DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

VI DALIS (IIs) "BE VEIDO"

VI DALIS

BE VEIDO

Vrainas

Maniau, kad pažinojau visus demonus gyvenančius pragare. Pasirodo klydau kaip visi ten danguje. Štai šis, prieš akis, laikydamas durklus prieš mano ašmenis neperprantamas. Tai vienintelis demonas, be Logano, iš pragaro, kurio nepažįstu. Netgi Loganas turi savo vietą, bet šis, pagirsiu, puikiai realizavo save šiame gyvenime. Sukiojomės vienas priešais kitą. Ratais ėjome pagal laikrodžio rodyklę. Buvau pasiryžęs kovoti prieš Raisą Konantą, kad likčiau su Liuse, pasiryžęs išdrąskyti visų stuburus, kad ji būtų mano glėbyje, kad jai patiktų mano tatuiruotės, kad visada žinočiau jos nuomonę, kad visada matyčiau jos dailų veidą, tas akis ir jos tobulą, žmogiškai nuogą kūną. Buvau pasiryžęs perrėžti Raisui gerklę, atsiklaupti prieš Liusę, kad ji man atleistų, kad manęs nebijotų, bet aš jos niekam neatiduosiu. Jis buvo įniršęs ir piktas. Irzlus už melą, kurį laikiau pokalbių paviršiuje, už tai, kad Liusė pasiliko su manimi, o ne su juo. Jaučiuosi lyg naujai stumdoma figūrėlė juodai baltoje šachmatų lentoje. Man nepatinka. Nepatinka būti stumdomu. Aš ne lėlininko demonas. Aš Liusijanas Roizas. Skaistyklos demonas. Pragaro siuntėjas.

- Parsidavei kaip Šliužena, - paniekinamai ištarė Raisas. Nusispjoviau į kairį šoną ir pajuodusiom akim žvelgiau į jo tokias pat mirties kupinas, melo pritvinkusias akis.

- Bent jau nesulaužiau pragaro įstatymų, - atkirtau. Gyvenimas sunkus. Pats tuo įsitikinau. Nekenčiau jo iki kol sutikau Liusę, iki kol supratau, kad viskas yra įmanoma. Raisas nieko neatsakė.

- Tu stojai į mano vietą šalia jos tikėdamasis, kad ji tave mylės labiau, kad norės, geis labiau?! - užriko nusijuokdamas jis. Tikėjausi to. Deja, tai ne melas, tai yra realybė. Ji pamilo mane, prisirišo prie manęs, prie demono, kuris gyvenime netausojo gyvybės, kankino ir buvo pats kankinamas. Bet ji... - Žinau kaip galima jaustis šalia Liusės, liečiant ją, matant jos šypseną. Žinau ir negaliu paneigti, kad jos neįmanoma neįsimylėti, - Raisas tvirčiau suspaudė durklus savo rankose. Jis man smogs, tačiau nežinojau jo lūžio taško.

- Tada turėtum žinoti, kai ją įsimyli, kai myli ir nebijai tą parodyti, nes žinai, kad nebūsi atstumas, nes esi laimingas, kai žinai jog ji tau atsiduos visu protu, kūnu, mintimis, jausmais, viskuo, ką tik turi mirtingasis, - greitai atsakiau.

- Tu jos nemyli. Tau reikia jos imuniteto kaip ir visam pragarui. Tai tik pasakos, - nusiprunkštė jis ir akies mirktelėjimu jis paleido durklą pro mane. Šis nuskriejo milimetru toliau nuo mano ausies smarkiai įbrėždamas ir paleisdamas kraują. Tuomet nusprendžiau, kad viskas turi baigtis ne taip, kad viskas turi baigtis ne krauju ir kerštu, nors kovų dar bus. Tai ne pirma, ne paskutinė. Atsistojau ramiai ir suleidau ašmenis. Žiūrėjau į jį paprastu ir tuo pačiu smerkiančiu veidu.

- Tu nežinai ir negali žinoti mano tikrų jausmų. Mes visi skirtingi. Nesvarbu ar žmogus, ar demonas, ar angelas dangui esi. Esam, kas esam ir jaučiam, ko patys negalim uždrausti. Ne mano valioje ją priversti likti su manimi, bet mano valioje likti su ja. Tegul pasirenka ji. Tegul renkasi, ką mylėti, ko norėti, ko geisti, ką dievinti ir ką liesti. Tai jos pasirinkimas ir nei vienas iš mudviejų negali to už ją nuspręsti. Ji myli ir mane, o ar tu tai pripažinsi, ne mano ir ne jos valioje. Nesimušiu su tavimi, - atsitraukiau. Mačiau jog Raisas jaučiasi suglumęs po mano monologo, bet ir pats suvokiau, kad negaliu leisti Liusei pykti ant savęs. Nors esu kaltas dėl visko, nors prisiimsiu sau bausmę, bet jos lengvai nepaleisiu. Nesvarbu ar ji apsispręs kada nors ar ne aš visada būsiu su ja, visada kovosiu dėl jos ir tai bus paskutinis mano gyvenimo tikslas. Tikslas nepasiduodi. Galiausiai jis linktelėjo man. Su visais Klastuolių durklais išnyko mano akyse, paliko vieną šiame purviname San Diego skerstgatvyje.