DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XIII DALIS "EMOCIJŲ PROGNOZĖ"

XIII DALIS

EMOCIJŲ PROGNOZĖ

Liusė

Per pastarąsiąs darbo dienas nieko neįprasto neįvyko. Viskas slinko lėtai ir pamažu. Namų darbai... Šiaip darbai... Raiso "Darbščiųjų rankų" veikla ir toliau paaugliškos bėdos. Pamažu praslinko visa savaitė. Oliveris sutiko eiti į klubą. Negana to prie manęs ir Olio prisidės Kali. Gal ir gerai. Per visas šias savaites mes nebuvome tokios artimos kaip anksčiau. Penktadienis laisvas vakaras nuo visko. Galvoje skambėjo tik gera muzika ir lengvos mintys. Nutariau šį vakarą praleisti su Kali ir Oliu. Daugiau jokių pašalinių. Nekviečiau net Raiso, bet už tai Kali pakvietė Aideną, kas man nepatiko. Mudu niekada gerai nesutarėm. Nežinau kodėl. Apsivilkau trumpą sijoną ir gražią palaidinę trumpomis rankovėmis. Papuošalų dėžutėje susiradau gražią skirtingų spalvų apyrankę. "Derės prie palaidinės" - pagalvojau. Susišukavau plaukus ir jie gražiai krito ant mano pečių. Kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo Olis. Šis vilkėjo tamsų džemperį ir gerai atsiraitojęs rankoves. Tamsūs laisvi džinsai ir kepurė su snapeliu atgal.

- Pasiruošus? - paklausė jis ir nusišypsojo. Linktelėjo ir prigriebiau iš piniginės pinigų. - Aš statysiu, nes tau neparduos, - sukikeno jis. Nusivaipiau. Kaip tik tuo metu man parašė Kali, kad ji netoli klubo ir lauks mūsų vidun. Galiausiai praslinkom pro tėvus pasakydami, kad važiuojam pas Kali, o Olis važiuoja pas draugą. Taip melas tapo mūsų išėjimu. Prieš išvažiuojant Oliveris įkišo netikrą tapatybės kortelę, kuri rodė jog esu pilnametė.

- Kada nors įkliūsi, - pakreipus galvą atsakiau. Jis užvedė mašiną ir išvažiavo į pagrindinę gatvę.

- Tik ne šiandien, - sukdamasis pasakė jis. - Šian tiesiog linksminsimės, - nusijuokė jis. Kai atvažiavom Kali laukė netoli klubo įėjimo. Oliveris jai suveikė netikrą pažymėjimą. Praėjom pro apsaugą labai lengvai. Jie net netikrino. Keista. Viduje muzika ryte rijo ausis. Garsūs šūksniai, linksmybės ir nesustabdomi gėrimai. Oliveris pasiūlė eiti prie baro ir iš karto nusipirkti gerti. Pardavėjas nei neklausęs amžiaus pardavė alaus, o Oliui ir visą butelį degtinės.

- Tu tikras? - kilstelėjau antakį. 

- Aš visada tikras, - patikino jis ir užsivertė butelį degtinės. Kali po truputį judėjo. Galiausiai mudvi nuėjom šokti, palikdamos Oliverį prie baro. Puikiai žinojau ko jam reikia. Pirmiausisi gerai "nusisprogs", o tada eis "kabinti" panelių. Mudvi su Kali linksmai šėlom ir kartais netgi pačios uždainuodavom. Nors karštis slėgė, bet muzika privertė judėti toliau ir nesustoti. Geras ritmas, geri efektai ir daug jaunimo. Visa tai buvo nuostabiausias vakaras. Olis buvo dingęs. Vėliau pastebėjau jį bešokantį su keliomis merginomis. Atsidusau. O ką gi aš sakiau? Didžėjus ėmė leisti transą, kas Kali patiko, o man ne itin, tad patraukiau atsikvėpti prie baro, išgerti savo alų ir užsisakyti ko nors stipraus. Vos tik priėjau prie baro gavau nedidelį laiškutį iš barmeno. Pradžioje pamaniau, kad tai jis su manimi flirtuoja, nors buvo per senas tą daryti su manimi, bet jis patikino, kad čia buvo vienas jaunas vaikinas. Veido neįžiūrėjo, nes dėvėjo kapišoną. Paprašė perduoti jį man. Prisėdau ant baro kėdės ir pažvelgiau į Kali. Ji šoko viena, bet paskui iš niekur nieko pasirodė Aidenas. Ji apsidžiaugė ir puolė jam ant kaklo. Po to jiedu šoko kartu. Iš toli pažvelgus jiedu tobulai tiko vienas kitam. 

Grįžau prie savęs ir to laiško. Baltas vokas su rašteliu. Nujaučiau, kad tai to pačio žmogaus. Užsiverčiau alų iki pat dugno ir paprašiau barmeno dar vieno. Ištraukiau raštelį ir perskaičiau.

- Stebiu tave ir galvoju, kaip patraukliai atrodai. Gaila negaliu tavęs laikyti glėbyje. Bent jau ne dabar. Mažiau gerk, mažute, nes gražioms merginoms netinka alkoholiniai gėrimai, - laiško pabaigoje tebuvo miela šypsenėlė. Sulanksčiau voką ir suplėšius išmečiau, kad niekas to nesužinotų. Kas po velniais jis toks? Dairiausi. Jis rašė, kad mane stebi ir mėgaujasi tuo vaizdu, o barmenas minėjo, kad jis dėvėjo gobtuvą ant galvos. Pagriebiau dar vieną alaus butelį ir patraukiau link lauko trumpai atsikvėpti. Oliveris vis dar judėjo tuo pačiu nenustygstančiu ritmu. Jaučiau Aideno ir Kali žvilgsnius. Draugė pribėgo prie manės ir truktelėjo už peties.

- Tau viskas gerai? - sunerimo ji.

- Nesijaudink. Jaučiuosi puikiai, - atsakiau. - Įkvėpsiu gryno oro, - nusišypsojau. Ji paleido mane ir nusišypsojus grįžo pas Aideną, tačiau šis nenuleido nuo manęs akių. Vos tik išėjau laukan į mane plūstelėjo grynas ir šviežias oras. Kiek paėjus toliau atsirėmiau į sieną ir atsidusau. Už sienų girdėjosi duslus triukšmas. Jaučiausi visa sukaitus. Naktis buvo labai graži. Žvaigždėtas dangus. Jokio pikto debesies. Nuleidau akis į priešais esantį mišką. Staiga tamsoje pamačiau juodą žmogišką siluetą. Tai buvo vyras arba jaunas vaikinas rankas susikišęs į kelnių kišenes, o veidą prisidengęs kapišonu. Jis žiūrėjo tiesiai į mane, nors jo akių ir nesugebėjau įžiūrėti. Stipriai suspaudžiau alaus butelį, o plaukus užsikišau už vienos ausies.

- Aš taip tavęs noriu. Noriu. Noriu. Noriu.

Išgirdau aidintį šnabždesį tiesiai į ausį. Man paranoja arba visiškai pasigėriau. Asmuo tebestovėjo ten, palei parko įėjimą. Sumirksėjau, o asmuo dingo. Gal man pasivaideno? Patraukiau link parko. Norėjau pamatyti, įsitikinti savo akimis, kad ten nieko nebuvo ir kad man tik baisinės haliucinacijos. Pažadėjau nebegerti. Parke nieko nebuvo. Tuščia. Paėjau kiek toliau, giliau parko platumos. Priešais mane buvo didelis akmuo, o ant jo paliktos didelės baltos rožės. Tai buvo mano mėgstamiausios gėlės. Baltos rožės. Priėjau prie akmens ir suėmiau gėles. Iš jų iškrito raštelis. Voko spalva tokia pat balta it kreida. Ir raštelis, dydžiu ir spalva. 

- Noriu tiek visko tau pasakyti. Tiek visko parodyti ir leisti pajusti. Negaliu, nes ne laikas. Bet greitai, Liuse, pažadu tau, greitai, - raštelis baigėsi mano vardu. Jokio adresato. Jokio vardo, inicialo kaip ir pirmus kelis kartus. Sukausi eiti atgal, bet prieš akis iš niekur nieko pasirodė Raisas. Jis buvo nusiminęs ir įžeistas. Pasijutau taip bjauriai. Supratau, kad dabar atvėriau baisinę jausmų prarają. 

- Jos tau? - paklausė jis.

- Nežinau. Nesu tikra, - sutrikau atsitraukdama atgal. Raisas žengė žingsnį priekin. - Ką čia veiki? Tu su Aidenu? - bandžiau nutraukti nemalonią temą.

- Aideną pakvietė Kali. Aš čia tik tam, kad pažiūrėčiau kaip tu laikasi, - šaltu balsu atsakė jis.

- Aš laikausi puikiai, - praėjau pro jį, bet Raisas sugriebė mane už alkūnės ir pasitraukė prie savęs. 

- Ne. Tu sutrikusi. Kieno tos gėlės? Kas tau jas padovanojo? 

Akivaizdus pavydas Raisą paėmė už pavadėlio. Jo akys žaibavo pykčiu ir noru tuoj pat ką nors primušti. Jis neketino manęs paleisti. 

- Man skauda, Raisai, paleisk, - paprašiau. Jis per stipriai laikė mano alkūnę. Raisas kiek patyrinėjo aplinką, o paskui paleidęs alkūnę prisitraukė mane pačią prie savęs. Puokštė baltų gėlių iškrito rankų. Jis pažvelgė geidulingom akim į mane ir priglaudęs lūpas prie manųjų švelniai, o tada stipriau pabučiavo. Pasirėmiau ranka į jo krūtinę. Jo ranka patraukė mano užkritusius ant veido plaukus, tada nuslydo ant liemens. Tiesiog čia ir dabar vidury parko, vidury nieko jis ėmė mane bučiuoti. Bučiniai siekė viską, kur drabužiai nedengė odos: kaklas, pečiai, smakras. Jis taip įsijautė, kad jei tik galėtų dar ir nurengtų mane. Stumtelėjau jį, bet jis manęs nepaleido.

- Raisai, atstok, - paprašiau, nes to jau buvo per daug. - Raisai, - prašiau. Ėmiau garsiau tarti jo vardą, bet jis msnęs tarytum nei negirdėjo. - Raisai!!! - užrikau, bet jis toliau darė tai, kas jam patiko. Bandžiau stumti jį, bet viskas veltui. Jis laikė mane per stipriai. Staiga kažkas jį griebė ir atitraukęs nuo manęs paleido jį medžio kamieną. Raisas trenkėsi ir suinkštęs parkrito ant nudžiūvusios žolės. Aidenas stipriai alsavo, jo pečiai kilnojosi. Aš pravirkau.

- Aidenai, ką tu darai? - nesusivaldžius paklausiau. Jis vis dar stebėjo savo brolį.

- Liuse, grįžk atgal į klubą. Aš susitvarkysiu. Jis girtas, - atšiauriai atkirto jis. Tai nebuvo teisus. Raisas niekada negeria. Jis elgėsi keistai, o ne priekabiai. Elgėsi taip lyg mudu būtume mano namuose ir draugavę taip seniai, kad siekia neatmenamus laikus.

- Bet... - bandžiau kalbėti, bet Aidenas pasisuko į mane ir nutaisė sunerimusią veido išraišką.

- Liuse, prašau, - maldavo jis. Daugiau nieko nesakiau. Linktelėjau jam ir viską palikus parbėgau į klubą. Vos tik pasiekiau klubo įėjimą pasigirdo klyksmai ir šūviai pranokstantys muzikos garsumą. Akimis ieškojau Olio ir Kali, bet jų niekur nebuvo. Įbėgau į minią. Rėkiau Kali vardą, bet jos niekur nebuvo. Staiga kažkas griebė mane už gerklės. Palei odą pajutau ledinį ginklą. Nurijau seiles ir suvokiau, kad dabar aš rimtame pavojuje.