DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XIX DALIS "TIKRAS POKŠTAS"

XIX DALIS

TIKRAS POKŠTAS

Pasitraukiau nuo Kailo, o jis palengva atsistojo. Kiek artinosi prie manęs tiek tolau. Ką tai reiškia? Jis juokauja?

- Tai pokštas? - paklausiau jo.

- Tu klausi ar tai pokštas prisikelti iš numirėlių? Ar pokštas, kai kirvis perskrodė mano kūną? Ar pokštas, kai Raisas iš niekur atsirado į niekur pradingo? Ar pokštas nematomi žmonės? Ar pokštas tas augalas ir šios akys? - jo akys virto viena pusiau baltomis ir pusiau juodomis. Jis numojo ranka. - Atsakau, kad ne. Tai ne pokštas, Liuse, tai tikra, - jis bandė artintis, bet aš priėjau prie lango ir į jį atsirėmiau jausdama menką dienos vėją. - Sakiau jam, kad tu sužinosi. Sakiau Konantams, kad viskas per greitai keičiasi. Mirtingieji to negali žinoti, o negana to dar ir jie žino, - atsiduso jis.

- Jie? Mirtingieji? Kas keičiasi? Kas tu? Ir kur Raisas? - nieko nesupratau.

- Liuse, - bandė tarti jis.

- Kas tu?

- Demonas, - stačiokiškai atsakė jis. Aš susiemiau už burnos pusiau besijuokdama iš išgąsčio, pusiau norinti rėkti, nes tai apsurdas.

- Ką tu čia šneki? Pasakyk, kad tu juokauji? To nebūna. Tai išgalvota. Tai išgalvota!!! - ėmiau šaukti atsitrenkiau į langą, vos neišsiverčiau pro jį. Kailas sugavo ir priglaudė mane prie savo krūtinės. Akyse mačiau jo apdegusią ranką. - Pasakyk, kad tai melas, kad to nebūna! - ėmiau daužyti jį. - Tu... - sunkiai bandžiau ištarti tai. Stūmiau jį, o Kailas atšoko.

- Liuse, - ėmė maldauti jis. Pasitraukiau prie lovos.

- Liuse tai, kas čia įvyko turi likti paslaptyje. Aš ir Konantai esam Demonai. Tai, kas tave laikė vadinami Klastuoliais. Tas augalas vadinamas Žarija. Raisas persikėlė. Mes galime teleportuotis praeinant pro Pragaro vartus. Raisas pakliuvo į bėda. Greičiausiai jį pagavo Loganas. Pragaro karalius. Liuse, atleisk. Nei vienas nenorėjome, kad tai sužinotume, bet kai Raisas ėmė savintis tave visi Šnabždesių žemėse tai pajuto. Visi žino, kad Demonas pamilo, kad tai neįmanoma. Dabar jis gaudomas ir...

- Nustok. Užsičiaupk, - sustabdžiau jį. Susiimdama už burnos. Tai, ką jis kalbėjo buvo apsoliuti nesąmonė. To nebūna.

- Liuse, tu privalai manęs išklausyti, - atsargiai prašė Kailas. Ėmiau verkti.

- Nešdinkis iš čia. Nešdinkis. Netikiu tavimi. Raisas netoks. To nebūna. Tai neegzistuoja.

- Liuse.

- Nešdinkis. Nešdinkis!!! Negrįžk. Negrįžk! Niekada, - rėkiau. Tiek verkus dar nebuvau. Kailas atsitraukė ir dingo mano akyse. Pajutau savyje skausmą ir tuštumą. Kan skaudėjo. Parklupau ir ašarotomis akimis žvelgiau į kruvinas grindis. Rankos užčiuopė lovos kampą. Atsirėmiau ir be paliovos verkiau. Nenorėjau to girdėti. Tai neįmanoma. Demonai neegzistuoja. O jei egizstuoja? Kita mano pusė tik tą ir kalbėjo. Tai blogoji žmogaus pusė. Bet kaip Demonas gali įsimylėti? Kaip jis gali mylėti?

- Kaip aš galiu mylėt Demoną?

Kailas

Ji pasakė, kad nešdinčiausi. Ji pasakė, kad daugiau negrįščiau. Ką daryti, jei negaliu išeiti, ką daryti jei per daug stipriai ją myliu? Kaip jai padėti? Kaip padėti jai patikėti, kaip ją apsaugoti? Atsirėmiau į jos namų paradines duris. Giliai įkvėpiau ir užsitraukiau džemperio užtrauktuką. Ji neleido man paaiškinti. Ji neleido pasilikti. Kas bus Raisui? Ar ji jam atleis? Kur jis? Ar jį sugavo? Ar jis išvis grįš pas ją?  Tai, kas atrodė gera mintis virto į klaikią kovą. Dabar man skauda širdį, net jei kitiems atrodytų, kad jos neturiu. Bet turiu. Išėjau, palikau, drįsau palikti , o dabar širsti. Silpnumas paėmė viršų. Paėmė mano sprendimus. Stiprybė paliko mane kovoti vieną su savimi ir su kitais, su Liusės meile. Kaip ji reaguos, kai sužinos, kad jos siela yra? Nežinau kaip tai sustabdyti. Ji neleido man to pasakyti. Ar būtina būti tokiu, koks dabar esu? Pakėliau galvą į dangų. Jei esame mes po žeme. Jei egzistuojame kaip didžiulis blogis ar yra viršuje gėris? Ar yra angelai sargai? Ar yra tie, kurie vadovauja taikai?