DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

VIII DALIS "TAI VADINAMA..."

VIII DALIS

TAI VADINAMA...

Liusė

Kelias iki jo namų nebuvo ilgas. Ganėtinai trumpas. Išlipus apsidairiau, net žagtelėjau. Tai buvo tas pats namas, tik stovėjau paradinei vartų pusėje. Aukštas, didelis, daug vietos užimantis namas. Jo pamatai papuošti akmenimis. Namas nutinkuotas smėlio spalvos sienomis. Priekyje buvo didelis langas, kairėje šarvuotos, tamsiai rudos durys. Veja gražiai nupjauta. Patys vartai aukšti ir metaliniai aštriais galais. Tvora horizontaliai išdėstyta medinėmis lentelėmis. Jas puošė naujai želdinami krūmeliai. Takas iki pat durų buvo akmeninis. To šunio niekur nebuvo matyti. Raisui nieko nepasakiau. Tiesą pasakius mudu tylėjome iki pat jo kambario durų. Namų vidus taip pat prižiūrėtas, tačiau jis man atrodė šaltas. Toks pat šaltas kaip ir Raisas. Prie pat durų sraigtiniai mediniai laiptai su metaliniais turėklais, tiesiai į antrą aukštą. Mano akys spėjo pamatyti kampe stovintį pianiną, dalį knygų nišos, kampą tapyto paveikslo ir juodos odinės sofos atlošą. Kilimų čia buvo ne per daugiausiai. Visos sienos buvo nukabinėtos įmantriais paveikslais, kurių reikšmės gerai nesupratau. Antro aukšto koridorius šiek tiek jaukesnis. Labai šviesiai žalios spalvos tinkuotos sienos. Jokių tapetų. Gale koridoriaus, prie lango stovėjo didelis papartis. Juodos užuolaidos su su juodom gėlėm ant dieninių užuolaidų. Koridoriuje buvo ketverios durys. Raisas pirma praleido mane į savo kambarį, o tada ir pats įėjo, paskui save uždarydamas duris. Apžiūrėjau jo kambarį, ant lovos numesdama savo kuprinę. Girdėjau kaip ant stalo numesti sužvangėjo mašinos raktai. Jis nusirengė striukę ir numetė ant kėdės. Liko tik su balta, vientisa palaidine. Nekreipiau į jį dėmesio, vis dar dairiausi. Jo kambarys buvo didelis. Iš to kaip jis gyveno priminė gryną turtuolį, o jo kambario grožis atskleidė jo asmenines charakterio ir pomėgių savybes. Jo kambaryje nebuvo jokio paveikslo kaip kiti prigrūsti kambariai. Čia nebuvo jokių gėlių. Jo lova nei nepaliesta. Jis šią naktį nemiegojo arba miegojo, bet puikiai moka pakloti lovą, kad atrodytų nei nepaliesta. Buvo durys į vonią. Kambario lubos priminė palėpę. Tolėliau į tamsą nugrūstas didelis rašomasis stalas, dešinėje. Tarp vonios ir kambario durų knygų niša, ir dar viena lango kairėje, netoli muzikos centro ir minkšto smėlio spalvos krėslo. Lango dešinėje drabužių spinta. Atsisukau į Raisą. Jis sėdėjo ant stalo kampo ir šypsojosi. Kodėl jis man šypsosi? Kilstelėjau antakį, laukiau, kol jis ką nors pasakys už tą antausį. Kad nukreipčiau šitą nemalonų vaizdą priėjau prie jo ir pažvelgiau kas yra ant stalo. Čia buvo daug popiergalių. Priminė šį rytą sujauktą virtuvę ir joje sėdintį, darbais užsivertusį tėtį. Palei sieną gulėjo nešiojamas kompiuteris, keli sąsiuviniai ir knygos. Ir visvien jaučiau tą akivaizdų jo stebėjimą. Man trūko kantrybė ir atsisukau į jį. Mudviejų veidai buvo taip arti vienas kito, kad akyse vaizdai tiesiog liete liejosi. Stebėjom vienas kitą, nes čia atvažiavau per prievartą. Galėčiau, nešdinčiausi kuo toliau nuo čia. Tas jo žvilgsnis žudo, bet man patiko. Vėlgi nepripažinau.

- Už knygų nišos turiu kartoninio popieriaus, - nesumirksėjęs tebesišypsodamasis prabilo Raisas. - Manau tiks kaip pagrindui mūsų projektui.

- Galime pabandyti, - numykiau jam, bet akių neatitraukiau. Ir jis nužiūrinėjo mane. Akivaizdžiau nei akivaizdžiai, bet tam neketinau pasiduoti. Galiausiai jis atsitraukė nuo manęs ir persisvėręs per krėslą ėmė ieškoti to minėto kieto kartono. Nors to nenorėjau, bet paslapčia jį ir pati nužiūrėjau. Tas vienintelis dalykas ir traukė. Jis gražus ir apsėstas paslapčių.

Sėdėjom ant žemės ir karpėm įvairius simbolius. Pastebėjau, kad nei vieno nebuvo panašaus į penkiakampę žvaigždę. Kone dvi valandas abu tylėjom, karts nuo karto išsižiodami kas kur turėtų būti. Jis karpė, aš dėliojau. Kai jis nežiūrėdavo žiūrėdavau aš į jo dailų veidą. Jam bekarpant jo veidą papuošdavo kreipa, lūpų kampučiuose žaisminga šypsena ir tada aš nudelbdavau akis į mūsų darbus, bet tada žiūrėdavo jis. Išties buvo nelengva, kai Raisas iškirpęs paskutinį simbolį pasakė.

- Juk žinai, kad tu man skolinga, - jo balsas skambėjo viliojančiai, įsakančiai, griežtai ir gundančiai. Aš suklusau, nes žinojau jog kalba apie antausį visvien ateis. - Tas antausis - drąsus žingsnis.

- Tu jo nusipelnei, - paaiškinau jam ir pasilenkiau rašyti informacijos apie pirmąjį simbolį.

- Skubi teisti, - numykė jis.

- Skubi meluoti, - pakilau nuo žemės ir priėjau prie stalo. Ieškojau daugiau lapų, nes ant žemės teliko iškarpos. Už savęs pajutau stovint Raisą. Jis rankomis pasirėmė į stalą ir prisilietė prie manęs. Jaučiau jo ramų kvėpavimą.

- Per tai aš pažinau tavo pirmuosius du charakterio bruožus, - tyliai ištarė jis. Tai paglostė savimeilę, bet atsakiau kaip kokia kalė.

- Per daug nuspėjama esu. Reiktų įtvirtinti pasikėlimo savybę. Ji menkai egzistuoja pas mane, - su šiais žodžiais jis sugriebė mane už rankos ir atsuko prieš save, staigiai prispausdamas mane prie sienos. Bandžiau išsilaisvinti, bet buvo per vėlu.

- Tu nenuspėjama, - prasitarė Raisas. - Tu nepažeidžiama, - paaiškino jis. Mano nuomonė apie jį svyravo. - Kai vakar man trenkei supratau, kad esi labai stipri, kai pagavai meluojantį supratau, kad esi tiesmukiška, o tai priveda prie vienos išvados.

- Tikrai? Ir kokios gi? - užkėliau principus auksčiau namo stogo.

- Ryžtinga ir nemėgstanti laisvės, - paaiškino jis priartėdamas dar arčiau. - Man įdomu, ką dar sugebi, išskyrus tai, kad kažkodėl tu mane vedi iš proto, nesuprantu tai gerai ar blogai, - savo kalbomis jis buvo tikras. Jo akyse buvo žybčiojanti liepsnelė, kuri degino mano odą. Norėjau tai nuraminti, tad paklausiau:

- Turi virtuvę? - regis mano klausimas jo nesutrikdė, o tik pakurstė manyti jog dar ne viską parodžiau, kad kaip jis ne viską parodė man. Jis atleido rankas nuo sienos ir pažvelgęs giliu žvilgsniu atsakė.

- Šaldytuve turiu keturių rūšių skirtingo sūrio. Mano sesutė mėgsta įvairoves. Tad... - prikando lūpą jis. Žinojau, kad jo mintys sukasi tikrai ne apie sukimasi virtuvėje, bet kad ir kokį velnią nubaidyčiau aš pasiryžus rizikuoti.

- Puiku. Pizza ai quattro formaggi, - prancūziškai atkirtau jam. Jis įžūliai šypsojosi, o tada praleido pro save, kad eičiau pirma. Arba jis labai džentelmeniškas, arba manimi visiškai nepasitiki. Nusileidome laiptais žemyn. Jis man parodė, kur virtuvė. Ši buvo labai tvarkinga. Toks vaizdas, kad niekas joje niekados nevalgo. Atsidariau šaldytuvą. Jis buvo pilnas maisto. Pažvelgiau į Raisą, kuri ieškojo pjaustymo lentelės, peilio, lėkščių ir šakučių. Ištraukiau keturis skirtingus sūrius "Mozzarella"; "Gorgoncolos"; "Parmezanas" ir "Greyerzer". Dar ištraukiau kiaušinius, miltus, visko, ko prireiks tešlai. Raisas patraukė nuo stalo nereikalingus daiktus, o priėjęs prie manęs apsikabino ir vienu metu apjuosė mane prijuoste.

- Kam čia šito reikėjo? - išsišiepusi paklausiau jo. Jis betraukdamas pomidorų padažą su žolelėmis atkirto.

- Nenoriu, kad susiteptum savo drabužius. Ne daugiau, - švelniai nusišypsojo jis ir iš spintelės ištraukė dvi skilteles česnako, pipirų, alyvų aliejų ir šalavijo stiklo buteliukus. Aš atsidariau stalčių ir užtikau dar vieną prijuostę. Greitai pagriebiau ją ir priėjus staigiai apsikabinau Raisą per nugarą, apjuosdama jam prijuostę ant liemens.

- Ei, - nusijuokė jis.

- Čia, kad neišsiteptum drabužių, - atsakiau. Jis atsiduso. Susiradom patogų, didelį dubenį ir pylėm miltus, tačiau Raisas staigiai stumtelėjo mane ir aš visa likau balta. Atsisukau, o jis nutaisė žavią šypseną. Jis nusisuko, o aš siekiau atkeršyti. Paėmiau kiaušinį ir šiek tiek įskėlus pribėgau ir užmečiau jam už palaidinės. Jis nusipurtė ir riktelėjo, mat to nesitikėjo. Atsisuko į mane, o aš atsitraukiau. Pro jo palaidinę prabėgo visas skystas ir žalias kiaušinis.

- Tai vadinama kerštu, - nutaisiau pašaipią šypsenėlę. Jis nebuvo kvailas. Greitai nusirengė palaidinę ir liko pusnuogis. Dabar galėjau likti be akių. Jis priėjęs griebė mane ir pakėlė nuo žemės. Nešė mane link vonios.

- O ne, - ėmiau spyriotis. - Tik ne tai. Paleisk mane.

- Tai vadinama Raiso gaminimu...