Kubos Misija

16.

|Septinta valanda|

Judindama Grifą, patapšnojau jam per skruostus. Prasimerkęs vaikinas nuleido akimirkai akis ir nurijęs seiles privertė mane pavartyti akis.

-Kelkis,- atsistojusi pažvelgiau į milžinų kūnų sieną ir pajutusi, kaip besistojantis partneris užkabina mano šoną alkūne.

Pasitrynęs akių vokus Grifas tyliai atsiprašė ir nusirąžęs, pažvelgė į jau į mane. Neatsakiusi į žvilgsnį, paėjau į priekį ir rankomis pasirėmiau į akmeninė tvorą. Užsimerkusi giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, tikėdamasi pabusti. Negalėjau sudėti bluosto net minutei. Vis dar mačiau tos moters veidą ir peilį smingantį man į petį. Net nejusdama to uždėjau kitos rankos delną ant ten buvusios žaizdos.

-Skauda petį?- Priėjęs Krihas pasiteiravo, priversdamas mane krūptelėti. Negirdėjau kaip jis priėjo.

-Ne,- tyliai tariau silpnai papurtydama galvą ir leisdama rankai nuslysti. Tyliai atsidususi nuleidau galvą ir pažvelgiau žemyn, kur ramiausiai, visai už penkiolikos metrų, siūbavo žolė.

-Tai kas yra?- Vaikinas sunėręs raumeningas rankas ties krūtine, klaustelėjo.

-Nieko,- nukirtusi pokalbį ir atsistūmusi nuo šalto paviršiaus, priėjau prie Grifo.- Kiek turi dar šovinių?

-Dvi apkabos. Tai viskas ką turiu,- jis atsiduso ir priversdamas vėl atsidaryti inventorių, ištraukiau dar penkias.

Padavusi vaikinui pažvelgiau į savo likusius šovinius. Lygiai šimtas dvidešimt. Turėtų pakakti.

Giliai atsidusdama užsimerkiau ir išjungusi meniu, pajutau kūną vėl tampant kodų garais. Te prasideda kita užduotis.

**

Pakėlusi akis, pajutau sau į nugarą atsitrenkiant Grifą. Atsitraukusi į priekį, krūptelėjau nuo netrukus atsiradusio Marko. Ištiesusi ranką pajutau šone esančią sieną.

-Kur mes?- Grifas liesdamas mus supančias iš šonų sienas, pabandė jomis lipti, bet kaip ir maniau, tai buvo nesėkminga.

Apsižvalgiusi pamačiau kelio išsišakojimą, susiraukiau. Bandžiau suprasti- kame čia paslaptis ir idėja. Staiga išgirdusi tarp žaidėjų, vieno iš jų, tankų ir panišką švokšimą, staigiai apsisukau ir pralįsdama pro Grifą, pripuoliau prie Kriho.

-Ei, ei,- Supratusi kame reikalas, pritūpiau ir paėmusi jį už pečių atsukau į save.- Nurimk, šios sienos nejuda, viskas gerai.

-Suknista klaustrofobija.- Vaikinas bandė giliau kvėpuoti, bet kas išėjo, tai tik padidėjęs panikos priepuolis.

-Nurimk,- Paėmusi jį į glėbį, paslėpiau, nežinodama ką daryti.- Viskas gerai.

Po kelių minučių sustabilėjęs Kriho kvėpavimas privertė mane atsipūsti iš palengvėjimo.

-Manau susitvarkysi?- tyliai paklaususi, pažvelgiau į vaikino virpančius delnus.

-Bandysiu,- jis tyliai, atsitraukdamas, tarė ir nusibraukė nuo veido plaukų sruogą.

Nieko nesakydama paėmiau jį už rankos ir pastačiau ant kojų. Pralindusi pro Grifą ir Marką, su Krihu atsidūriau visų priekyje.

-Bandom judėti pirmyn,- Garsiai šūktelėjau, spūstelėdama užsimerkusio Kriho ranką.

Pajudėjusi priekin, vedžiausi iš paskos Krihą. Netrukus, po kelių posūkių mano teorija pasitvirtino. Tai labirintas. Lėtai ir neužtikrintai judėjome priekin. Karts nuo karto vis pasiteiraudama Kriho ar viskas gerai, bandžiau surasti išėjimą. Ir netrukus, atrodo Dievui išklausius mūsų maldas, priėjome aikštę su medžiu. Tik šis medis.. Jis buvo ne toks. Vietoj lapų augantys šoviniai privertė visus išsišiepti. Karts nuo karto nukrentantys metaliukai suviliojo mus iki galo. Peršokę šaltinį, sruvantį priešais, puolėme prie kulkų medžio. Deja, bandymas jų nusiskinti buvo nesėkmingas. Tai buvo momentas, kai aš vėl galėjau pagelbėti.

Išsitraukusi iš dėklo kalaviją, liepiau visiems atsitraukti. Giliai įkvėpusi suspaudžiau pirštus, apjuosusius ginklo rankeną. Atsistojusi viena koja priekin, stipriai atsispyriau ir pašokusi aukštyn- užsimojau. Jausdamasi lyg kalavijas būtų dalis manęs, apsisukau ore ratu, sukurdama didesnę mosto jėgą. Prakirtusi prie pat šovinių esančią medieną, nusileidau žemyn. Iškvėpusi orą, lėtai įsidėjau į dėklą ginklą. Jausdama kaip žemę sudrebina nukrentantys šoviniai, apsisukau ant kulno.

-Gerai, nuo kada tu moki naudotis kalaviju?- pirma prabilo Lunatikė.

-Koks skirtumas,- tyliai tariau.- Šoviniai jums, rinkitės.

Priėjusi ir pati, atsidariau inventorių ir pradėjau dėti, atskaičiuodama modelius į tuos, kurių man reikia ir tuos, kurių gal kada prireiks. Kulkos kokybiškos, vertė mus padirbėti, norint surasti savas. Bet vos suradus reikiamas, galėjai pažymėti bet kokį kiekį ir įsidėti, tad vargo buvo, bet ne per daug.

Prisirinkusi reikiamų kulkų, patraukiau šaltinio link. Pritūpusi ant vieno kelio, pasėmiau vandens į delnus. Pažvelgusi į jį atsidusau. Jokio atvaizdo, tai tik žaidimas. Pakėlusi rankas,perbraukiau per veidą vandeniu ir nupurčiusi likusius lašelius, atsistojau.

-Dešimt minučių,- po nosimi sumurmėjusi slapčia užmečiau akį į Kataną, besijuokiantį su Lunatike. Tegul.

Pajutusi, kaip žiovulys nugali mane, užsimerkiau. Išsitraukusi iš dėklo kalaviją, nusipurčiau mieguistumą ir atsistojau beveik visu svoriu ant galinės kojos. Bandydama visokias atakas, pajutau ginklą nesuvaldant ir jis iškrito. Suraukusi antakius vėl jį paėmiau. Kremė, esanti ore, visai šalimais, priplaukė priešais ir žybtelėjo mėlynais žaibais. Šyptelėjusi įsidėjau kalaviją į dėklą, prisitraukiau medūzą arčiau skruosto, švelniai ją suimdama iš galo delnais. Pajutusi jos glotnų paviršių, šiltai kutenantį odą, užsimerkiau.

Laikiau tai apkabinimu, kurį pajusti galiu tik aš.

Kremė vis dėl to taip pat- tik žaidimas.