DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

PROLOGAS II SEZONAS

DEMONO KŪNAS. PADERMĖ

II SEZONAS

PROLOGAS

PRAGARAS

Viskas baigėsi. Baigėsi taip kaip nei vienas iš mūsų nenorėjo. Viskas baigėsi ne taip kaip planavau. Planai iširo, kai mano brolis Loganas iškrėtė siaubingą pokštą. Tikėtina, kad viskas atstatyta, kad Šnabždesių žemės vėl auga pagal seną tvarką. Čia, pragare praėjo lygiai trisdešimt metų. Ten viršuje praėjo beveik dešimt metų, o žemėje tai tiesiog vieneri metai. Kailas sudegė toje bažnyčioje. Demonai nebijo ugnies, tačiau visa tai įvyko bažnyčios šventose žemėse. Norėjau jam padėti, bet... Kasdieną galvoju apie tą įvykį. Nemačiau Liusės visus žemiškus metus. Kaip ji? Kur ji? Ar turi kitą? Ar gerai mokosi? Ar susirado naujų draugų po Kali nužudymo? Kur Vrainas? Ah taip. Jis kažkur netoliese. Karts nuo karto jam pavykdavo pasprukti ir įsitikinti, kad Liusei viskas gerai. Logano norais Klastuoliai buvo ištremti iš pragaro dėl sąmokslo prieš patį pragaro karalių, o tai yra mano brolį. Sėdžiu uždarytas pragaro labirinte. Sėdžiu ir atlieku trisdešimt trijų metų pragaro bausmę, kuri tiesiog verčia kentėti. Jau seniai neteko to daryti. Paskutinį kartą, kai buvau ketverių. Visas pavargęs ir suprakaitavęs ant uolienų nugriuvo Vrainas.

- Kaip? - atsirėmęs į kietą akmenį paklausiau jo.

- Lūžo šonkauliai, keli krumplių kaulai, o Liusei viskas gerai. Ji kraustosi ir jos tėvai skiriasi. Atleisk, Raisai, nebegaliu taip kilnotis per pragaro vartus. Kaskart lūžta vis daugiau kaulų. Skausmas darosi nepakenčiamas.

- Kol nepabaigsim bausmės jis mudviejų nepaleis, - iškošiau pro dantis.

- Argumentai aiškūs, - atsakė jis. Vrainas persisuko ir kruvinom rankom bandė pasiekti viršutinius kalno akmenis. - Ir kas sugalvojo tokią pragaro politiką? - nusispjovęs į šoną klausdamas užriko Vrainas. Padariau tą patį.  - Mudu turim ištrūkti iš šios velniavos, - pasisukęs kalbėjo jis. - Dėl jos.

- Taika? - paklausiau. Vrainas ištiesė nešvarią, kruviną, žaizdotą ranką. Suėmiau ją ir tvirtai paspaudė.

- Taika, - atsakė.

- Nešdinamės iš čia, - suinkštė jis. Paskutinė bausmė liko užlipti į aštrių uolienų pilną pragaro kalną. Pasiekę viršūnę plikom rankom galėsim išeiti. Bėda ta, kad su kiekviena valanda kalnas tampa vis keliais metrais aukštesnis. Galiausiai mudu su Vrainu nutarėm nepasiduoti. Kopėm per ilgai ir kopsim dar ilgiau jeigu nepasistengsim greičiau. Teleportuotis negalima. Griežta bausmė. Vienintelis Vrainas gali ir žino kaip prasmukti, bet ir jo teleportacija neatneša geresnio gyvenimo. Kiekviena teleportacija sulaužo vis daugiau kaulų ir Vrainas daugiau nebegali to tęsti. Ant kiekvieno akmens rankos be paliovos slidinėjo. Kojos pavargusios, tačiau besistengiančios užlipti dar viena uoliena aukščiau. Nuovargio jau seniai nebuvau jautęs. Būdamas su Liuse jaučiausi pilnas gyvybės, jėgos, energijos ir visa tai jos dėka. Vraino ranka slydo nuo uolienos. Jis krito, bet pasileisdamas viena uoliena žemiau jį sugavau. Truktelėjau į save ir visa beturėta jėga padėjau jam užlipti ant naujos uolienos. Jis atsikvėpė. Palinksėjęs galva lipo toliau, o aš paskui. Atrodė jog viskas trunka jau visą amžinybę. Staiga mudu pasiekėm kalno viršūnę. Čia pūtė jautrus žemės vėjas, jautėsi menkas šaltis ir siaubingas karštis. Lyg tiesūs stulpai apsisukom ir nugaromis kritom ant plokščios viršūnės. Be paliovos garsiai alsavome ir stebėjome giedresnį, raudonų garų pritvinkusį pragaro viršutinį skliautą. Bandžiau kvėpuoti ramiai, bet buvau per daug išvargęs. Girdėjau ir Vraino šniokštimą. Lyg puolę angelai ištiesėm rankas ir gulėjom nejudėdami. Lengvai užmerkėm akis. Kad ir kas bebūtų buvo verta užlipti ir bendradarbiauti su priešininku, kuris laikinai pabuvo mano draugu. Staiga pajutau lengvą, gaivų vėjelį, menką šilumą ir drėgmę aplink save.

Pramerkiau akis. Priešais stebėjau nebe pragaro viršutinį skliautą, o dangų. Dangų nuo žemės paviršiaus. Plaukė plunksniniai debesys. Rankos užčiuopė žolę, kuri staigiai sudegė. Išgirdau mūkimą. Vos ne vos atsikėliau. Paskui mane atsisėdo ir Vrainas. Prisimerkę stebėjom einančią karvių bandą, girdėjome traktoriaus burzgimą. Dešinėje ūkininkas vairavo žalią, grėmėzdišką traktorių, rinko sufasuotą šieną. Gamtos vaizde buvo dideli snieguoti kalnai, o aplinkui didelės medinės ūkinės ganyklų tvoros. Užuodžiau svylėsių kvapą ir gryno oro švelnumą.

- San Diegas, - giliai įkvėpdamas atsiduso Vrainas. - Mano meilė, - pridūrė. Pasisukau į jį ir sarkastiškai prisimerkęs šypsojausi. Prisimerkęs atsisuko taip pat. Iš kažkur išsitraukė rudus akinius nuo saulės.

- Vasara, - prabilau. - Ji turėtų būti dvyliktokė, - tyliai kalbėjau. Jis klausėsi. - Ko gero taika baigta, - prisiminiau. Jis užsidėjo akinius ir šaltai nusijuokė.

- Kokie mes demonai, jei norim taikos? Sandėris. Tai tebuvo geras sandėris, - pataisė jis ir pakilo nuo sudegusios žolės. Pasitvarkęs plonytę odinę striukę apsidairė. Atsikėliau ir aš.

- Regis mudu vėl priešai, - patenkintas atsiliepiau.

- Gyvenimas yra geras filmas. Tu ir aš esam skirtingų skonių spragėsiai, - patikino jis. - Jei nebūtume priešai su kuogi žaistume šachmatais arba dartais, Raisai? - Vrainas nusispjovė į šoną, o tada patikrino savo naujus gebėjimus. Jis priklauso Roizams. Išlindę ašmenys ir byrančios, degančios plunksnos rodo, kad jis Roizas. Vrainas išsišiepė ir prieš dingdamas ištarė.

- Dievinu pragaro politiką.

politiką.

ČIA TOKIA DAUGIAU ĮŽANGĄ NEI PROLOGAS, TAČIAU JIS NEMAŽAI PASAKO, KAS NUTIKO PO PIRMO SEZONO FINALO. :)