Kubos Misija

25.

|Keturiolikta valanda|

Pažvelgusi žemyn stumtelėjau kelias žarijas, kad ugnis neužgestų. Visi miegojo, snaudė, išskyrus mane ir Kataną. Atnešęs po arbatos puodelį, vaikinas prisėdo šalia manęs. Šyptelėjusi padėkojamai, perėmiau ją ir atrėmiau į Katano petį galvą.

-Pavargai?- Katanas paklausė, apjuosdamas mano pečius ranka. Įsitaisiusi jo glėbyje, numykiau neaiškų garsą.

-Ne, tik keista, kad viskas jau pasibaigia, žinai,- Žvilgtelėjusi į sugulusius žaidėjus, silpnai šyptelėjau. Tai mano draugai. Draugai, kurių neturėjau jau senai.- Praėjo tik keturiolika valandų, bet atrodo, lyg jus jau pažinočiau metus.

-Taip, tiesa,- sumurmėjęs man į plaukus, Katanas, palinksėjo. Pakėlęs žvilgsnį, įsmeigė jį į liepsnas priešais. Žvilgtelėjusi į jo veidą, šyptelėjau. Keista, kad jo nematysiu kiekvieną valandą.

-Žinai.. Tai ką pirmai pasakei,- tyliai numykiau. Vaikinas įsitempė it styga. Tai privertė mane kiek sukikenti.- Tai buvo miela, tik nesuprantu kodėl tai padarei.

-Nes tada žinojau, kad pamatysiu tave dar kartą.-Tyliai sušnabždėjusi Katanas privertė mane nurausti. Sudariusi akių kontaktą, neiškenčiau.

Pakilusi suėmiau jo veidą delnais ir sujungiau mūsų lūpas. Atsakęs vaikinas įvėlė į mano plaukus delną ir kilstelėjo smakrą, kad būtų patogiau, mat buvau žemesnė. Pajutusi, kaip sūrumas užpildo bučinį, susipratau esanti apsiašarojusi. Vos pritrūkus orui, lėtai atsitraukėme vienas nuo kito. Suglaudę kaktas, tyliai kvėpavome, besidžiaugdami vienas kito esybe. Prasimerkusi pažvelgiau į vaikiną, kuris taip pat netrukus pažvelgė tamsiomis akimis į mane ir pakėlęs ranką, nykščiu nubraukė ašaras nuo mano skruostų. Skausmingai šyptelėjusi, stipriai apsikabinau vaikiną. Buvo skaudu suvokti, kad tai paskutinės valandos kartu. Jį sutiksiu tik per gildijos susirinkimą. Bet po tiek laiko, praleisto kartu- penkiolika valandų atrodė lyg 15 savaičių- nuoskauda varstė širdį.

-Aš tavęs pasiilgsiu,- sumurmėjusi, paslėpiau veidą jo krūtinėje. Stipriau suspaudusi Kataną glėbyje, pajutau jį padedant ant mano galvos smakrą.

-Ne tu viena,- Šie žodžiai privertė mane tik labiau susigraudinti, tad giliai įkvėpusi, užsimerkiau. Net virpantis lūpa išdavė, kad esu arti antros verkimo bangos. Atsirėmęs į rastą už savęs, vaikinas privertė mane atsigulti jo glėbyje. Tarp pirštų gniauždama jo apsiausto odinę medžiagą, iš paskutiniųjų bandžiau nepratrūkti. Stipriai užsimerkusi, pajutau kaip ašaros ištrykšta lauk.

-Katanai,- virpančiu balsu, skausmingai ištariau. Kūnas kiek drebėjo nuo norėjimo verkti, bet laikiausi iš paskutiniųjų. Prasimerkusi, įsmeigiau dideles raudonas akis į vaikiną. Virpančia lūpa, pajutau, kaip sudrėksta nuo ašarų veidas.- Aš atsiprašau.. Atsiprašau už viską, kada buvau bjauri, ant tavęs šaukiau.

-Nereikia slėptis,- stebėjau iš antro aukšto, pragriuvusiomis grindimis, šešėlio išlendantį žmogaus siluetą.- Abu žinome, kad esame čia dviese.
-Kas tu ir ką čia darai?- Piktai paklausiau, išgirsdama mano žodžius pakartojantį aidą.
-Žaidėjas, radęs šią vietą pirmesnis.- Žmogaus siluetas netrukus nusileido žemyn ir aš atsistojusi, pažvelgiau tiesiai į jį.

Katanui net nespėjus sureaguoti, įsikibau į jo liemenį. Tai paskutinis kartas, kai galėsiu su juo gulėti glėbyje, verkti, gal net šnekėtis. Pajutusi aplink liemenį rankas tik dar labiau pratrūkau. Jaučiau, kaip vaikinas stipriau mane suspaudžia ir kiek suvirpa, pakėliau ašarotas akis. Jis sukandęs stipriai žandikaulį, stipriai užsimerkė.

-Nesi ta, kuri turėtų atsiprašinėti, Kasha,- Jis išspaudė per sukąstus dantis, atmerkdamas liūdnas ir kiek piktas akis į mane. Atrodo, jam skauda ne mažiau, nei man. Pajutusi, kaip akys tampa didesnėm, žvelgiau į drebantį iš pykčio vaikiną.- Tai aš tave, kaip kvailys, vaikiau. Negalėjau suknistai anksčiau pasakyti, kad man patinki. Buvau per kvailas, kad suprasčiau, jog turime per mažai laiko. 

-Katanai..- Tyliai sušnabždėjusi, prikandau lūpą. Tai buvo pirmas kartas, kada jį mačiau tokioje būsenoje. Nieko netarusi, įsikibau į vaikiną, lyg bijodama, kad jis tuoj pat taps kodų garais. Negaliu leisti jiems pražūti. Tai mano užduotis. Dėl to čia ir atsiradau. Paslėpusi veidą jo marškinėliuose, spūstelėjau glėbyje. Neketinau jo paleisti. Noriu pabūti kartu ilgiau. Kiek galima ilgiau.

-Katanai..?- tyliai sušnabždėjusi, po kelių minučių paklausiau, pakeldama akis. Bet vaikinas jau buvo užmerktomis akimis ir tyliai snūduriavo. Pakėlusi ranką nubraukiau nuo jo veido tamsių plaukų sruogą.

Supratusi, kad klausimo pateikti neišeis, taip pat atsiguliau, skruostą atremdama į Katano krūtinę. Apsikabinusi jį per liemenį, tyliai atsidusau. Tik tada suvokiau, kiek daug jėgų praradau per verkimą. Užsimerkusi, klausiausi, kaip tyliai šokinėja liepsnos, kurdamos savitą ritmą. Pajutusi, kaip pradedu kiek snausti, pasidaviau. Esu per daug išvargusi, kad išsilaikyčiau neužmigusi. Tai paskutinis snūstelėjimas su Katanu. Ir aš jį priimsiu.