Kubos Misija

8.

Lėtais žingsniais atsiradusi niūriai atrodančiame kambaryje, tyliai padėjau kuprinę ant stalo. Akys, sustingusios nuo begalinio noro pratrūkti, nuslinko prie virtualių akinių. Turiu ten grįžti, bet ranka nekyla jų net užsidėti.

Prisėdusi ant lovos, pakėliau juos nuo spintelės. Lėtai vartydama juos, pirštais perbraukiau per paviršių. Galiausiai permetusi kojas per lovą, atsiguliau ir šiaip ne taip, užsidėjusi ant veido, tyliai sušnabždėjau reikiamus žodžius. Kaip mat pajaučiau kūną atsipalaiduojant ir tuščiai galvai panyrant į aparatūrą.

**

Pakėlusi nunarintos galvos akis, pažvelgiau į priešais mane tupintį partnerį.

-Sveika sugrįžusi,- Jis, išsišiepęs iki ausų, atsistojo ir pažvelgė į meniu, laukdamas likusias minutes, iki kol saugioji zona bus išjungta.

Nieko neatsakiusi, pakilau nuo žemės ir pasiėmusi ginklą, giliai atsidusau. Sulaukusi keisto žvilgsnio iš Katano, papurčiau galvą. Pasigriebiau ginklą ir persimečiau prie jo pritvirtintą diržą per petį. Su Katanu pajudėjome apaugusiu pastatu viršun. Keletą minučių žingsnius sekė tyla, bet atrodo partneris neiškentė daugiau ir prišokęs priešais, sunėrė rankas ties krūtine.

-Kas tau?- Jis paklausė ir prieš akis perbėgę visi pokalbiai tiek su mama, tiek su daktarais, privertė mane galutiniai pratrūkti.

Akyse susikaupus ašaroms, papurčiau galvą ir greit jas nusivaliau, bei drebančiu įkvėpimu, sužiobčiojau oro. Krūtinė degė iš noro pravirkti, bet iš paskutiniųjų susilaikiusi, pakėliau į Kataną akis. Uždėjęs man ant pečių, rankas, vaikinas greitai mane prisitraukė,  taip nieko ir netaręs. Kiek sutrikusi ir nustebusi, prisiglaudžiau prie jo krūtinės skruostą ir užsimerkusi, apsikabinau atgal. Pajutusi, kaip kelios ašaros ištrykšta, greitai jas nusivaliau.

-Viskas gerai?- Katanas tyliai paklausė, tebelaikydamas rankas ant mano liauno liemens. Papurčiusi galvą atsitraukiau ir priverstinai šyptelėjau. Staiga vaikino veidas akimirksniu tapo rimtu. Kiek išsigandusi, pradėjau tyrinėti jo veidą, bet šis lyg užmaskuotas- jokių požymių švelnumo, kuris buvo pirmai.- Eime.

Tiek te taręs, Katanas pradėjo eiti priekin ir aš, tebekvėpuodama trūkčiojančiai, nusekiau iš paskos. Staiga viskas nutilo. Per daug. Sustabdžiusi vaikiną, įsigriebdama už parankę, sustabdžiau jį. Netoliese pasigirdo šūviai, bet aš nejudėjau. Tai dviejų komandų kova. Katanas, stovintis visai šalia manęs, taip pat klausėsi, bet jo klausos lygis tikriausiai nėra toks aukštas, kaip manasis. Staiga viskas nutilo vėl. Sulaikiusi kvapą šoktelėjau, kai priešais atsirado permatomas ekranas.

"Sveikinimai patekus į top dešimtuką!"- priešais pasirodę vaizdai iš senesnių mūsų kovų, privertė mus sutrikti. Susižvalgiusi su Katanu, sugniaužiau snaiperio ginklo juostą. Kiekvieną žodį lydėjo šiluma, bet netrukus balsas sutrūkinėjo.- "Teliko-.. li-.. dalyviai.. tad jei-" Pakėlusi ranką, pirštu pabaksnojau per ekraną ir netrukus šis visas užsiplieskė raudona spalva. Kiek išsigandusi, pradėjau akimis bėgioti po vaizdo įrašus, kuriuose buvau rodoma aš, einanti iš draugės namų, Haris, bėgantis mamai į glėbį, pasibaigus pamokoms. Bet visų svarbiausia, parodė iš ligoninės einančią mamą.-"Stebime jus, jūsų šeimas. Tad darysite tai ką liepsime, arba visi jie nukentės."

Ketinau atsijungti per meniu iš žaidimo ir visus savo šeimos narius išsivesti iš namų, kai mygtuko pasigedau. Jo nebebuvo. Pasklidusi panika išmušė mane iš vėžių. Rankos pačios pradėjo drebėti, kojos linkti.

"Būsite perkelti į kitą pasaulį. Šiame žaidime esantys žmonės užstrigę ir tik jūs galėsite juos išgelbėti."- Nuo priešais mane atsiradusių debesų kiek susvyravusi, užsiėmiau už ant nugaros esančio ginklo.-"Paklusti žaidimui, visi liks gyvi. Bet jei mirsite žaisdami, kentės jūsų artimieji."

Apsidairiusi pamačiau esanti stiklo kube, kuriame netrukus pradėjo kilti temperatūra. Paviršius, pasidengęs vandens garais, uždengė netoliese stovinčių kitų žaidėjų stiklo dėžes. Trenkusi kumščiu per sieną, pajutau, kaip oda pradeda degti iš skausmo, dėl deginančios temperatūros. Pradėjus trūkti orui, užsikosėjau, bei išsiėmusi peilį iš dėklo, smeigiau jį, pamatydama priešais įskilimą. Iš paskutiniųjų jėgų, trenkusi ranka, pamačiau priešais mane pasipylusias šukes.

Netrukus kiti žaidėjai taip pat išsilaisvino iš stiklo kubų, išskyrus Kataną, kuris trankydamas ranka į stiklą, kosėjo krauju. Degančia iš niežulio oda, prišliaužiau prie jo stiklo kubo ir iš visų jėgų smeigiau peilį, pamatydama kodų garus sukeliančias šukes. Šalimais sukritęs Katanas, užsiėmė už gerklės ir krenkšdamas, garsiai nusikosėjo. Išsigandusi pažvelgiau į prieš mus tebe esantį ekraną. Buvo rodomi mūsų išsilaisvinimo vaizdai.

"Penkiolika misijų."- balsas trūkinėjo, kadangi beveik kiekvienas skiemuo buvo trauktas iš vis kitos intonacijos žodžio, matomai nulaužto sistemoje.-"Skirtingi pasauliai, skirtingos misijos, skirtingi atlyginimai."

Netrukus visiems prieš akis iššoko laukeliai su naujai gautu daiktu. Tiksliau drabužiu. Aš gavau juodą suknelę, turinčią kelis sluoksnius ties apačia. Buvau per daug išsigandusi, kad įvertinčiau jos grakštumą.

"Penkiolika valandų ir jūs laisvi. Sėkmės."

Išsijungę ekraniukai paliko mus tamsoje, vis dar tūnančius tarp šukių, garuojančių kodų garų pavidalu. Supanikavę žaidėjai vėlė plaukus rankomis. Tarp jų pastebėjau ir savo senosios komandos likučius. Netrukus, iš tamsos išlindo ir juodoji medūza, lėtai pulsuojanti manęs link.

Išsitraukę iš inventoriaus bintus, visi pradėjo vienas kitą tvarstyti, o mirtina tyla, kaustė visus it skaudžiai įsirėžusios grandinės. Pasikėlusi nuo žemės, užėjau už vieno iš likusių stiklo blokų ir išsitraukusi bintą, pradėjau vynioti aplink nudegusį riešą. Vos pabandžius galiuką užkišti, jis išlydi ir aš beviltiškai atsidusau.

-Padėti?- Katanas tylomis paklausė, išlysdamas iš už kito kubo šešėlio.

Atsakiusi tik linktelėjimu, sustingau. Vaikino rankos švelniai apvyniojo bintą aplink žaizdą, akimirką ją kiek skaudžiai suverždamas, bet visai netrukus atlaisvindamas. Jam baigus, pamačiau, kaip žaizda po kelių sekundžių pradeda lėtai trauktis, o bintas išnyksta ir tampa šukėmis, pasklidusiomis į visas puses.

Linktelėdama, padėkojau Katanui, o šis nieko nesakęs patraukė atokiau. Tyliai atsidususi, nusiėmiau ginklą nuo peties. Nugara nuslydau stiklu ir pažvelgiau į žemę. Prisitraukusi kelius, paslėpiau juose veidą ir jausdama, kaip akyse susikaupia ašaros, tyliai pravirkau.