Po penkių , varginančių valandų trūkusio skrydžio , mes nusileidžiame į Niujorko tarptautinį oro uostą . Tačiau mama praneša , jog mes dar nesame pačiame Niujorke . Mat oro uostas įsikūręs kitame mieste . Suvokiu , jog dar reikės keliauti mašina ir mano akys reikalaudamos miego , primena , jog laikrodis dabar rodo trečia valanda nakties ir kad metas miegoti .
Gyliai atsidūstu , kai mes išlipame iš lėktuvo ir skaitant nuorodas , einame atsiimti bagažų . Žmonės aplinkui stumdosi ir sveikinasi su artimaisiais , galbūt draugais . Štai ir vėl liūdnos mintys . Prieš penkis metus praradau tėvą . Mama buvo papuolusi į sunkią depresiją , tačiau prieš metus ji susirado internetinį draugą . Aiškiai mačiau , kai mano mama pasikeitė . Ji pradėjo rūpintis labiau savimi ir manimi , ėmė dažniau šypsotis ir juoktis . Ir štai pasekmės . Šiandiena , būtent šią akimirką mes esame Niujorke . Mus pasitikti turi mamos draugas . Aš niekada su juo nebendravau ir net nemačiau , tačiau iš mamos pasakojimų žinau , jog jis puikus vyras . Tikiuosi neteks nusivilti ir neteks kaltinti mamos , jog per ją man teko palikti Santa Monika ir atsisveikinti su savo draugais , ir mesti mylėtą mokyklą ant dvyliktos klasės ... Kuri pati svarbiausia .
Nenuleidžiu akių nuo slenkančio konvejerio ir sutelkiu žvilgsnį į artėjantį prie manęs rausvą lagaminą .
-Paskubėk , mieloji . Nepriverskime jo laukti , -mama patapšnoja man per nugarą .
Čiumpu lagaminą už rankenos ir nukeliu nuo konvejerio . Su mama imame leistis eskalatoriumi . Gal viskas išeis tik į gera? Galbūt mano pabodęs gyvenimas pasikeis ir aš tapsiu laimingesne ? Šiaip ne taip nulipame nuo eskalatoriaus ir einame į atvykimo salę .
Tada mama sustoja ir paleidžia savo lagaminą .
Na štai ir Jis .
-Ian ! –sušunka skardžiai mama ir puola vyrui į glėbį .
Jie stipriai apsikabina ir pritraukia aplinkinių dėmesį . Nukreipiu akis ir iš ausies išsitraukiu ausinukes .
-Norma, ar tai tavo Grace? –vyras atsitraukia ir maloniai nusišypso man .
-Sveiki , -išspaudžiu šypseną ir šiek tiek sutrinku , kai vyras čiumpa mane į glėbį . Tačiau netrukus atsitraukia , jog galėtu mane apžiūrėti . Tą patį nusprendžiu daryti ir aš . Jis aukštas , tvarkingas ir tvirtas .
-Pagaliau galiu susipažinti su tavimi , Grace ! Aš Ian , -taria plačiai išsišiepdamas .
-Taip , žinau .
Jis džentelmeniškai čiumpa mūsų lagaminus , o mama mane apkabina ir mes trise einame iš oro uosto .
-Jis puikus , tiesa? –mama krykštauja .
-Neversk manęs atsakyti į šį klausimą , -nusišypsau jai ir mes sustojame prie mėlyno ,,Bmw 7" automobilio .
Ar šis vyras yra prie pinigų ? Na tuomet nekantrauju pamatyti naujus namus . Paslapčia nusišypsau ir Ian mums liepia sėstis į mašiną , kol jis sukels mūsų lagaminus . Mama įsėda į priekį , tad man tenka sėstis į galą . Galbūt taip ir geriau .
Po pusvalandžio pagaliau įvažiuojame į Niujorką .
-Sveikos atvykusios į Niujorką , -nusijuokia Ian .
Įvairios šviesos , įvairus pastatai , nemiegantis žmonės , vis dar gatvėse skambanti muzika . Juk tai miestas , kuris niekada nemiega . Aš sužavėta .
-Po kelių minučių pasieksime namus , -priduria jis .
Nesiklausau ką pradeda šnekėtis mama su Ian . Akių nenuleidžiu nuo lango . Akį traukia aukšti pastatai ir netoli jų augantys medžiai , tačiau pasukame į vingiuotą kelią . Mes įvažiuojame į rajoną , kuriame yra vien nuosavi namai . Jie visi atrodo per daug prabangus , todėl noras pamatyti naujus namus tik didėja . Ian automobilis sustoja prie balto mūrinio namo su šiek tiek pilkos spalvos .
-Dabar tai ir jūsų namai , -taria Ian ir atrakina mašinos duris .
Nieko nelaukdamos su mama , išlipame iš automobilio .
-Matai tą langą? –Ian prieina prie manęs ir parodo į antrą aukštą , į langą su balkonu kairioje pusėje –Ten tavo kambarys .
Sužavėta ir vėl . Ian paduoda man raktus ir mama paragina atrakinti greičiau namų duris . Pavarčiusi akis , nuskubu prie durų . Įkišu raktus į atrakinimui reikalingą vietelę ir durys prasiveria . Mama įžengia pirma ir ji suranda šviesos jungiklį . Namai nušvinta ir nusišypsau . Nesitikėjau , jog toks vyras gyventu tokiame moderniame name . Jis šiuolaikiškas ir nuostabus . Mama tuoj puola apžiūrėti jį .
-Nagi , nesivaržyk . Jauskis kaip namuose , -Ian su mūsų lagaminais , įžengia į namus .
-Mūsų namai buvo trigubai mažesni ir kiek kuklesni , todėl bus sunkoka priprasti . Manau ekskursiją atidėsiu rytojui . Man reikia pailsėti .
Ian suprantamai linkteli .
-Eime palydėsiu į tavo kambarį ir tuo pačiu užnešiu tavo lagaminą , -sako nusimaudamas batus .
Tą patį padarau ir aš . Nuseku Ian ir mes atsirandame prie didelių baltų laiptų . Užlipame į antrą aukštą ir pasukame į kairę pusę .
-Šalia tavo kambario yra tavo nuosava vonia .
-Ak , -aikteliu ir Ian atidaro mano kambario duris .
Jis pajungia šviesą ir praleidžia mane pirmą . Šis vyras žino kaip palenkti mane į savo pusę . Kambarys visas baltas , na išskyrus grindis dengia smėlio spalvos kilimas . Apžiūriu spinta , kurios duris yra stumdomos ir veidrodinės .
-Ką gi . Tikiuosi kambarys patinka ir jei ko trūksta gali daryti su juo ką tik nori . Labos nakties , Grace , -jis palieka lagaminą prie durų ir nusišypso .
-Labanakt , Ian ir kambarys tiesiog nuostabus .
-Aš labai džiaugiuosi . Pailsėk . Žinai , jog poryt tau į mokyklą .
Linkteliu ir jis išeina . Krentu į didžiulę lovą ir tuoj pat suprantu , kad iš tiesu esu baisiai pavargusi . Prieinu prie lagamino ir išsitraukiu savo pižaminius šortukus ir ilgus marškinėlius . Praustis jėgų visai neturiu , todėl nusimetu rūbus ir apsirengiu pižamą . Nuo lovos nukraunu nereikalingas pagalvės ir išjungiu kambaryje šviesą . Krentu į lovą ir užmerkiu akis . Užmiegu su mintimi , kas laukia manęs naujoje mokykloje .
LABAS ! KAS MANĘS NEŽINO , AŠ VIKTORIJA . TAI NAUJAS DAR VIENAS DARBELIS APIE KURĮ JAU GAN ILGĄ LAIKĄ MĄSČIAU . TIKIUOSI JUS SUDOMINO , JŪS JĄ SKAITYSITE , PALIKSITE MAN LABAI SVARBIUS KOMENTARUS IR PASPAUSITE ŽVAIGŽDUTĘ . AČIŪ xx
VIKTORIJA xx