DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXXVIII DALIS "DRUMSTĖJAS"

XXXVIII DALIS

DRUMSTĖJAS

Raisas

Abu kulverščiais nusivertėm rūsio laiptais žemyn.

- F su pliusu, nes likom gyvi, - užsikosėjo Kailas. Kandžiai nusijuokiau. Atsikėliau. - Tie Klastuoliai nedirba Loganui.

- Pastebėjau vos tik jie peržengė bažnyčios slenkstį, - patikinau. Kailas atsikėlė. Apsidairėm. Čia buvo krūva durų.

- Nepatikrinsim visų. Nėra laiko.

Liusė

Mėgdžiotojas stovėjo priešais. Vis spoksojo į mane, lyg pažinotų.

- Man gaila nužudyti tokį patrauklų veidelį.

- Paskubėk, nes kai Raisas ras mane, tai tavo subinę pasvilins visais įmanomais būdais.

- Net jei jie ir pateks į bažnyčios vidų ilgai netrauks, - karčiai nusijuokė jis.

- Bažnyčios. Ne, - papurčiau galvą. Mėgdžiotojas uždaręs mane bažnyčioje, nes demonams pavojinga vieta. Jie čia gali sudegti. - Šunsnukis! - spjaute išspjoviau. Mėgdžiotojas griebė pakaitintą metalą ir prikišo man prie apnuoginto šono. Ėmiau rėkti, spiegiau. Ašaros riedėjo be sustojimo. Mėgdžiotojas atsitraukė. Pasiemė naują kraujo buteliuką ir pakeitė mano dešinės rankos pilną buteliuką į tuščią. Bandžiau išsilaisvinti, bet niekaip. Mėgdžiotojas pagriebė peilį ir pakišo prie ausies.

- Žinai, gaila, kad mus sieja giminystės ryšiai, o tai dabar ne tik traukčiau tavąjį kraują, - jis nusiemė kapišoną ir kaukę. Mano akys pakraupo, patvino ašaromis.

- Oli?

Raisas

Su Kailu apžiūrą pasidalinom per pusę. Jos nebuvo. Kad ir kiek ištikrinom rūsio kambarių. Čia nieko nebuvo, o mudviem darėsi silpna.

- Ar čia man vienam taip šalta? - drebėdamas paklausė Kailas.

- Aš jau pradėjau melstis, - atkirtau žiūrėdamas į plytinę sieną. Atsirėmiau, nes buvo sunku stovėti. Kailas perbalo. - Juokauju, - numojau ranka. - Net ir aš sau neleisčiau to daryti.

- Raisai, siena.

- Taip, ji patogi, - nusivylęs savimi atkirtau. Jau norėjau užmerkti akis. Norėjau pailsėti, bet tai dangaus slėgis.

- Ne, už jos kažkas yra. Ji nauja. Matai? - parodydamas naujus kontūrus malė Kailas. Atsistojau. Ir ėmiau daužyti ją. Spyriau iš kojos ir rankos, bet nieko.

- Mes per silpni. Kailai, greičiau mąstom, nes manau jog mums nedaug liko iki paskutinio karšto atodūsio.

Liusė

Negalėjau patikėti. Tai Olis. Visą tą laiką Olis buvo didysis Mėgdžiotojas. Logano Mėgdžiotojas. Jis patraukė peilį.

- Oliveri? - nepatikėjau. - Nesąmonė, - pravirkau.

- Taip, sesut, tai aš Oliveris Morrisas didysis demono Logano Mėgdžiotojas, - užriko jis.

- Ne, tu? Tu! Oli, kaip tu galėjai į tai įsisukti? Tave nuteis. Pasiduok, - rėkiau. Skaudėjo, bet ne žaizdas, o širdį.

- Šeima svarbi, bet tapti demonu, tai svarbiau, - į ugnį žiūrėdamas aiškino jis.