Kubos Misija

26.

|Penkiolikta valanda|

Ore tvyranti įtampa privertė mane susikaustyti. Sugniaužusi kalavijo rankeną, giliai įkvėpiau. Tai paskutinė valanda, kai esame čia. Stovėdama rūke, pajutau, kaip rankos pradeda drebėti. Aš bijau. Giliai įkvėpusi pabandžiau susikaupti, turiu visus apginti. Stovėdami nugara nugaron, žvelgėme pro vandens garus, kuriuos pristatinėjau trečioje klasėje bendraklasiams. Silpnai išpūtusi drebančiomis lūpomis orą, suėmiau kalaviją abiejomis rankomis. Staiga užsiliepsnojęs rūkas įkalino mus ugnies gniaužtuose. Pajutusi, kaip liepsnos, it botagai pradeda žaloti kūną, susiraukiau.

Bet netrukus pasigirdo žaidėjų mikčiojimai ir žodčiojimai, privertę mane atsisukti visų link. Pajutusi, kaip baimė užgniaužia gerklę, išgirdau šnypštimą. Ugnis buvo pakeista garais, kurie visus paralyžavo. Iš paskutinių laikydamasi ant kojų, stebėjau kūno matavimų rodmenis, aptikusius nuodus. Įsmeigusi kalaviją į žemę, drebančiu kūnu šiaip ne taip atsikėliau. Atrodo likau vienintelė,  kuri gali judėti. Velnias.

-Tu mane stebini, niekaip negaliu tavimi atsikratyti.- Už garų pamačiusi žmogaus šešėlį suurzgiau, jausdama skausmą visame kūne. Apsvilusios suknelės kraštai plaikstėsi į šonus, plevenami šių žalsvų garų. Pasiremdama į kalavijo rankeną stebėjau didėjantį šešėlį, abstraktėkantį siluetą.- Kasha. Raudonoji žaidėja, šimtas trisdešimto lygio, pasiekusi maksimalų lygį ties bėgimu, šoklumu ir slaptumu.

Šiaip ne taip atsitiesusi, sukandau dantis. Išlindęs vyras privertė odą nueiti pagaugais. Tai tėčio bendradarbis, kolega, draugas. Kristofas Punkas. Pajutusi, kaip rankos pačios susispaudžia į kumščius, atsegiau pistoletų dėklus ir apsukusi juos aplink pirštą, ištiesiau priekin. Deja mano veiksmai priešą tik sudomino. Pašaipiai šyptelėjęs pažvelgė į mano draugus, beviltiškai bandančius pajudinti bent vieną kūno dalelę. Pajutusi kaip esu užvaldoma įniršio, paleidau per dešimtį kulkų, bet pakėlęs ranką, vyras jas sustabdė. Tai.. magija. Tai negali būti tik kodavimas.

-Supranti, tos keturiolika valandų tebuvo apšilimas.- Jis atleidęs ištiestos rankos kumštį, leido kulkoms kristi, it švino lietui, ant grindų.- Dabar prasideda tikras žaidimas.

Net nespėjus sureaguoti, vaikinas atsirado priešais mane. Nuo oro gūsio pakilę suknios kraštai, privertė mane išpūsti akis. Nespėjus pasilenkti, buvau nublokšta į šoną kumščio. Nulėkusi per kelis metrus į šoną, skaudžiai persiverčiau kūliais per žemę. Įkvėpusi iš skausmo sudrebėjau. Tai skaudėjo labiau, nei šūvių žaizdos. Deja, net nespėjus atsikelti, buvau pakelta ir apdovanota smūgio iš kelėno į pilvą. Sulaikiusi kvapą, sukritau ant grindų, iš skausmo vos sugebėdama įkvėpti. Pajutusi burnoje saldų kraują, užsikosėjau.

-Negali sužeisti manęs nei kulka, nei smūgiu. Tu per lėta, supranti? Esi per silpna.- Kristofas karčiai tarė, stebėdamas, kaip aš pasirėmusi alkūne bandau atsikelti. Tai jo nepaliko patenkinto. Sulaukusi spyrio, persiverčiau kelis kartus per šoną. Jis suknistai per stiprus.- Kasha, nesi stipriausia. Tu silpna, suknistai-

Neleidusi priėjusiam vaikinui užbaigti, išsitraukiau iš dėklo durklą ir smeigiau į jo koją. Negaliu sužeisti kulkomis- Galiu peiliu. Surikęs iš skausmo vyras išsitraukė kruviną ginklą iš žaizdos, stebėdamas garus, kylančius iš jo kojos. Šiaip ne taip atsistojusi, susvyravau, bei nusikosėjau krauju. Nusivaliusi lūpas atbula ranka, pažvelgiau su užsidegimu į Kristofą. Atrodo, mano žvilgsnis užvaldė ir pažadino baimę jo akyse. Raudonos akys blykstelėjo neapykanta ir pagieža, atrodo galėjau jausti liepsnas jose.

-O tu kvailys,- Išsitraukusi iš kišenės gyvybių eliksyrą, ištuštinau buteliuką. Kaip mat atgavusi jėgas ir sveikatą, numečiau visus turimus komandos nariams, kurie per skausmus pasičiupo.

Priėjusi prie kalavijo, kaip mat jį ištraukiau iš žemės, pamatydama, kaip tankūs vyro antakiai susiraukia. Pasigriebusi jį už rankenos, stipriai sugniaužiau abiejomis rankomis. Tai dvikova. Jei mirs jis- laimėsime žaidimą. Jei mirsiu aš- mirs mano draugai. Tinka tik vienas kelias, privalau jį pribaigti. Puolusi pirma, sukėliau iliuziją,bet ši nesuveikė ir buvau nusviesta atgal. Persivertusi per petį, sugebėjau sustoti, ranka pasirėmusi į žemę ir keliu beveik ją liesdama. Atšokusi vėl, kaip galima greičiau puoliau atgal, bet nors ir per sekundę peršokau dešimt metrų atstumą, milisekundę pavėlavau. Gavusi spyrį į šonkaulius, sulaikiau kvapą ir nuslydau ant pirštų galų per kelis metrus. Kristofas per greitas, taip jo nenugalėsiu.

Suklupusi ant kelių, pasirėmiau į įsmeigtą kalaviją. Pajutusi vėjo gūsį, pakėlusį mano sidabrinius plaukus, nusikosėjau krauju. Nebeturiu gyvybių eliksyrų. O kitų čia įpainioti negaliu. Nors atrodo mano mintis perskaitęs vyras atskyrė mus nuo komandos narių liepsnomis. Net pašokus Katanas negalėjo pribėgti. Svyruodama atsistojau ir vėl užsimojau kalaviju. Net nespėjus jo pajudinti, sulaukiau smūgio, privertusios mane pakilti oran. O vėliau- taip pat pašokęs vaikinas, sunėrė rankų pirštus ir iš visų jėgų daužė mane žemyn. Pasigirdęs plytelių dūžis privertė mane likti be amo nuo skausmo bangos. Nugara gulėdama tarp duženų, drebančiai kvėpavau ir stbėjau gyvybes, beviltiškai bandančios kovoti su mažėjančiais skaičiais. Ausyse ėmė spiegti, mačiau kraują, pradedantį supti mano kūną. "Ar tai..Tai mano kraujas.."- Stebėdama kodų garus, nulenkiau galvą į vieną pusę. Skruostas, įmirkęs į šiltą skystį, nutirpo.

Kelis kartus sumirksėjusi pamačiau, kaip liepsnos išstumia link Kristofo Kataną. Išsigandęs vaikinas bėgiojo akimis nuo manęs iki vyro, besivalančio mano kraują į apsiaustą. Vos begalėdama pajudėti, pajutau, kaip šalia manęs, į ranką nuslysta kalavijas. Pasukusi galvą į jo pusę, paklaikau. Stumtelėjęs link manęs želės žaisliukas gailiai sužaibavo baltais žaibais ir išmirkęs kraujyje priplaukė prie peties.

-Kre-eme..- Tyliai išspaudusi, pajutau akyse ašaras. Gailiai dar kartą sužaibavusi medūza nusileido man ant krūtinės, įsisiurbdama į odą. Nušvitusi želė ėmė rinkti kraują nuo žemės. Šiaip ne taip pakėlusi ranką, norėjau ją sustabdyti. Bet vos pakėlus pirštus, pakilo mano kraujo lašeliai. Palaikus stebėjau, kaip jie tampa įkaitusio skysčio kamuoliukais. Šiaip ne taip pasiremdama alkūne pasikėliau ir nukreipiau lašelius į Kristofą, kuris atsukęs man nugarą, gaudė kulkas nuo Katano. Praskėtusi pirštus, pajutau likusią energiją paliekant kūną. Suglebusi ant žemės stebėjau Kristofą, kurio kūnas buvo pervertas pusšimčiu kraujo kulkų.- Ačiū..

Medūza pradėjo žaibuoti ryškiai geltonais žaibais, lyg bandydama išrėkti, kad nepasiduočiau. Sugebėjusi tik šyptelėti pamačiau Kataną ir kitus, pagaliau išlaisvintus iš liepsnų gniaužtų, bėgančius manęs link. Suklupęs Katanas pradėjo kuisti kišenes ieškodamas gyvybių eliksyro, bet niekas tokio neturėjo. Pakėlusi ranką, padėjau kruvinus pirštus ant jo drebančio delno.

-Kasha, net nemanyk,- vaikinas buvo valdomas panikos. Jo akyse sužibėjo ašaros, o pakėlus žvilgsnį, pastebėjau jas ir pas kitus. Vargiai nykščiu perbraukusi per jo krumplius, išspaudžiau šypseną.

-Myliu tave,- tyliai sušnabždėjusi stebėjau, kaip vaikino skruostais ima ristis ašaros. Suėmęs mano ranką, Katanas sugniaužė ją tarp saviškių, pasilenkdamas ir galvą atremdamas į jas.- Ačiū..

Pradėjus vaizdui lietis, giliai drebančiai įkvėpiau, stebėdama, kaip medūza pradeda žaibuoti mėlynai. Atgal atlenkusi galvą, pajutau kūną paliekant energijai. Žaidimas laimėtas, visi laisvi. Atsipalaidavusi užsimerkiau. Tai pabaiga. Pajusdama, kaip kūną apima kodų garai, spūstelėjau Katano pirštus. Netrukus, taip ir palikau vienintelius draugus, išleisdama paskutinį atodūsį pro sukruvintas suskeldėjusias lūpas.