DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

IX DALIS "ŽMOGUS TURI RIBAS"

IX DALIS

ŽMOGUS TURI RIBAS

Liusė

Mane išmaudė. Stovėjau lyg šlapia višta. Jis lyg šlapias gaidys. Juk sušlapo kartu su manimi. Kitaip nebūčiau lindus. Vos tik išėjom iš vonios jis vėl nuo manęs gavo antausį.

- Pradedu prie to priprasti, - atsisukęs pasakė jis. Susiraukiau. Po kelių minučių jis man davė sausą megztinį. Mudu užbaigėm gaminti. Kol keturių rūšių sūrių pica kepė aš valiau stalą, o Raisas su šluota miltuotas grindis. Vaizdas buvo žiaurus. Apie pusvalandį palaukėm, o tada ištraukėm iš orkaitės. Padėjau ant stalo, o Raisas supjaustė ją į nedidelius gabalėlius. Jis pasmeigė vieną šakute ir įsikišo burnon, ko nepakėliau padaryti aš. Rankas susidėjus ant krūtinės stebėjau kaip jis mosikuoja šakute.

- Ragausi? - paklausė jis. Pakračiau galvą. - Ateik čia. Privalai paragauti. Skanu, - pasiūlė jis. Raisas pastūmė lėkštę, o aš jo nepaklausiau. Jis atsisėdo ant baro kėdės ir pasmeigęs šakute picos gabalėlį pagriebė mane už rankos ir staigiai, man nespėjus susivokti pasisodino ant savo kelių. Pasijutau nejaukiai. Lyg Raisas būtų mano vaikinas, o aš jo mergina. Jis įkišo man šakutę su kąsniu į burną. Jaučiausi lyg mažas vaikas. Kol kramčiau jis žiūrėjo į mane.

- Kodėl tu nuolatos į mane žiūri? - neištvėrus paklausiau jo. Jis nusijuokė. Tada surimtėjo.

- Leistum būti tavo draugu? Mažiau nei vaikinu, bet daugiau, nei draugu.

Šis klausimas buvo netikėtas. Nusprendžiau, kad reikia jį pataisyti.

- Ne daugiau negu draugu, gal, - mąsčiau. Jis įsikišo dar vieną picos gabalėlį. Sudundėjo laukinės durys. Į virtuvę įėjo Raiso sesuo Olivija. Pamačiusi mane rūsčiai nužvelgė. Aš staigiai atsikėliau. Neketinau su ja ginčytis, tai jos namai. Olivijos veide atsispindėjo pasipūtimas. Ji buvo graži ir labai stilinga, pasitikinti savimi. Maniau jog kels scenas, bet tik priėjo arčiau ir į priekį iškėlė ranką.

- Aš Olivija Konant, Raiso sesuo.

- Liusė Morris, - bet taip ir nepadaviau jai rankos. Per daug kiaurai mačiau kokia ji pikta. - Aš eisiu. Projektą užbaigsi pats? - atsisukau į Raisą, bet jis norėjo mane sulaikyti. Nelaukiau jo atsakymo tiesiog išėjau.

Raisas.

Pakilau nuo kėdės ir kumsčiu trenkiau per stalą. Pažvelgiau į seserį.

- Kodėl tu taip elgiesi? Tu neturėjai teisės jos išvyti. Ji buvo mano, o ne tavo. Kas per velnias, Oli? Tai, kad Damiejanas tave paliko nereiškia, kad tą patį reikia daryti ir su manimi, - stengiausi jai įgelti. Prieš metus palijo ją jis vaikinas Damijenas. Ji dėlto sielvartavo, buvo labai ilgai palūžusi, o dabar su pasipiktinimu jai tą kasdieną kartoju.

- Oi, nustok bambėti, Raisai, ji tau netinka. Plius, ji pati išėjo, net nepasisveikino, - nusiprunkštė. 

- Ji liko įvaryta baimės, Oli. Jie paprasti. Jie žmonės. Kodėl tu turi visada viską apsunkinti? Norėjau jos. Siekiau jos draugystės ir man beveik būtų pavykę, jei ne tavo aštri gaidelė, - nusivaipiau. Durimis trinktelėjęs grįžo Aidenas. 

- Kas vyksta? - atidaręs šaldytuvą paklausė jis. - Ei, kur mano "Greyerzer" sūris? - nepasitenkinęs paklausė jis. Pastūmiau lėkštę per visą stalą.

- Mėgaukis savo apetitu, nes manasis jau sugadintas, - nieko nelaukęs, daugiau moralų nebesiklausydamas išėjau iš namo. Tikėjausi pasivyti Liusę, bet jos jau nebuvo. Juk neblogai sekėsi, o sesuo viską sugadino. Ir buvo ta įtampa, kada ji leisis būti arčiau, buvo tas artumas, kada galėjau ja pasirūpinti, buvo ir pyktis nuo kurio energija plūdo į mane. Bet man pykčio nereikėjo. Aš ne toks. Ne toks. Nenorėjau būti "Ne daugiau negu draugas". Norėjau būti jai daug daugiau nei vaikinas, nei draugas, nei jos palydovas. Norėjau būti jai viskas, ką ji norėjo turėti. Ir dabar tai žlugo, nes galbūt daugiau to nepavyks padaryti. Ji ryžtinga. Ji drąsi, principinga, nesuvaldoma. Ji tokia, kokios ieškau daugiau nei vienerius ar dvejus metus. Ir kai ji paklausė, kodėl taip į ją žiūriu galėjau atsakyti, bet nutylėjau.