DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XVII DALIS (IIs) "UŽSLĖPTA ATEITIS"

XVII DALIS

UŽSLĖPTA ATEITIS

Liusė

- Neatskleidžiame savo egzistencijos. Neįsimylėti. Neminėti Dievo vardo, tai įžeidimas. Žodžiai reikšmingi tik tyloje. Neturėti svajonių. Patenkinti savo poreikius, - atmintinai pakartojo demonų įstatymus Vrainas. Jis sėdėjo ant stalo, rankas sudėjęs viena su kita, akys nejuodavo. Jos tebebuvo rudos. Jis viltingai šypsojosi.

- Ar būtinai reikėjo jį taip išgąsinti? Ko gero neriasi dėl manęs iš kailio, - nepatenkinta atsakiau. Vrainas nušoko nuo stalo ir priėjo prie manęs. Jis laikė mane uždarytą net nesuprasi kur, bet čia tamsu, jokios šviesos, tik lempos, keturios tamsiai žalios spalvos sienos. Jo artumas manęs nebegundė, nors galbūt kūnas ir viliojo. Viskas užsibaigė vos tik jis prabilo, vos tik papasakojo apie savo visų metų planus, po to, kai Kailas tariamai sudegė šventoje ugnyje. Nieko nesakiau jam, nebijojau jo, nusivyliau juo, bet kažkodėl nei kiek nenustebau. Viena mano dalis tai labai seniai bandė įrodyti, o antra netikėjo, klaidino. Dabar jaučiau Vraino prisilietimą. Buvau nusisukusi, rankas susidėjusi ant krūtinės, supykusi, bet neįsižeidusi. Turėjau suprasti, kad toks kaip Vrainas niekada neįsimylėtų. Kietas, grynaukraujis, orginalus skaistyklos demonas.

- Vienu momentu pamaniau, kad man išties patinki, - sušnabždėjo jis. Tylūs žodžiai. Jis nebaigė. - Tuo momentu taip geidžiau, kad būtum visa mano. Tuo trumpu momentu gailėjausi tuo, ką planavau. Tuo momentu aš troškau būti žmogumi, - švelnus prisitraukimas prie savęs, bučinys į kaklą. Niekas nepadėjo. Mano akyse jis žlugo.

- Esu tik žmogus, Liusijanai. Galbūt dabar ir bus mano galas, bet žinai vieną dieną tu kentėsi. Kentėsi taip kaip nekentėjai. Kentėsi daug ir skaudžiai. Pažadu tau, - liūdnai ir ramiai atsakiau jam. Pasitraukiau nuo jo rankų, kurios anksčiau mane apgaulingai glamonėjo, kurios vertė tikėti, kad Vrainas toks kaip Raisas. Deja, Raisui neprilygsta nei vienas demonas. Žinojau, kad vieną kartą mano gyvenimas baigsis. Nustojau kovoti su tuo, su demonais, nes pavargau priešintis. Niekada per daug negalvojau kaip mirsiu, niekada per daug nesvajojau į ateitį. Būtent dabar prisiminiau savo brolį Oliverį. Atrodo taip seniai viskas nutiko. Kur jis? Ką daro? Jis pragare, vystosi į demoną ir galbūt vieną dieną pamatysiu jį. Man nesvarbu, kad jis buvo Logano mėgdžiotojas. Jis - šeima. Buvo to dalis. Gera prisiminti, kas yra šeima, kas ją saugo ir puosėlėja. - Ir kas toliau, Vrainai?  Papjausi mane? Perdursi, paskandinsi, - vardinau visus žudymo būdus, bet jam tai sukėlė juoką.

- Užsispyrimas tau tinka. Ko gero dėlto Raisas tik dar labiau tavęs siekia, - nusprendė jis. - Gersi? - paklausė. Papurčiau galvą. Jis gūžtelėjo pečiais, užsivertė butelį ir maukė iš visos širdies. Perverčiau akis ir ištiesiau ranką. Vrainas atbula ranka nusivalė lūpas ir perdavė man.

- Kam tau viso to reikia? Kodėl negali susitaikyti? Kodėl negali leisti man gyventi, būti su Raisu? - klausinėjau. Užsiverčiau butelį. Gėrimas raudonos spalvos, skanus, berods vyšnios.

- Man tik reikia susigrąžinti brolį, - paprastai paaiškino. - Man nesvarbios kitų gyvybės. Noriu, kad Rajanas man atleistų, kad pradėtume nuo pradžių. Raisas nevertas tavęs. Jis - demonas, Liuse, galėjai ir geriau, - Vrainas užsimerkė. Staiga ėmiau dusti, kūnas aptirpo, butelys iškrito iš rankų, darėsi silpna, dvejinosi akyse. Nieko nespėjau jam ištarti, akyse aptemo, suklupau ir nejučia užsimerkiau.

Raisas

Kailas su Lorele išdėstė visas vietas, kuriose galėtų būti Vrainas, bet nei viena neatrodė tokia tikra.