DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

VI DALIS "BERGDŽIA TIESA"

VI DALIS 

BERGDŽIA TIESA

Liusė 

Jaučiau kažkokius virpesius, lyg elektra nukrėtusi mane. Bandžiau drąsiai žiūrėti jam į akis. Bandžiau, bet nepavyko. Jaučiausi per silpnai, per daug nedrąsiai. Širdis ėmė stipriai tuksėti, tankiai kvėpavau. Nežinau, tai iš baimės ar pykčio; susijaudinimo ar jautrumo; dėmesio ar susikaupimo. Man visko buvo per daug. Per daug Raiso. Nuo pat pradžių nemokėjau su juo elgtis. Nuo pat pradžių nemokėjau elgtis laisvai. Bijojau suklysti. Bijojau pasiduoti. Tik kam? 

Jis buvo ne vienas. Mintis, kad ir aš ne viena, nuveja kitą. Jo brolis, jeigu tai brolis, ganėtinai aukštesnis nei pats Raisas. Jo veidas neatrodė toks šaltas ar agresyvus. Kodėl tada Raisas toks? Jo rankos buvo sukištos į odinės striukės kišenes. Jo žvilgsnis varstė mane kiaurai, per drabužius, per odą į sielą, sąžinę. Jie buvo panašūs. Abu turėjo kažką, kas turėjo įtakos man. Darėsi karšta, trūko oro. Taip nuolatos... Išgirdau kalbant Kali ir supratau, kad privalau grįžti realybėn. Ji kalbėjo su jais abiem, bet daugiausiai su Aidenu. Raisas tylėjo. Jis vis žiūrėjo. Tas žvilgnis tirpdė iki susileidimo, bet jaučiau jog galiu tam atsisispirti. Taip ir yra. Lyg turėčiau du pasirinkimus: leistis vedžiojamai arba nesileisti paguldomai. Norėjau ir to, ir to. Norėjau abiejų. Vieno daugiau, vieno mažiau. Kas tai? Hormonų protrūkis? Mano akys nukrypo ties šokančia minia. Jaučiau, kad Aideno ir Kali nebėra. Jaučiau sukantį ratą, sparną rėžiantį aplink mane Raisą. Stengiausi būti akmuo jo širdžiai, stengiausi būti ugnis jo akims, bet užtenka to žvilgsnio ir viskas baigta. 

- Žaisim katę ir pelę? - paklausė jis.

- Žaidi be varžovo, - šaltai atkirtau. Jis sustojo priešais ir pažvelgė nuoširdesnėm akim. 

- O kas jeigu man reikia, kad kas nors mane sutramdytų? - palinkęs paklausė manęs. - Galiu paklausti? - pasiteiravo jis. Nieko neatsakiau. - Aš vistiek paklausiu, - nusprendė jis. Raiso balsas skambėjo užtikrintai šaltai. Jis žinojo savo vertę, žinojo savo jėgą, savo principus, savo moralę ir ambicijas. Jis viską turėjo. - Bijai? 

- Tavęs? Nei kiek, - nusiprunksčiau. Jis vėl apėjo ratą aplink mane, lyg grifas sukdamas ratus ore. Tada staigiai čiupo mane ir prisitraukė prie savęs, savo rankas padėdamas man ant liemens. Negalėjau ištrūkti. Jo jėga buvo didelė. Dabar bijojau, bet ne jo. Ne to, koks jis yra. Bijojau to netekti, bet nepripažinau. Vis dar bandžiau ištrūkti.

- O dabar? - paklausė jis. Jaučiau jo ranką slenkant koja, man po suknele. Žinojau šį jausmą. Juk turėjau vaikiną. Ir ne, tai ne Metas. Su juo draugavau kelis mėnesius. Užtektinai. Jo dešinė ranka vis dar tvirtai laikė mane, o kairė darė savo. 

- Ne, - tyliai ištariau. Jis nebijo, kad jį pamatys kiti. Galėjau šaukti, kad man padėtų, kad prie manęs lenda prieš mano valią, bet nerėkiau. Jis nubraukė ranka mano plaukus apnuogino kaklą, bet nieko nedarė. - Galiu paklausti? - dabar jis tylėjo. - Aš visvien paklausiau, - pasitaisiau. Padariau taip kaip jis. Pasitelkiau jo logiką, jo moralę. - Tai tu nubraižei tą penkiakampę žvaigždę. Ta R raidė reiškė Raisas, o L - Liusė? - jaučiau jo menką prisilietimą, kol jis atsitraukė, paleido mane.

- Mačiau kaip žiūri į tą ženklą. Nieko daugiau, - paneigė jis. Raisas melavo. Jis akivaizdžiai melavo, bet nesustojo šypsotis, o šypsena tiesiog kerinti. Tada jis pridūrė. - Jei leisi pakviesti tave šokti atsakysiu į tavo klausimą, - jis ištiesė ranką priešais. Laukė, kol sutiksiu. Minioje susiradau Kali. Ji šoko su Aidenu. Greita mergina. Aš per save taip greitai neperlipu. Valdoma kažkokio instinkto pirštais priliečiau Raiso ranką. Šis sugriebęs mano pirštus, įkalino visą ranką savojoje. Tuomet stipriai suspaudė ir paskui save nusivedė šokti. 

- Na? - po valandos paklausiau jo. Jaučiau kaip jo rankos dar tvirčiau laiko mano liemenį, tarytum jis nori būti įsitikinęs, kad nepabėgčiau. Kaip jis, taip ir aš. Mano rankos buvo apsivijusios jo kaklą, tad aš tik dar tvirčiau jį suspaudžiau. Dėl manęs jis tegul, kad ir uždūsta, bet visas sadizmas baigiasi, kai jis priverčia pažvelgti į jį. Tos mėlynumu žaidžiančios akys, ta jėga ir maža žaisminga šypsenėlė, žaidžianti jo lūpų kampučiuose. Jis turėjo tas mielas, žavingas duobutes. Kai neištveriu nusuku akis, o jis toliau į mane spokso, lyg būčiau Laisvės statula Niujorke. Nors ir buvo vakarėlis, bet muzika skambėjo įvairi. Iš pradžių buvo garsi, ausis draskanti, transas ir dar galai žino kokia. Atėjus vakarui mūsų visų ausis pasiekė lėta muzika. Taip, ir ką man reikėjo daryti, kai buvau Raiso glėbio valdžioje? Ogi nieko. Bandžiau išsivaduoti, bet tai bergdžia. - Tai pasakysi? - pakartojau klausimą, dairydamasi po žmonių minią.

- Ką nori sužinoti? - tyliai paklausė jis. - Jei tu vėl apie tą simbolį, tai jis šeimos relikvija ir tiek.

Išklausiau jo, o tada atsisukus paklausiau.

- Kodėl psichologijos mokytoja tavęs neprisiminė, nors sėdėjai toje pamokoje? 

- Kažką maišai. Tokiomis pamokomis aš nesidomiu, - nusijuokė jis. Aš supykau. Patraukiau rankas nuo jo kaklo ir vos ne vos išsivadavus iš jo, pradėjau eiti link išėjimo. Jis prisivijo mane ir pačiupo už dešinės rankos riešo. Jo šypsena nebekerėjo kaip pirmiau. Dabar jis buvo panašus į spalvotą ir nespalvotą žmogų kaip tas namas, tas šuo. Nusipurčiau pakratydama galvą, nes man visiška paranoja.

- Liuse, palauk, - paprašė jis, tvirtai suspausdamas mano riešą.

- Paleisk mane. Man skauda, - ėmiau skųstis. Jo akys nenukrypo nuo manęs. Jis nesigailėjo, kad tvirtai spaudė mano riešą. - Paleisk, nes už savo veiksmus neatsakau, - supykau. Jis manimi netikėjo. O kas nepatiki prisiprašo. Užsimojau laisva ranka ir jis gavo per nosį. Kitaip tariant neblogas antausis. Jo ranka atleido manąją. Jis nusigręžė į Tamsą. Piktai, visa suirzusi pažvelgiau į jį. Jis daugiau neatsisuko, nieko neištarė. Supratau, kad tai mano kelias namo. Nebandžiau jo atsiprašyti, nebandžiau su juo kalbėti, nes su tokiais kalbėti neturiu apie ką. Jis norėjo, kad jo bijočiau. Puiku. Nes dabar aš jo bijau. Nes dabar nenorėjau su juo kalbėtis. Jo įžūlumas, jo paslaptingumas ir pasikėlimas trukdė besiplečiančiam bendravimui. Nepakenčiu melo. Nepakenčiu, kai man meluoja. Nepakenčiu, kai žmonės save laiko geresniais nei visi kiti. Viso to per daug.

Patraukiau link namų pėščiomis. Bandžiau paskambinti tėčiui, bet jo telefonas buvo išjungtas. Bandžiau paskambinti Oliui, bet vos tik jis pakėlė telefonas išsikrovė. Garsiai nusikeikiau ir šaligatviu traukiau namo. Kelyje buvo tamsu, šaltis šiurpino odą. Jaučiau, kad einu ne viena. Jaučiau, kad kažkas seka iš paskos. Sustojus atsisukau, bet nieko nebuvo. Vakarėlio muzika vis dar trankiai girdėjosi, bet čia tik medžių šešėliai. Ir... Karkiančios varnos. Keista. Rankas susidėjus ant krūtinės, akis nudelbus žemyn ėjau namo. Man nereikėjo Kali palaikymo, man nesinorėjo matyti Raiso. Man nesinorėjo nieko. Pasukau kairėn. Staiga mane kažkas griebė ir pargriovė ant žemės. Smarkiai susitrenkiau galvą. Akyse ėmė riedėti vaizdai lyg važiuojanti mašina. Ranka bandžiau apčiuopti kažką, kas padėtų atsistoti, bet tame ir buvo esmė. Visur lygu ir tuščia. Pajutau šaltą ir aštrų daiktą palei kaklą. Jis slinko mano kūnu it koks riedantis akmuo. Pajutau svorį ant savęs. Kažkas tarsi sėdėtų ant manęs, kad nepabėgčiau, kad viską skaudėtų. Bandžiau įžvelgti kas tai, bet nepavyko. Tada išgirdau triukšmą. Jis virto spiegimu. Skubiai užuodžiau dūmus. Bandžiau keltis, bet tas, kas ant manęs sėdėjo neleido pajudėti. Suinksčiau, kraipiau galvą, bet nieko. Pasigirdo skerdžiami žmonių balsai, girti šūkavimai. Man svaigo galva. Pajutau šilumą. Supratau, kad kažkas mane pabučiavo. Bučinys buvo švelnus, bet stiprus lyg geidulys apėmęs visą mano kūną. Nebuvo jėgų priešintis. Baimė apėmė širdį. Bijojau, nes nežinojau, kas su manimi. Nenorėjau būti nukankinta ar išprievartauta. Mano ausyse vis dar skambėjo kurtinantis garsas ir dūmai. Tik šie smirdėjo ne įprastu kvapu. Tai buvo sieros kvapas kaip per chemijos pamokas. Burnoje ėmiau jausti kraujo ir metalo skonį. Man skaudėjo kūną. Pajutau kaip mane kažkas pakelia. Nepažįstamas objektas ėmė judėti. Mano rankos buvo nukarusios. Galva, įkaitusi ausis ir nubrozdintas skruostas jautė kažkieno petį. Jaučiau, nosį kutenančius plaukus. Tai buvo mano plaukai. Nebuvau pajėgi pakelti galvos. Riksmai slopo, kūnas taip pat. Viskas pamažu nyko. Nei nepajutau kaip viskas išsijungė. Paskutinė garsiai ištarta mintis buvo:

- Kad ir kas tu, nedaryk man blogo. Prašau...