DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

II DALIS "KARŠTIS"

II DALIS

KARŠTIS

Liusė

Grįžau namo. Taip ir galvojau. Olis netylėjo ir pasakė tėvams. Šie norėjo ilgos diskusijos, kas ir kaip, bet Olis pataisė padėtį, pasakydamas, kad man viskas gerai, kad esu sveika ir kad mokyklinė diena mane išvargino. Ties paakutiniu sakiniu jis buvo teisus. Buvau pavargus. Numečiau kuprinę į kampą ir it koks metalinis stulpas, visu svoriu įkritau į lovą. Man trūko miego. Vėliau atsikelsiu ir padarysiu namų darbus. Kambario tarpduryje sužvangėjo mašinos raktai. Nujaučiau, kad tai Olis. Jis ramiai priėjo prie manęs ir paglostęs galvą apklojo anklode. Bent jau jis supranta mano padėtį, kad ir kokia šiuo metu ji būtų.

Nežinau kiek praėjo valandų, bet kai nubudau už lango švietė gatvių žibintai, o danguje blyno formos mėnulis. Pilnatis. Keista, kad dar sugebėjau miegoti. Pakilus iš lovos susiemiau už galvos. Lyg plyta man būtų trenkus per galvą. Ant stalo vis dar stovėjo mano rytinis, jau seniai atšąlusios arbatos puodelis. Prisėdau prie nešiojamo kompiuterio. Iš įpročio ar priklausomybės... Nežinau kaip iš tiesų, patikrinau mokyklos elito sukurtą tinklapį. Jis buvo sukurtas tam, kad sklistų gandai, išaiškėtų paslaptys, niūrūs dalykai. Kasdieną prisėsdama prie šio apsurdiško elitinio pasaulio atsidusdavau ir tyliai maldaudavau, kad tik nebūčiau gandų tema ar kita nesąmoninga legenda, kuri galbūt nei nešliaužiojo mokyklos koridoriais. Mano nusivylimu buvo. Naujame dienos puslapyje įkeltas vaizdo įrašas. Nuspaudžiau jį ir prisukus garsą peržiūrėjau. Tai filmuota medžiaga apie įvykį, nutikusį šiandien po pietų, už mokyklos ribų. Po velniais. Negana to, šį vaizdelį paskelbė kažkoks naujas iniciatorius pasivadinęs "Drumstėju". Supypsėjo mano telefonas, kuris gulėjo lyg nubaustas lovos gale, prie sienos. Ko gero Kali. Mano hipotezė pasiteisino, nes parašė Kali. "Peržvelk rytines naujienas". Tos pačios dienos naujienos, tik jos pasistūmėjusios tolėliau. Knisausi po tą gandų reikalą. Čia buvo įmestos naujos nuotraukos. Tos jaunos, labai dailios merginos. Ji buvo pasisukusi šonu, tad akys, veidas nedaug tesimatė. Taip pat ir vaikinai. Šie lygiai taip pat buvo nusisukę, bet buvo įmanoma įžvelgti vaikinų akis. Nagi, Liuse, tu jais nesidomi. Jie neįdomūs. Tu ne tokia. Pykau ant savęs. Norėjau išjungti kompiuterį, bet mano akys užkliuvo už komentarų. Kelios merginos rašė: "Kokie gražuoliai" "Tas iš kairės neįtikėtino grožio" "Kokie karšti" arba vaikinų kalbos "Graži mergina" "Mielai tokią patvarkyčiau" arba kaip viena mergina pakomentavo jos išvaizdą "Nuostabūs plaukai". Šias nuotraukas buvo įkėlęs vartotojas pasivadinęs "Slapukas". Visi puikiai žinom, kad tas "Slapukas" mūsų klasės moksliukas Borisas. Kokio galo jam kelti tas nuotraukas? Dėmesio trūkumas. Kažkur buvo naujas pranešimas apie tai, kaip Liusė Morris, tai aš, buvo išgelbėta paslaptingo vaikino su juodi gobtuvu. Po pranešimu buvo ir komentarų. Erzino, bet perskaičiau "Ko gero koks nevykėlis" arba "Mokyklos drąsuoliai, bet kai visada slepiantys veidus, nes yra baisūs". Tipiškos paauglių kalbos. Tą vaizdo įrašą matė pusė mokyklos. Nuostabu, o tikėjausi to išvengti. Oh... Supypsėjo mano telefonas. Ko gero ir vėl Kali. Mano hipotezė klaidinga. Reklaminė žinutė: "Vakarėlis. Aštuntą. Penktadienį". Nei vietos, nei tikslaus adresato, tik kažkoks kvailas užrašas "Drumstėjas". Kaip visada. Paėmiau ir ištryniau žinutę. Nuėjau maudytis. Po kokių penkiolikos minučių grįžau ir padarius namų darbus patraukiau link savo šventos lovos. Praeidama pro langą stabtelėjau. Man pasirodė, kad kažką mačiau, bet kieme nieko nebuvo. Nusisukau prigriebti telefono pakrovėją. Savo veidrodžio atspindyje pamačiau, kad mano kieme iš tiesų kažkas stovi. Staigiai atsisukau. Tamsoje įsibrovėlis menkai matėsi. Savo rankas laikė sukištas į kišenes. Sprendžiant iš stovėsenos, tai vyras. Ilgai spoksojau į jį, nors nieko nemačiau. Nei veido, nei jo plaukų. Absoliučiai, lyg žiūrėčiau į tuštumą. Jis apsisuko, o man sumirksėjus dingo. Arba man paranoja, arba haliucinacijos, arba abu. Einu iš proto.