypsojau miela šypsena. - Dvidešimtmetis tipas negali būti mokytoju, - priartėjusi atšoviau kuo drąsiausiai. Angelas nesiruošė pakelti rankos, nesiruošė man trenkti ar paguldyti ant žemės. - Tu man ne mokytojas, - žinojau, kad su juo kažkas negerai. Staigiai užsimojau ir susiruošiau jam trenkti per veidą, bet Angelas spėjo sugriebti už mano rankos. Prisitraukė prie savęs ir nusukęs mudu nuo visos minios tyliai sušnabždėjo į ausį.
- Na, turėsi labiau pasistenkti, nes niekas tavimi nepatikės, - jo šiltos rankos laikė mano riešus, jo pusnuogis kūnas buvo čia pat manojo. Jaučiausi saugi grėsmingo ir tvirto tipo glėbyje. Tai jaudino ir aš negalėjau sau meluoti. Jis kvėpavo greičiau negu aš. Jaučiau jo žvilgsnį ir jėgą. Tada Angelas paleido mane ir susirinkęs drabužius dingo iš ringo. Iš lėto atsigręžusi išvydau jį nueinantį prie baro pas tą patį juodaplaukį vaikiną. Apsivilkęs drabužius dar kartą žvilgtelėjo į mane, o tada užsivertė stikliuką. Juodaplaukis atsisuko atgal ir nužvelgęs mane linktelėjo. Nusitraukusi pirštines sviedžiau į šoną ir nušokusi prasibroviau pro neramią minią.
*- Prašau
**- Šaunuolis, Igori. Tu geras šaulys
- Ne. Aš puikus šaulys. Tavo vampyrai niekam tikę.
- Jie ne mano, o tavo tėvo.
- Tu taip pat priklausai mano tėvui
- Aš tiesiog samdomas. Vampyrai atlieka savo darbą.
- Idiotas.
*** - Aš nekalbu angliškai. Mano vardas Igoris.
****- Gerai
e