Kubos Misija

2.

Nusiėmusi nuo peties snaiperį ir atlenkusi apsaugas nuo stikliukų, atitiesiau stovo kojeles. Pastačius ant jų ginklą, įdėjau naują apkabą ir atsiguliau ant pilvo, jausdama, kaip pilnai kūnu liečiu žemę. Kaip keista būti vaikino kūne.

Pasukusi vieną iš žiedų, vaizdui artinti, šalia savęs pasijungiau žemėlapį. Jie artėja. Šimtas metrų... Penkiasdešimt metrų. Keturiasdešimt.. trisdešimt.. Jie... Jie sustojo. Susiraukusi pažvelgiau į pro stikliuką matomą jau blogiukų komandą. Na ką gi.. bus įdomu..

Palaukusi kol visi vaikinai atsistos į vietas ir išsitrauks ginklus, pridėjau pirštą prie gaiduko. Vienas žingsnis ir tu miręs. Pasigirdus vado šūksniai ir šūviams, paleidau savąjį. Net nespėjęs atsisukti žmogus krito ir netrukus tapo kodų garais. O taip, aš ir vėl raudonasis žaidėjas.

Greitai užtaisiusi ginklą per nauja, paguldžiau ant žemės dar vieną šaulį. Kiti pradėjo trauktis, o naujokai- bėgti šalin. Na jau ne, šiandien prizą gausiu. Nusitaikiusi į paskutinį bėgantį vaikiną, pašoviau jo koją ir kaip galima greičiau sulanksčiau ginklą. Persimetusi jį per petį, pasileidau pro griuvėsius žemyn. Ilgai nereikėjo laukti dėl didelio bėgimo ir šokinėjimo lygio. Lėtai priėjusi prie už kojos susiėmusio vaikino, pritūpiau priešais, ranką uždėdama ant kelio.

-Ką turi vertingo?- paklausiau, šyptelėdama pusė lūpų. Mano trumpi plaukai buvo kedenami silpno vėjo.- Daiktai už gyvybę.

-Aš tau nieko neduosiu! Plėšike!- jis sušuko, susiėmęs už žaizdos, kuri švytėjo juodai.

-Neturiu tada kito pasirinkimo.- patraukiau pečiais ir atsistojusi, atsegiau pistoleto dėklą. Bet netrukus sustingau. Papūtus vėjui, pažvelgiau į kairę ir patraukiau galvą į šoną. Vaikino paleista kulka praskriejo pro dešinį skruostą.

-Atsitrauk nuo jo!- tik tada atpažinau jį. Tai tas pats vaikis iš šovinių parduotuvės. Ir jis laikė paprastus du pistoletus. Pakėlusi antakius, apsukau ginklą aplink pirštą ir sučiupusi, įdėjau į dėklą.

Papurčiusi galvą, pažvelgiau į kitą pusę, bet išgirdau dar atskriejančias kelias kulkas. Staigiai pašokusi, padariau ore salto su špagatu, per plauką išvengdama šovinių. Pasiėmusi nuo grindų kitų paliktus, tiksliau pasakius- nužudytųjų pamestus ginklus, įsidėjau juos į inventorių. Ore sklendė tik tyla.

Tik po kelių sekundžių, sudvejojusi, išsiėmiau į rankas vieną automatą. Kaip naujokui, turėtų puikiai tikti. Mestelėjusi jį vaikiui, silpnai šyptelėjau.

-Jei ne jis,- Pažvelgiau į pašautą vaikiną ir užsegiau pistoleto dėklą, kuris pasirodo buvo atsegtas.- Būtum miręs. Ir kartais pažvelkite aukščiau. Niekada nežinai kas gali užklupti.

Paskutinį kartą pažvelgusi į vaikį juodomis akimis, spragtelėjau seniau nuo žemės paimtą dūmų bombą ir mestelėjusi ją į priekį, pasileidau tolyn. Tik užlindusi už griūvėsių sustojau. Man tas vaikis nepatinka, bet jis drąsus.

Nors tarp drąsos ir kvailumo tik vienas žingsnis.

Pasijungusi žemėlapį, priartinau vaizdą šalia savęs. 3D žmogeliukai kalbėjo tarpusavyje. Numykusi, kadangi nieko įdomaus nevyko, pridėjau pirštą prie melynplaukio. Iššokęs vardas manęs nei nustebino, nei išgąsdino. Kriha. Negaliu jo teisti, nes pati turiu keistą pravardę.

-Kriha..- Tyliai sumurmėjau.

Patraukusi pečiais pažvelgiau į naują gautą žinutę. Tai nuo to pačio Joe, mano klasioko. Suraukusi antakius atidariau žinutę. Sulaikiusi orą, sukandau lūpą.

"Varžybos šiandien už pusvalandžio. Matosi esi geras žaidėjas. Prisijunk."- išpūtusi orą iš plaučių dėl palengvėjimo, kad jis manęs neatpažino, suvedžiau atsakymą.

"Būsiu."

Nusigavusi atgal į miestą, susikišau į palto kišenes rankas. Mačiau, kaip visi žiūri į mane keistai. Tikriausiai jau pradėjo sklisti gandai. Užėjusi į vieną iš kavinukių, susiradau kampinį staliuką ir užsisakiau paprastos kavos. Tikėjausi nuo visų atsijungti ir man pavyko. Bent kelioms minutėms. Vėliau priešais mane prisėdo kažkoks vaikinas. Lėtai pakėlusi akis į jį, pažvelgiau į ištiestą peilį ir vėliau jam tiesiai į akis.

-Atiduok savo pinigus, kitaip mirsi.- jis prikišo peilį arčiau. Nieko nedariau ir gurkštelėjau jau atneštos kavos iš puodelio.

Vaikinas užsimojo peiliu ir smeigė jį, bandydamas pataikyti į ranką, bet aš patraukiau ją ir šis įsismeigė į stalą. Pabaigusi kavą atsistojau ir ištraukusi peilį, padaviau jį atgal.

-Nesisvaidyk, kur nereikia,- tariau, palikdama jį vieną. Išėjusi į lauką, pasukau pagrindinės sostinės arenos link.

Bus smagu.