DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

III DALIS (IIs) "SVETIMI"

III DALIS

SVETIMI

Raisas

Sėdėjau ant tvoros ir mąsčiau. Skambinti jai ar neskambinti? Eiti pas ją ar ne? Niekaip nesurezgiau, ką daryti ir ko imtis, kad pasijausčiau kaip jaučiausi. Net švarus San Diego oras man buvo per daug užterštas, siaubingai kankinantis ir dusinantis. Rankos lyg šalo, lyg kaito nuo įprastos kūno temperatūros. Nušokau nuo tvoros ir suvokiau, kad turiu nuo kažko pradėti. Jos ir mano ryšys išblankęs, sunkiai ją jaučiu, o jos dabartinės emocijos nei nerastos, nesusipainiojusios su mano jausmais. Per ilgai buvau atskirtas nuo jos. Rankos dreba žinant, kad ji gali turėti kitą, nors Vrainas patikino, kad ji tik kenčia dėl tėvų skyrybų. Priešaky stovėjo San Diego privati mokykla. Dvyliktos klasės juk nebaigiau. Čia greitai sutvarkiau viską, ko reikia. Tie demonų privalumai pavaldūs neblogiems dalykams. Dabar esu San Diego privačios mokyklos mokinys.

Liusė

Kroviausi knygas į rankinę. Susiradau naujus drabužius mokyklai. Teta apsilankymo proga padovanojo juodas, apsitempusias džinsines kelnes, juodus ir gražius aukštakulnius, kai sakiau jog menkai su tokiais vaikštau  ji pareiškė: "Tokia gražuolė turi deramai rengtis" arba "Mano grindys nebus mindžiojamos sportbačių". Paskutinis prajuokino. Na ir gavau dar gražią geltoną vasarinę palaidinę. Prie viso to ilgai taikiau kažkokius papuošalus, kuriuos teta man nupirko. Tiesą pasakius labai daug nupirko. Išsišukavau plaukus, nes šie buvo baisūs ir susivėlę. Juk bandžiau miegoti naujoje vietoje, o negana to Vrainas įkyriai slampinėjo paskui, bet visvien buvo išprašytas naktį dingti iš mano kambario. Jam tai nepatiko. Niekur neradau istorijos vadovėlio. Išieškojau visą suverstą lovą, kol pamačiau ją ant savo rašomojo stalo prie kurio dar šiandien neteko pabūvoti. Vadovėlis buvo padėtas prieš mano valią.

- Nepyk, - pasigirdo tylus atsakymas į mano tylą ir švelnus apsikabinimas, prisitraukimas prie savęs. - Kaip gražiai atrodai, - prikando lūpą jis ir atsuko mane priešais save. Vrainas atrodė toks gražus. Tik jo striukė buvo nebe juoda, o tamsiai ruda. Jo rankos taip tvirtai mane laikė, kad pabijojau jog kažin ar paleis.

- Man nepatinka, kai kažkas ima mano daiktus, - patikinau.

- Man nepatinka, kai pragaro laiškai būna be atgalinio adresato, bet tai manęs nesustabdo ir nepriverčia trauktis ar primušti siuntėjo, - patikino jis pirštu perbraukdamas per mano randą. - Eime, nuvešiu į mokyklą, - nusišypsojo jis. - Bijau, kad paskui netektų gailėtis, nes galiu ir nebeišleisti tavęs, - vos ne vos paleisdamas mane nekaltai prasitarė jis.

Pakeliui nors ir mažai kalbėjom, bet Vraino žvilgsnis nesitraukė nuo manęs nei per milimetrą, nei per sekundę. Nusukau akis į langą ir stebėjau lekiančius vaizdus. Mintys neaiškiai dėliojosi po mano minčių lauką. Taip nieko ir nesumąsčiau. Jis įvažiavo į mokyklos mašinų stovėjimo aikštelę. Išjungė variklį ir pasisuko į mane nutaisydamas tą šelmiškai gražią šypseną.

- Kada paimti? - paklausė jis.

- Paskambinsiu į pragarą, kai prireiks, - susimąsčius atsakiau. Vrainas nusijuokė.

- Viskas gerai? - pasiteiravo. Linktelėjau ir atsitokėjus grįžau į realybę.

- Eisiu, - sugriebus knygas ir rankinę pasakiau.

- Bučkį duosi? - klausinėjo. - Žinau, kad duosi, - juokėsi.

- Neerzink. Neduosiu, - atkirtau. Norėjau lipti, bet jis sugriebė mane už riešo ir atsukęs prieš save stipriai pabučiavo. Tas bučinys truko geras dvi minutes.