Kubos Misija

5.

Numetusi kuprinę ant lovos, išsitraukiau iš stalčiau Virtualios realybės akinius ir kuo greičiau prijungiau reikiamus laidus, bei žaidimo kortą. 

**

Po sekundžių atsiradusi žaidime, kuo greičiau išsitraukiau pistoletą ir pašokau ant kojų. Priešais stovintys komandos nariai, buvo nutaikę savos ginklus į mišką. Pamačiusi lapuose sėdinčią merginą blondiniškais plaukais ir ryškiai mėlynomis akimis, nusitaikiau ir šoviau. Pasigirdusi skausmo aimana ir bumbtelėjimas ant žemės, privertė mane susiprasti, jog ji viena.

Priėjusi arčiau, Pakėliau ją už kalnieriaus aukščiau ir pažvelgiau tiesiai į jos išsigandusias akis. ji nepriklauso jokiai komandai. Vienišė, matosi.

-Prašau, nežudykite,- Ji maldavo, bet aš suabejojau. Paleidusi merginos drabužį, atraitojau jos rankovę. Jokio ženklo, ji švari.- Aš tik.. aš..

-Kodėl sekei mus?- Paklausiau.

-Palauk, Kashai,- Man ant peties atsirado ranka, o pažvelgus aukštyn, pažinau Krihą. Paklususi atsitraukiau.- Luna?

-Krihai?- Merginos akys prisipildė ašarų.

-Ką čia veiki?- Krihas sukrito prie jos ir pažvelgė po truputį užsitraukinėjančią kulkos žaizdą. 

Atsitraukusi, kad vaikinui būtų daugiau vietos, apsisukau. Nuėjusi kiek toliau, kad negirdėčiau tų dviejų pokalbio, atsirėmiau nugara į medžio kamieną ir giliai įkvėpiau. Pakėlusi ranką, patraukiau ant pusės veido esantį šaliką ir įkvėpiau gryno oro. 

-Kashai!- vos už kelių minučių prie mūsų komandos narių vardų sąrašo buvo pridėtas dar vienas. Lunatikė336.- Ateik susipažinti su Lunatike!

Koja atsispyrusi nuo medžio, palikau jį, vejamą didelio atodūsio. Priėjusi prie merginos, pridėjau prie kaktos du pirštus ir atitraukiau staigiu judesiu. Daugiau kalbėti noro neturėjau.

Paėmusi nuo žemės savo pagrindinį ginklą, mostelėjau galva. Turėjome judėti- tuoj bus išjungta saugioji zona. 

Patraukėme tolyn į mišką. Visi teikė daug dėmesio naujokei, kol tuo tarpu aš- jaučiausi paniurusi ir liūdna. Ėjau viena iš pirmųjų, o tiksliau- pačiame priekyje. Vos per tris žingsnius nuo manęs ėjo likusieji. 

Sunku patikėti, kad matau tikruosius šių žmonių veidus, bet niekam tai atrodo nei kiek nerūpėjo. Kadangi buvau priekyje, nusprendžiau atitraukti šaliką nuo veido ir leisti pasidžiaugti grynu oru. Įkvėpusi rytinio žaidimo kvapo, jei tokį kas galėtų pajausti, pasijaučiau bent kiek mažiau paniurusi. 

-Ir tada jis sušuko: "Bėkite, aš jus užlaikysiu" ar kaip ten.- Grifas mosikavo rankomis, lyg pamiršęs, jog esame žaidime, kur vienas kitą žudome. 

-Jis toks stiprus?- Lunatikės saldus balsas mane privertė sustoti. Visi nutilę sutelkė žvilgsnius ties manimi, bet aš po kelių sekundžių tik vėl pradėjau eiti tolyn.

-Aš sakau,- Yongas vėl pratęsė pokalbį.

Atsidariusi inventorių, peržvelgiau jo turinį ir nusiėmiau šaliką. Jis man tik blokuoja orą, o apalpti nebūtų labai patogu. 

-Kaip jis atrodo?- staiga paklausė Lunatikė, užklupdama mane visai iš pasalų. Pašokusi, dėl jos greito atsiradimo šalia manęs, uždariau inventoriaus langą ir atsitraukiau per kelis žingsnius.- Kodėl tu pasislėpęs? Aš noriu tave pamatyti.

Mergina ištiesė ranką sučiupti mano kapišoną, kai mano ginklas netrukus atsirado mano vienoje rankoje, o kita, nublokavau smalsuolės delną. Merginos gyvybės žybtelėjo, kadangi būčiau nuėmusi bent dešimtį gyvybių, bet saugioji zona tebuvo įjungta.

Treptelėjusi koja it oškytė, Lunatikė, sukryžiavo rankas ties krūtine. Atsidariusi inventorių išėmiau užsilikusį paskutinį ginklą- lengvą kulkosvaidį, išėmiau ir ištiesiau merginai. Gal bent taip atlips nuo manęs.  Ištiesusi rankas, Luna nedrąsiai paėmė ginklą, bet netrukus beveik nusviro atbulai nuo jo svorio.

-Jis.. sunkus..- mergina supūškavo it traukinukas ir aš tik papurčiusi galvą, vėl pradėjau eiti pirmyn.

-Leisk, panešiu,- pasisiūlė Krihas, bet mergina papurčiusi galvą, atkartojo mūsų ginklo nešimo būdą ir persimetė jį per petį.

Patraukėme tolyn. Luna toliau mėgavosi dėmesiu, bet jaučiau jos sekundės trumpumo žvilgsnius, karts nuo karto užkliudančius mane. Mus sustabdė tik poilsio poreikis. Komanda vos galėjo patempti kojas, kol aš tuo tarpu suradau olą, seniau buvusią vilkų irštva.

Prisėdusi, atrėmiau galvą į sieną, o visi sugriuvo aplink ant žemės. Lunatikė atsigulusi padėjo man ant kelių galvą, bet aš netrukus pakilau, nenorėdama, kad prie manęs artintųsi. 

-Klausyk, tu ne-

Luna ruošėsi kažką sakyti, kai aš buvau priversta ją užčiaupti, uždengdama burną ranka. Visi nutilę stebėjo ką darau. Lėtai atitraukusi delną, pridėjau sau prie lūpų pirštą, rodydama, kad visi tylėtų. 

Išsitraukusi pistoletą, kaip galima tyliau, prisėlinau siena prie išėjimo. Tai kita komanda. Penki žmonės, tai sprendžiu iš žingsnių skaičiaus per sekundę. Taip, čia buvo vienas iš operatorių įteiktų gebėjimų man. Parodžiusi Grifui penkis pirštus ir vėliau į viršų, perdaviau sužinotą informaciją. Išlindusi iš už kampo, nusitaikiau viršun ir pašoviau stipriausiai atrodantį vaikiną. Netrukus iš jo liko tik kodų garai, kurie pradeda man vis labiau patikti. Kiti žaidėjai mane pastebėję, pradėjo šokti nuo kalno viršaus, o aš duodama ženklą savo komandos nariams laukti ir pulti tik jiems nusivijus mane, iš nugaros, pasileidau tolyn.

Vos šokinėdama iš krašto į kraštą, išvenginėjau kulkų. Netrukus išgirdau pradėjusius šaudyti ir saviškius. Pašokusi aukštai į orą, tiesiai priešais saulę, apsisukau ir pradėjau leisti savas kulkas. Jaučiau, kaip plaukai ištrūksta iš po kapišono, bet neturėjau laiko jiems pataisyti. Galiausiai patraukusi iš vis galvos uždangalą, nusileidau ant žemės ir persivertusi per petį ant žemės, pašoviau arčiausiai esantį vaikiną. Viena mergina iš priešų komandos, įniršusi pradėjo išsitraukusi peilį bėgti prie manęs. Paskutinę sekundę pasisukusi į šoną, jaučiau, kaip mano kostiumas yra suplėšomas aštraus peilio. Ji greita.  Sulaukusi kitos atakos, pagavau merginos ranką, bet netrukus mano kojos buvo pakirstos. Laikydama viena ranka ginklą, stūmiau jos dvi, laikančias peilį, kuris centimetras po centimetro artėjo man prie veido. Surikusi, nustūmiau jos rankas į šoną ir atsisėdusi, paleidau pistoletą į darbą. Kulkos susmigo į užsimojusios žaidėjos krūtinę. Sustingusios akys įsismeigė į mane, o po kelių sekundžių- užsivertė viršun. Sukritęs kūnas pradėjo dalis po dalies tapti garais ir aš pažvelgusi į savo komandos narius, atsiguliau ant žemės. Tik tada supratau, kodėl jie taip į mane žiūri.

Mano veidas buvo atidengtas, o kapišonas..

Jis mėtėsi per kelis metrus nuo manęs.