Našlaitis (BAIGTA)

V DALIS "Pasitikėk tais, kurie nori pasitikėti tavimi"

- Dėkoju.

- *Пажалуйста, - lyg suprasdamas mane atsakė jis. Vaikinas buvo rusas, gal net ukrainietis. Jo veidas man kažkur matytas.

- **Молодец, Игорь, - pasigirdo kitas vyriškas balsas. Pro tas pačias duris atžingsniavo kostiumuotas vyras su krūva apsauginių. Jie visi buvo seilėti vampyrai, tačiau jų viršininkas visiškas žmogus. Iš čia užuodžiau tik šešių vampyrų kvapus. Vadinasi šis vaikis taip pat žmogus. - Ты хорошо стрелок, - kostiumuotasis priartėjo prie mudviejų. Nepažįstu nei vieno iš jų, o pabėgimo plano taip ir nesugalvojau.

- Нет. Я превосходныя стрелок. Твоя вампири никуда не годный.

- Они не твой, о твоя отца.

- Отличается что ты тоже принадлежат от моя отца

- Я просто наемный, - sutiko vyras. Ką jiedu čia pliauškia? - вампиры сделать своей работой, - mostelėjo galvą jis. Vaikinas priėjo arčiau pasikėlusio vyro ir drąstiškomis akimis pažvelgė į užtikrintą veidą.

- Идиот, - nusišypsojęs staigiai pakišo ginklą po vyro smakru ir peršovė kiaurai. Kruvinas ir negyvas sukrito palei vaikio kojas. Atsitraukęs prie manęs nužvelgė vampyrus. Šie sustojo ratu. Ketino keršyti už savo viršininką, o šis vaikis ką tik tapo dar vienu jų priešu. Jis staigiai atsisuko į mane. Perrėmęs ginklą ištiesė ranką per savo petį. - *Я не говорю по-английски. Меня зовут Игорь, - prisistatė jis. Tai šis banditas mano pusėje? Ko gero praleidau svarbią gyvenimo detalę, nes nieko nesuprantu. Man reikėjo nešdintis iš čia, o šis vaikinas - mano kelialapis iš čia. Dar kartelį suėmiau jo ranką ir tvirtai paspaudžiau atsakydamas.

- Angelas, - jis palinkčiojo ir staigiai mostelėjo galva į mano ginklą gulintį ant žemės. Pirštais virš dešinio peties pasukiojęs orą ragino paskubėti. Nieko nelaukęs čiupau ir vos suspėjęs užtaisyti, išgirdau kelis garsius, ausis kurtinančius šūvius. Igoris paleido į kaktą kulkas vienam, o tada antram vampyrui sargui. Jis buvo mano priedanga. Staigiai nusitaikiau ir sušaudžiau į mirtį neriančius pakalikus. O jie tikrai kvaili. Igoris bandė šauti dar kartą, bet baigėsi šoviniai. Metęs ginklą įsibėgėjo ir šoko tiesiai ant strazdanoto išbalusio vampyro, ranką sugrūsdamas į jo krūtinę. Nušokęs parodė krauju permirkusią širdį. Vampyras krito ant žemės. Dar keli šoko vaikiui ant nugaros. Vienam pataikiau į stuburą ir iš karto suparaližavau, kitam į tarpuakį, o trečiam į kojas. Suklupusiam Igoris nusuko sprandą. Įsijungė alermas. Abu sužiurome į mirksinčią lemputę virš laiptinės durų. Netrukus iš visų keturių kampų pasirodė tuzinas ginkluotų sargų.

DABAR

Mušėmės abu visą valandą. Nesijaučiau pavargęs ar išsekęs. Karts nuo karto kažkoks tipas man paduodavo išgerti. Su kiekvienu stikliuku kūnas vis labiau atsipalaiduodavo, o Igorį parversdavau ant žemės be jokio vargo. Paguldyti mane ant žemės jam išdegė tik porą kartų. Pirmą, kai nesitikėjau iš jo tokios atakos ir antrą, kai pasikasiau pakaušį. Trečią kartą jau būtų pavykę, bet per daug gerai nulaikiau pusiausvyrą, todėl praslydau. Galiausiai abu pripažinome, kad jis manęs nenurungs, o aš jo neužmušiu, todėl sugriebiau už rankos ir pastačiau ant kojų.

- ****Хорошо, - pagriebęs striukę nusišypsojo jis. - Eisiu prie baro. Prisijungsi? - paklausė Igoris. Jau ketinau sutikti, kai atsirado daugiau norinčių su manimi pakovoti ringe, ir dar daugiau norinčių visa tai stebėti. Igoris linktelėjo ir nuėjo, o aš likau. Šiandien laisvas vakaras ir galiu daryti, ką noriu. Prižiūrėtojas dar kartelį pametėjo pirštines. Į ringą šoko lieknas vaikis, užsimovė juodas pirštines ir atsistojo puolimo poza. Kas jam čia? Treniruotės? Vos tik vaikis puolė mane, aš jį tuoj pat paguldžiau žemėn. Dar kartelį pabandęs visvien atsidūrė ant žemės. Po kelių minučių jį pakeitė kitas. Išlenkiau dar vieną stikliuką, palaukiau, kol degimas nuslūgs, o tada užsimojęs truktelėjau kumščiu per smakrą. Pritūpęs plačiapetis vyras nesustojo. Jis staigiai puolė atgal ir smogė į smakrą. Kišau jam koją, bet vyras išvengė mano judesio. Staigiai griebiau jį ir visvien perverčiau per save. Sekantis...