Kubos Misija

13.

|Ketvirta valanda|

-Grifai!- prišokusi priešais vaikiną, priėmiau savu kūnu šikšnosparnių būrio ataką, išsitraukiau ginklą ir jausdama, kaip aštriais nagais esu braižoma iš visų pusių

Pašokau viršun išstumdama Grifą iš šio sūkurio. Užtaisiusi ginklą išaudžiau šių gyvių komandą ir nusileidusi ant kelio, lėtai atsitiesiau.

-Viskas gerai?- atsisukusi į išsigandusį partnerį sulaukiau linktelėjimo.- Gerai.

-Kasha! Pridenk!- Krihas suriko neseniai sugalvoto kovos būdo kodą ir aš nusiėmusi nuo peties ginklą nusitaikiau į didžiausią kito šikšnosparnių būrio didžiausiąjį vienetą.

Kaip mat užtaisiusi snaiperio ginklą, priliečiau prie jo Kremės čiuptuvą. Įsielektrinęs įrankis, laikomas manęs, paniro žaibuose ir man iššovus, pasitiko šikšnosparnio būrio vadą didele elektros jėga. Nespėjęs duoti priešams atsikvėpti, pasiėmė dvynes į rankas ir iššaudė visus iki paskutinio.

Visiems sulaukus lentelių prieš akis, iškėlėme kaip pastaruosius kartus, kumščius į viršų. Po velnių, jie tampa vis artimesni mano draugai. Gal labiau komandiniai draugai.

Atrėmusi pagrindinį ginklą į vieną iš medžių, numečiau šalia jo ir pistoletą su durklu. Kaip mat sumažėjęs svoris prikabintas prie kūno, leido atsipalaiduoti. Pašokinėjusi ant pirštų galų, atsidusau iš palengvėjimo.

-Taip!- priėjusi prie Grifo, susimušiau su kumščiais.- Puikus darbas, vaikinai!

-Čia yra ir Luna, nepamiršk,- Markas, turintis dažytus raudonus plaukus, nusijuokė ir mestelėjo jos atgal.

-Ah taip,- pritardama šyptelėjau ir besisukdama pridūriau,- Luna, aš nenorėjau.

-Viskas gerai,- blondinė šiltai šyptelėjo, stovėdama arti Katano. Jausdama kaip viduje pradeda ošti keisti jausmai, papurčiau galvą juos išblaškydama.

Šyptelėjusi atgal, priėjau prie Kriho ir užmezgusi bereikšmį pokalbį, kuriuo tik norėjau atsikratyti bereikšmių minčių, keistai pasičiupusių Kataną su Luna. Galiausiai abiems užtilus, priėjau prie to pačio medžio, kur buvau pasidėjusi ginklus, pradėjau dėti į jiems įprastas vietas.

-Tai kas su tuo žvilgsniu?- Krihas staiga paklausė, luktelėdamas kol atsistosiu ir sudarė gilų žvilgsnį. Pasimetusi nukirtau jo bandymą kažką manyje nuskaityti pasimetimu.

-Nesuprantu klausimo,- pakėlusi rankas, pasitaisiau suknelės sluoksnius ir išsiėmusi plaukų gumytę, leidau plaukams pailsėti.

Pajutusi, kaip plaukai uždengia visą nugarą nuo jų neįprasto ilgumo, Krihas liko užėmęs kvapą. Lyg pabudęs iš transo, žaidėjas papurtė galvą ir sunėrė rankas ties krūtine.

-Kai dėjaisi ginklus žiūrėjai lyg į nieką,- jis paaiškino, stebėdamas mano rankas, kedenančias didelį plaukų kiekį. Galiausiai atsidususi iš palengvėjimo pakėliau antakį.- Tai ir klausiu, kas su tuo žvilgsniu?

-Nieko,- atsukdama jam nugarą, pasitaisiau ant peties esančios juostos poziciją.- Gal tau pasirodė.

-Kasha,- jis numykė mano vardą, pribėgdamas arčiau ir pradėdamas eiti man iš šono. O aš tik žiūrėjau kiekvieno žaidėjo sužeidimų kiekį.

-Taip, tai mano vardas,- linktelėjau, sulaukdama vaikino pasidavimo atodūsio. Šyptelėjusi dėl pergalės, kad nereiks kalbėti apie savo jausmus.

Pasukusi link vieno pakankamai stipriai sužeisto žaidėjo, blondiniškais plaukais bei vardu Grimas, išsiėmiau iš inventoriaus gyvybių eliksyrą. Pritūpusi ištiesiau jam laikomą buteliuką ir silpnai šyptelėjau užjausdama jo jaučiamą skausmą. Padėkojęs Grimas pridėjo prie lūpų eliksyrą ir atsidusęs iš palengvėjimo pradėjo gyti. Pasiremdama į kelius pakilau ir patapšnojau Krihai per petį.

-Einu nugulsiu,- atsukusi gulinčiam Grimui nugarą, šyptelėjau Krihui.

-Tau jis patinka, tiesa?- Jis tyliai paklausė priversdamas mane sustingti it staigiai užšaldytai į ledą.- Katanas. Tau jis patinka?

Nieko neatsakiusi pradėjau eiti tiesiai. "Aš nežinau, gerai? Nežinau."- mintyse tesi norėjo išrėkti šiuos žodžius, bet išlikau rami. Bent išore. Prisėdusi prie medžio, pasidėjau pagrindinį ginklą ant kelių ir su suknelės rankove pradėjau šveisti. Teliko vienuolika valandų ir aš nuo jo atitrūksiu. Katano nebematysiu. Niekada.

-Turėtum jam tai pasakyti, kol Luna nepavogė jo,- Krihas sugrįžo prie manęs ir aš pajutau, kaip stipriai sugniaužiu laikomą rankovę.

-Rimtai? Tu neatstosi, ane?- Ramiai, bet dabar jau kiek suerzintai tariau, nepakeldama akių nuo mano gyvybę daug kartų išgelbėjusio ginklo.

-Turiu omeny, o ką man daryti?- Krihas patraukė pečiais.- Mes draugai, tai bandau padėti.

Išgirdus šiuos žodžius, sustingau. Draugai. Nuleidusi akis, užtilau. Krihas laukė kelias minutes, kol kažką iš tarsi,  bet nesulaukęs nei skiemens, taip pat nusuko akis.

-Manau mums reikėtų pailsėti,- tyliai tariau ir vis sulaikydama žvilgsnį ties savo rankomis, lėtai sunėriau pirštus. 

Atrėmusi į medį ginklą, atsirėmiau nugara visai šalia jo ir palenkusi galvą, apsidengiau pečius bei veidą plaukais. Toks buvo mano plaukų pliusas. Kad jis ir vienintelis, jaučiausi patenkinta galėdama jais apsigaubti lyg nuosavais sparnais ir pasislėpti nuo pasaulio.

-Žinai, kad negali taip slėpti jausmų,- Kriho žodžiai privertė mane išpūsti akis.- Jei tau patinka hpkjhgcv-

Uždengusi jo burną delnu, pažvelgiau išsigandusi. Deja keli žaidėjai nuspėjo išgirsti pirmąją sakinio dalį. Jų žvilgsniai, įsmigę į mane, privertė mane susigūžti.

-Ačiū, dabar visi žinos, kad man patinka kažkas iš žaidėjų..- Pakilusi nuo žemės piktai pažvairavau į vaikiną ir paspyrusi priešais batą pasirodžiusį akmenuką, sužaibavau akimis.

-Kasha, aš nenorėjau,- Jis patraukęs pečiais, atsiprašė, bet mano kūną užėmęs irzlumas nugalėjo visą gerybę manyje.

-Tiesiog patylėk.- Agresyviai paėmusi savo pagrindinį ginklą, pažvelgiau tiesiai vaikinui į žalias akis, tankiai papurtydama galvą.- Padarei pakankamai.

Atsukusi Krihui nugarą, persimečiau per petį ginklo diržą ir piktais bei plačiais žingsniais, pasileidau kuo toliau nuo to vaikino. Reikėjo jam nieko nesakyti. Vėl darau tas pačias klaidas ir bandau iš naujo pasitikėti žmonėmis.