Kubos Misija

18.

|Devintoji valanda|

Vos sugebėdama išvengti boso atakos, pašokau aukštyn ir pažvelgiau į pasimetusius žaidėjus. Užmetusi akį į Krihą, kuris laiku patraukė Luną iš po smūgio kardu, pamačiau link manęs artėjančią sieną. Tai spąstai šokliams kaip aš. Išplėstomis akimis pažvelgusi į ją, per plauką išsisukau ir sulaikiusi kvapą, nusileidau ant žemės.

Net nespėjus atsikvėpti, žvynuotasis monstras, primenantis gyvatę ir turintis aplink galvą krištolinius gaurus, nusipurtė, paleisdamas į visas puses aštrius krištolus. Išsitraukusi ginklą, atsispyriau nuo vienos iš spastų sienų ir jai pašokus, bei mestelėjus mane priekin, perkirtau skrendančius ginklus pusiau. Pabirę žaidimo kodai privertė mane lengviau atsidusti.

-Yongai, Markai,- sušukau žaidėjams, ketindama duoti komandoms užduotis.- Aš nukreipsiu dėmesį, saugokitės uodegos ir nešokite į viršų.

-Jau pakeliui,- Linktelėję surinko kitus žaidėjus ir pasislėpę šešėlyje, už lindo monstrui už nugaros.

-Ei!- pamosavusi rankomis sulaukiau boso akių, nukreiptų tiesiai į mane. Išsišiepusi suplojau delnais kelis kartus, taip užtikrindama pilną dėmesį.- Pagauk jei gali, mule!

Suriaumojęs siaubūnas, pasipurtė, vėl paleisdams krištolo akmenis, bet šį kartą- visus viena kryptimi- į mane. Supratusi, kad šioje sitiacijoje prisidirbau, su kalaviju perkirtau jau kaip seniau, bet vis dėl to gabaliukai susmigo man į kairę ranką. Užsiėmusi už jos, pajutau, kaip baimės kibirkštėlė užsimezga krūtinėje. Pamačiusi link manęs artėjančią uodegą, įsibėgėjau ir ant nugaros praslydau po ja, ties galiuku. Persivertusi kūliu per petį, užmojai kardą ir apsisukusi, paleidau tiesiai į ją, tarp žvynų. Priėmusi skausmą, gyvatė garsiai suriaumojo, sudrebindama pastato sienas. Netrukus išgirdau smingančias kulkas jai iš nugaros ir pajutau, kaip kūną apleidžia jėgos. Išvargusi it su velniu ėjusi lenktynių, parkritau ant kelių ir subliuškau ant šono. Vėl ramybė.

-Tu sužeista,- pamačiusi Kataną, laikant sukruvintą durklą, pakėliau pavargusias akis.

-Viskas gerai,- nenorėdama, kad jis prie manęs lįstų, pabandžiau pasikelti, bet nuovargis buvo nugalėjęs mano kūną.

-Tiesiog patylėk ir leisk man tave sutvarstyti,- Vaikino žodžiai privertė mane nustebti. Pakėlusi į jį akis, stebėjau kaip mikliai jo rankos išrenka iš mano žaizdos krištolo likučius ir netrukus apriša tvarsčiu.- Tavo gyvybės pilnos. Kada paskutinį kartą miegojai?

-Prieš keturias valandas,- silpnu balsu tariau ir pasirėmiau ranka į žemę, bandydama atsikelti.

-Ei, ei, ei,- Katanas vėl paguldė mane ir pagrūmojo pirštu.- Ką manaisi daranti?

-Turiu dar treniruotis.- Neketinau jam pasiduoti ir vėl pabandžiau atsikelti. Bet netrukus buvau įkalinta vaikino glėbyje.- Ką darai?!

-Tau reikia pailsėti,- Jis ramiai tarė ir nugara atsirėmė į šalia sukritusį gyvatės kūną. Matydama Katano rankas, sunertas man ties pilvu, pajaučiau skruostus įkaistant, o akims pradedant merktis nuo šilumos. Paėmęs į savo delnus mano rankas, vaikinas susiraukė.- Tu sušalusi.

Jausdama, kad kito pasirinkimo, kaip tik pasiduoti- neturiu, tylomis atsidusau ir nejaukiai atsirėmiau kūnu jam į krūtinę. Kadangi buvau pakankamai smulki, lengvai tilpau į vaikino glėbį ir atrėmusi galvą atgal, užsimerkiau.

-Aš tau atkeršysiu, žinai.- prieš užmigdama tyliai sumurmėjau ir pajutau jo krūtinę suvibruojant nuo juoko.

-Lauksiu.. nesulauksiu..- jis su pertraukomis sušnabždėjo man į ausį ir aš galutinai pasidaviau miegui.

**

-Kaip sekėsi mokykloje?- mamos balsas pažadino mane iš minčių. Pakėlusi akis nuo lėkštės su kepsniu, sutikau moters akis.- Tai?

-Gavau dešimt iš chemijos,- pažvelgusi į stalo galą, nutirpau.- r-rašėme kontrolinį.

Sulaukusi šypsnio iš tėčio, pajutau veidą išbąlant. Mama nustebusi pakreipė galvą ir pažvelgė į mane.

-Ketinu išleisti žaidimą. Mėnesius dirbom ties programavimu.- Tėtis prakalbo, priversdamas mano akyse susikaupti ašaroms.- Vera, norėtum išbandyti? Vis tiek reikia viską patikrinti.

-Taip tėti,- jausdama, kaip ašaros bira skruostais it laisvi lietaus lašai, palinksėjau.-Taip, išbandysiu jį.

**

-Kasha,- mane silpnai pajudino Katanas ir suėmęs rankas, suplojo. Jam nusijuokus, atmerkiau akis, matydama, kaip vaizdas liejasi.- Ar tu verki?

-Taip,- atrodo pirmą kartą tai pripažindama, išpuošiau veidą šypsena.

-Ei, viskas gerai?- Vaikinas atrodė pasimetęs, bet aš seniai jaučiausi tokia laiminga. Palinksėjusi nusivaliau ašaras ir atsirėmiau į jo nugarą, pamiršdama tai, kad turime po kiek laiko gintis vėl nuo siaubūno.

-Viskas gerai,- užsimerkusi, džiaugiausi akimirka.

-Kasha..- tyliai numykė Katanas, priversdamas mane atsibusti iš šio "sapno".

-Taip?- Silpnai numykiau, nusirąžydama ir išpūsdama iš plaučių orą. Atrodo visos jėgos pas mane atsigamino iš naujo.

-Tu supranti kad mes nesame pora?- Jis tyliai numykė, priversdamas mane susiprasti kur aš esu. Aš jo glėbyje ir nesu nei mergina, nei kas.

Greit pašokusi ant kojų, pajutau skruostus užplūstant raudoniui. Pasitvarkiusi suknelę, pasigriebiau nuo žemės ginklus, kuriuos pasirodo Katanas buvo padėjęs šonan. Vaikinui atsistojus, bijojau sudaryti akių kontaktą. Visi žiūrėjo į mus keistais žvilgsniais.

-Tikiuosi nepridariau tau nemalonumų,- tyliai sumurmėjau. Po velnių. Kiek liūdesio užslėgė krūtinę. Turiu laikytis, tai tik žaidimas. Liko šešios užduotys. Beveik penkios.

-Gal kiek,- jis pakėlęs ranką, nusibraukė nuo veido plaukus. Nustebusi pakėliau akis. Viduje tikėjausi ne tokio atsakymo,- Supranti, dabar visi gali mus laikyti pora..

-Oh, taip apie tai,- Viena mintis, kad jis nelaikytų mūsų pora, skaldė mano širdį.

-Ne, ne, ne. Ne tame esmė,- Vaikinas silpnai nusijuokė, pradėdamas krapštyti ginklų dėklą.- Tiesiog...

Pasimetusi žvelgiau į jį. Ar tai.. Tai kas aš manau? Mintyse galvojau visus jo sakinio pratęsimo variantus. Aišku, tikėjausi geriausio.

-Man kaip ir patinka Luna.