DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

I DALIS (IIs) "GERAS" KAIMYNAS

I DALIS

"GERAS" KAIMYNAS

Liusė

Mano diena - lyg matematinis sprendinys. Tikras galvos skausmas. Čia daiktus susiemiau, čia išsiemiau. Nuo pat ryto viskas voliojosi, kol atvažiavus mama iš nuomoto buto padėjo viską patogiai ir gerai susikrauti, tad bereikalingai mašina nebuvo užkrauta. Taip, po to, kai mano brolis Oliveris, pragaro Mėgdžiotojas buvo sugautas ir sekundės tikslumu nusuktas sprandas policija tiesiog iškėlė naują versiją. Turėjau duoti parodymus prieš savo brolį ir jis buvo nuteistas kaltu, nors ir atliko savo bausmę taip sakant mirtyje, Logano pragare, ko gero Šliuženų požemiuose. Mano tėtis ir mama nuo tada pradėjo labai pyktis. Barniai ir konfliktai kilo iš niekur. Mama padavė mano tėtį skyryboms. Tai buvo dar vienas chaosas mano gyvenime. Iki šiol sunkiai susigyvenu. Keista gyventi ramiai. Nieko nežinoti apie pragarą ar Raisą. Širdgėla tebepuola dėl Kailo netekties. Šį kartą jis nebegrįš. Visam laikui iškeliavo ten, kur negaliu suvokti. Ilgai važiavau į San Diegą. Vairuodama prisiminiau mano ir Vraino iškylą į muzikos šventę ir jo išmintį, kad tai nuostabiausias miestas. Nežinau ar buvau pastūmėta ar pati to užsigeidžiau, bet nei su tėčiu, nei su mama nebenorėjau gyventi. Mauricijaus gyventojų tarpe nebeliko mano draugės Kali. Man nebeliko daugiau čia ką veikti. Nusprendžiau baigti mokytis San Diego mokykloje ir gyventi pas tetą, kurią paskutinį kartą mačiau vaikystėje, kai buvau penkerių. Nors kelias ilgas ir tolimas, bet buvo verta. Važiuojant  prieš akis lėkė gamtos besikeičiantys vaizdai, bet vietoj to aš regėjau sudegusią bažnyčią, riksmą, baisų Logano Konanto veidą, jaučiau skausmą dėl Kailo, prisiminiau kaip paskutinis vaikinas prie kurio glaudžiausi buvo Vrainas, o Raisas per prievartą nutemtas pragaran. Kas nutiko? Kur jis? Kur jie visi? Kur pragaras? Ar dar vyksta nesutarimai? Ar pragare vis dar kyla sąmokslas? Ar yra aukštesnių jėgų, ar egzistuoja dangus? Tikra dangaus sąjunga, beprotiaron;ka demokratija, o ne monarchizmas? O gal priešingai?

Įvažiavau į didelį, erdvų kiemą. Mano teta jauna moteris, laivų kompanijos akcininkė. Taip, keistai skamba, kad savo giminėje turiu gerai žinomų žmonių. Mano automobilį pasitiko keli apsauginiai, lojantis šuo Reksas, atviras, didelis švarus baseinas ir be galo didelis namas su lyg dvaras. Taip, čia daug kas pasikeitę. Daug ko nebėra ar pakeista naujais daiktais. Kaukštelėjo juodi, brangūs metaliniai vartai. Priešais juos atsistojo juodai apsirengę, akiniuoti ir keliais laidais apsitaisę apsaugininkai. Mašiną palikau prie paradinių durų. Vienas iš apsauginių atidarė bagažinę ir ėmė traukti mano daiktus. Prigriebiau rankinę ir nedrąsiai žengiau į tetos namų vidų. Čia buvo tylu, bet tik iki tol, kol pasiekiau dalį svetainės. Girdėjau pykstantį balsą. Jis buvo mano tetos. Ji kalbėjosi telefonu, bet sėdėdama darbo kambaryje. Pro mane nešinos padėklais praėjo trys tarnaitės. Visos linktelėjo man, o tada aš nuėjau į darbo kambarį. Pabeldžiau į praviras duris. Teta sužiuro į mane ir nusišypsojus pirštu parodė, kad palaukčiau.

- Baik kalbėti kvailystes, Romai, mudu į tai investavome milijonus. Nedrįsk to užbaigti vien todėl, kad yra kažkoks tipas, kuris svajoja viską pasiglemžti iš mūsų. Tas laivas - mūsų ateitis! - ji numetė telefoną ir atsisuko į mane.

- Sveika, mieloji. Atleisk, kad pasitikau tave tokiomis aplinkybėmis. Dabar baisus chaosas kompanijoj, o dar svarbi vakarienė ir porą susitikimų mieste, - atsiduso ji. Mačiau. Jos akys lakstė nuo kabineto sienų prie mano rando ant veido. Ji buvo nustebus ir stengėsi to nerodyti. Sunkiai nepavyko ir tai mačiau. Man reikia prie to priprasti. Mano laimei ji neužsiminė apie jį.

- Įprasta, - palinksėjau galva.

- Taip, - patvirtino ji. - Kaip tau sekasi? Kaip tėvai?

- Jie išsiskyrė prieš mėnesį ir vis dar bandau su tuo susitaikyti, - patvirtinau.