DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

VIII DALIS (IIs) "SUKLAIDINIMAS"

VIII DALIS

SUKLAIDINIMAS

Raisas

Vos ne vos pakėliau sunkią galvą. Mano kūną badė skausmas, kurį kėlė mediniai pagaliai sugrūsti į mano rankas, kurios dar ir pririštos prie kėdės. Kojos surištos taip stipriai, kad liks dar vienas randas. Šie demonai žino, ką daro. Užklijuotos burnos taktika ne visiems būdinga. Plačiai atmerkiau akis. Priešaky ant krėslo kampo sėdėjo demonas, kuris net vardo neturi. Jis švelniai aštriu peiliu braukė sau per delną, sunkėsi kraujas. Jo kojos buvo basos, viena koja normaliai suaugus it žmogaus, tačiau kita lyg į kunkuliuojančią lavą būtų įkišta, šlykščiai nudegusi ir ištraukta. Ne išimtis ir jo rankos, ko gero ir kūnas. Jo galvą dengė paprastos liemenės juodas kapišonas. Per nedidelį tarpelį matėsi plika galva. Kapišono prietemoje smailos ausys ir kumpa nosis. Akys visų įmanomų spalvų. Su sekunde pamaniau, kad jis dar ir aklas. Jo kūną turėtų laužyti kiekvienas judesys ir pildyti milžiniškos, nesugijusios, randais nelikusios žaizdos. Štai tokie yra neišsivystę, nesuaugę, kažkada nusikaltimo vietoje buvę ir sudegę demonai, kurie tik po gerų dešimties pragaro metų turėtų pakilti iš pragaro pelenų. Tačiau dabar stebėjau jį ir niekaip nesupratau, kas vyksta. Bandžiau pajudinti ranką, bet nuo to skausmas tik didėjo. Dabar praverstų Liusės buvimas šalia manęs. Ji ne tik mane džiugintų, bet suteiktų jėgos išsinešdinti iš čia. Jaučiuosi toks silpnas, kad nepajėgčiau net virvių nuo savęs nusitraukti.

- Tik pažiūrėkite, kas prabudo. Maniau teks laukti visus metus, - pažvelgęs į laikrodį ant sienos pasisakė demonas. Burnoje jaučiau kraujo skonį. Kodėl jaučiu kraujo skonį? Demonas priėjo prie manęs ir nutraukė raištį nuo burnos. Va tada ir paleidau galybę seilių ir kraujo ant žemės. Stipriai alsuodamas lyg nekvėpavęs pusę dienos pažvelgiau į be jokių emocijų persikreipusį demoną.

- Kaip? - springau. - Kaip jūs išėjot? - paklausiau. Demonas pasilenkė ir šlykščiai nusišypsojo.

- Ne kaip, Rysai, - jis net mano vardo negebėjo ištarti. Jo kalba sutrikusi ties aštuoniasdešimt procentų. Aš susiraukiau, kiek nusigandęs sudvejojau. - O kas...

Liusė

Ėjau per visus kambarius ir tvarkiau tą chaosą, kol negrįžo tarnaitės ir neužsiklykė teta, kas yra labai retas atvejis. Sušlaviau keletą stiklo šukių net neįsivaizduoju iš kur jos pažiro. Kūnų lyg nebūta. Vrainas arba Edvardas ko gero juos surinko ir nugrūdo į pragaro perauklėjimo, Šliuženų žemiausią aukštą. Negalėjau nustoti galvoti apie tai, kad Vrainas niekada neminėjo Roizijaus. Kas tai? Pavardė? Juk jis Roizas. Ir ką reiškia tie žodžiai "Roizijui niekas neprieštarauja. Vergo garbės žodis. Ypač Liusijanui". Tiesą pasakius Vrainas man nesako labai daug. Nežinau pragaro padėties, nežinau, kas vyksta su manimi, kas vyksta tarp mudviejų su Vrainu ir ką jaučiu sugrįžusiam Raisui. Žinau, kad myliu juos abu. Ir vieno, ir kito noriu taip pat stipriai kaip jie manęs. Nors dabar Raisui paniekos kartelė iškilus taip aukštai, kad kažin ar kils aukščiau. Viską sutvarkiau ir grįžau į savo kambarį. Kas šie padarai? Kodėl Vrainas man nieko nesako? Maniau, kad jis ir vėl išnyko visam mėnesiui, bet po kelių valandų sugrįžo ir atsisėdo ant lovos sunerdamas rankas ir pažvelgdamas į mane tuo siaubingai viliojančiu žvilgsniu.

- Ilgėjausi tavęs, - prabilo jis. - Tačiau nuspręndžiau tau duoti asmeninės erdvės, kurioje nebūtų manęs.

Jis gerai padarė. Per tiek laiko aš apgalvojau viską, tačiau to galutinio varianto nesumąsčiau. - Ar man atleisi? - pilnas nusivylimo paklausė jis. Vrainas pirštų galais prilietė mano ranką ir iš lėto prisivedė prie savęs. Jo pirštai švelniai slydo mano ranka, glostė riešą, skaudančius krumplius. - Demonas nemoka mylėti, bet išmokei, - sunerdamas mudviejų pirštus kalbėjo jis. Aš klausiausi.