Kubos Misija

17.

|Aštuntoji valanda|

Jausdama kaip nuo bemiegių valandų kūnas tingiai juda ir vos atremia boso smūgius, sugriebiau laisva ranka už kitoje ginklo gale esančių ašmenų. Stipriau stumtelėjusi, atrėmiau kristalinio kalavijo puolimą. Susvyravęs milžiniškas driežas, suteikė man sekundę laiko. Tai viskas ko man reikia.

Pasinaudojusi išlavintu greičio lygiu, pasileidau bėgti ratu aplink bosą, sukurdama iliuziją. Pasimetęs siaubūnas akimis lakstė, ieškodamas kur gi galėtų kirsti. Apibėgusi paskutinį ratą, Iššokau tiesiai prieš jį ir užsimojusi, kirtau tiesiai jam į kristalą ties krūtine.

Išvargusi nusileidau ant žemės, kiek susvyruodama ant drebančių kojų. Įsmeigusi kardą į žemę, pasirėmiau į jį ir pažvelgiau į ašmenis. Nuraminusi savo kvėpavimą pažvelgiau į lentelę ir silpnai sau šyptelėjau.

-Kasha!- priėmusi visus sveikinimus iš žaidimo už pereitus lygius, atsisukau į Marką.- Tavo ataka! Ji nereali!

-Nieko labai tokio..- pasimetusi, pajutau skruostus užpildant raudonį.

-Tavęs net nesimatė!- Markas atrodo tiesiog plūdo entuziastingumu ir susižavėjimu, kas man nepatiko. Jis gali su didesniu darbu irgi toks pat, ar net stipresnis būti.- Vieną akimirką tu-

-Gerai baik jau,- Priėjęs Yongas padėjo jam ant peties ranką ir aš dėkinga šyptelėjau pavargusiu veidu jam.- Tu atrodai išvargus. Gal pailsėk?

-Ne ne ne,- pakėlusi rankas, papurčiau jas ir silpnai šyptelėjau, jausdama kaip jėgos ketina mane apleisti.- Reikia treniruotis. Viskas gerai.

-Tu tikra?- Jis pakreipė galvą, jausdamasis neužtikrintai.

-Taip, viskas gerai,- tariau, ištraukdama iš žemės kalaviją ir jį apsukdama dailiu ratu, nukračiau visus nešvarumus, bei įsidėjau į dėklą.- Eikit pailsėti.

Vaikinę paklusę pasuko link visų, susėdusių prie sienos ir bandančių bent kiek numigti. Giliai įkvėpusi, papurčiau galvą, taip atsikratydama mieguistumo, nors nuovargis ir liko. Pažvelgusi į Kremę, išspaudžiau šypsnį ir pasileidau bėgti aplink šią patalpą.

Turiu kelti lygius.

Privalau juos apginti.

Lyg kankinama baimės, kad vos pailsėjus galiu viską sužlugdyti, pasileidau bėgti iš visų jėgų. Pašokusi viršun pradėjau bėgti siena ir vis atsispirdama, pradėjau justi kojoje vienoje skausmą. Suinkštusi sulėtinau greitį ir beveik suklupau ir to pakako, kad stipriai įsirėžiau į žemę, nuslysdama kelis metrus.

-Kasha!- link manęs, jaučiančios skausmą visur, pribėgo Krihas. Susiėmusi už kulkšnies suinkščiau.- Leisk-

-Nereikia,- numušiau jo rankas ir pasiremdama ištrauktu iš dėklo kalaviju svyruodama pakilau. Koja skausmingai dilgčiojo, bet privalėjau toliau judėti. Ji tuoj susitvarkys.

-Kasha, tavo koja sužeista,- Krihas mane sudraudė ir pagriebęs už rankos, truktelėjo atgal.- Bent sugyk.

-Liko 10 minučių..- Tyliai sumurmėjau ir ištraukusi savo ranką iš jo gniaužtų, pajutau koją pradedant gyti ir gyvybes atsigeneruoti.

Atsukdama jam nugarą, pajutau akyse ašaras nuo tebepuošiančio kulkšnį skausmo. Įsidėjusi kalaviją į dėklą, pasileidau šlubuojant bėgti toliau. Negaliu sustoti. Negaliu leisti jiems manęs nugalėti.

Po kelių minučių koja pilnai sugijo ir aš vėl pasileidusi bėgti iš visų jėgų, ašaras turinčiomis akimis, žvilgtelėjau į sieną, kuria pirmai bandžiau bėgti. Turiu sukurti naują įgūdį. Bėgimas sienomis leistų man užtikrinti pilną saugumą kitiems. Jausdama kaip pavargęs kūnas kilnojasi nuo sunkaus kvėpavimo, atsispyriau nuo žemės, bei pašokusi viršun, kojomis paliečiau sienos plyteles. Išlaikiusi pusiausvyrą įsibėgėjau dar labiau ir pasisukusi, kad bėgčiau aukštyn, atsispyriau. Užsimerkusi padariau atbulinį kulverstį ir nusileidau, pajusdama, kaip nuo smūgio, koja nusibrozdina. Giliai kvėpuodama pažvelgiau į priekį ir išspaudžiau šypsnį. Man pavyko.

Prieš akis, atrodo net ryškesnis už liepsną, šokinėjo naujo įgūdžio ženkliukas. Priėmusi jį iškėliau kumštį į viršų ir nusijuokiau. Man iš tiesų pavyko. Nuleidusi ranką, pajutau, kaip kūną apleidžia jėgos ir sugriuvusi šalia kolonos, užsimerkiau. Turiu kelias minutes atsigavimui.

-Žinai, Katanas susierzino.- Šalia manęs sugriuvo Krihas, kurio žingsnių net neišgirdau.- Atrodo jį pradeda nervinti faktas, kad tu stipresnė.

-Nėra ko pavydėti, jis pats, kelinto? Keturiasdešimt aštunto?- Atmerkusi kiek užtinusias akis, pavargusiai pažvelgiau į vaikiną.

-Penkiasdešimto jei tiksliau.-Pataisos mane, vaikinas nusijuokė.- Bet tu jau Septyniasdešimt trečio, žmogau.

-Ketvirto,- šį kartą gavau aš progą jį pataisyti ir atrėmiau galvą į koloną. Jaučiausi išsekusi, bet turiu laikytis.- Bet tai tik lygis.

-Galiu paklausti?- Jis staiga nutylino balsą priversdamas mane surimtėti. Pažvelgusi į vaikino nuleistos galvos, susitaršiusius plaukus, numykiau teigiamą atsakymą.- Kaip tu žinai kokie įgūdžiai dar galimi?

Įsitempusi it styga, nuleidau galvą, išvengdama Kriho akių. Neketinau jam to atskleisti. Nenoriu, kad jie sužinotų. Jie manęs nekęs.

-Gal kada ir pasakysiu.- stengdamasi suformuoti balsą į švelnų, atsistojau ir perbraukusi per veidą delnais, pakėliau Krihą, truktelėdama už rankos.- O dabar, devintoji užduotis.

Silpnai šyptelėjusi vaikinui, patraukiau nuo akių plaukų sruogą ir apsisukusi ant kulno, patraukiau Grifo link.

Atsakymą išgauti bus sunku..