Naktiniai paukščiai

34.Tu išdavikė...

Pow Liucija.

Mudu su Frenku galiausiai grįžome namo po tų dviejų dienelių. Aš sėdėjau svetainėje nuleidusi galvą žemyn galvodama apie vieną ir tą patį. Toje palatoje jam taip ir nedrįsau pranešti tos pragariškos žinios. Labai bijau ir pati nežinau ko. Man vis dar sunku suvokti, bet aš stengiuosi. Netrukus pas mane į svetainę ateina pats Frenkas su puodeliu arbatos.

-Kaip jaučiasi mano būsima nuotaka?-Jis man paduoda puodelį į rankas, o aš tik dar labiau susikaustau ir nedrįstu į jį pažvelgti. Žiūriu į arbatą kaip statula nejudėdama.

-Gerai.-Atsakau jam taip tyliai, kad net musės garsiau už mane pakalbėtų.

-Tu kažkokia visai nesava. Liu, aš gi sakiau, kad viskas bus gerai. Nejaugi pergyveni dėl to kas įvyko? Aš nepykstu, galėčiau atleisti tau viską. Tik svarbiausiai būk su manimi atvira.-Jis tarsi bandė kažką iš manęs išpešti. Matyt pastebėjo jog vis nepabaigiu sakinio ir noriu kažką pasakyti svarbaus.

-Viską, viską?-Pažvelgiu į jį savo išsekusiu žvilgsniu ir jis šiek tiek pasimeta. Frenkas atsisėdo greta manęs, lyg kažko nelabai suprato.

-Na...iš dalies..., o kodėl tu taip paklausei? Liucija, tu nuo manęs vėl ką nors slepi? Nagi, mūsų vestuvės rytoj, o tu elgiesi tarsi maža, neapsisprendusi mergaitė.-Jį tai truputėlį suerzino, bet sekantys mano žodžiai gali išvis nuvaryti į kapus. Aš privalau tai pasakyti, kol nevėlu. Juk neslėpsiu iki to momento, kai pats pamatys.

-Vienu žodžiu...tau reikia žinoti ir aš visiškai suprasiu jei atšauksi mūsų vestuves...-Jis man neleido pasakyti iki galo ir pertraukė:

-Ką tu čia paistai? Apie ką tu šneki? Žinok tavo tonas pradeda mane gąsdinti.-Jo žvilgsnis buvo labai pasimetęs ir sutrikęs. Tai buvo taip sunku pasakyti, kad net kojos ėmė drebėti.

-Frenkai, aš laukiuosi. Ir tu puikiai žinai nuo ko.-Sumurmu vienu kvėpavimu ir nusuku galvą į šoną nuleisdama akis žemyn. Nesinorėjo matyti jo reakcijos, suprantu kaip jis jaučiasi. Jam veikiausiai skaudu, kad jo mylima mergina taip stipriai jį išdavė. Jis pakilo nuo sofos ir priėjo prie lango, suprantu jog jam šokas, man taip pat nemažesnis.

-Kada sužinojai?-Jo tonas pasidarė toks ramus, tarsi tyla prieš audrą.

-Kai atsiguliau į ligoninę. Klausyk, aš neversiu tavęs mane vesti ir puikiai suprasiu jei išeisi.-Mano žodžiai, lyg dar labiau jį draskė ir jis staiga trenkė iš delno į langą. Aš net krūptelėjau, kai jis atsisuko į mane ir žengė kelis žingsnius į priekį. Jo akys atrodė suės mane gyvą.

-Nes tau vienodai! Tu nors kartą mane mylėjai? Žinoma, kad ne, nes jei mylėtum su kitais nesidulkintum! Dabar taip, arba daraisi abortą, arba mes skiriamės!

-Tu pats suvoki kokią ką tik nesąmonę pasakei? Nenusišnekėk, aš to tikrai nedarysiu, gali susikrauti daiktus ir nešdintis iš čia.-Mane net šaltis nupurtė nuo tokios minties. Koks normalus žmogus galėtų atsisakyti savo kūno ir kraujo? Suvokiu jog tas mažylis visiškai buvo neplanuotas ir nelauktas, bet čia ne jo kaltė. Aš gyvenime nenužudyčiau vienintelio mane ir Martiną siejančio dalyko. Kad ir kiek jis man pridirbo, vis vien jo ilgiuosi.

-Tu paskutinė kalė!-Jis išeina iš svetainės ir aš išgirstu trenksmus mūsų miegamajame. Turbūt pradėjo krautis daiktus ir čia jokiomis vestuvėmis nekvepia. Puiku, nors gal viskas tik į geresnę pusę. Susiras moterį, kuri jį mylės, nes aš to gaila, bet nesugebėjau padaryti. Man patinka tas posakis ''Mes vejamės tuos kurie nuo mūsų bėga ir nepastebime tų, kurie mus seka. '' Visiškai tikslu ir gyvenimiška.

-Tau padėti susikrauti daiktus?-Sušukau jam iš geros valios, bet jis man nieko neatsakė. Jo kantrybė irgi negeležinė, veikiausiai čia buvo paskutinis lašas. Aš irgi vargu ar pasilikčiau su tokia žinia, nors jei tikrai mylėčiau, pasilikčiau. Išgirdau kaip jis atsitempia lagaminą iki lauko durų ir aš pakilau nuo sofos. Nuėjau į jį dar kartą pažvelgti ir išvydau kaip šis maunasi batus.

-Ko spoksai? Pinigus už vestuves pasidalinsime per pus. Nesitikėjau iš tavęs tokių dalykų. Neištikimybė velniai nematė vieną kartą, bet tai jog tu net nesugebėjai saugotis, išvis nesuvokiama. Tu kaip mažas vaikas, geriau susirask tėvą, nes viena tikrai prapulsi.-Jis buvo tokiame stovyje, kad gyvenime jo tokio dar nemačiau. Prabudo jo vyriškumas, tegul sau eina.

-Tėvui vienodai šviečia, dėl manęs nesijaudink neprapulsiu. Nevienintelė pasaulyje tokia esu. Tikiuosi ir tu neprapulsi.-Atsirėmiau į sieną ir apskritai nieko nejaučiau, visiškai nebuvo gaila jog jis mane palieka. Mudu tiesiog nesutverti vienas kitam.

-Kitą kartą žiūrėk su kuo guliesi į lovą, o ne su kuo papuola. Aš neprapulsiu tokių kvaišų kaip tu pilnos pakampės.-Jis atsistoja priešais mane, kaip aš jam specialiai nusišypsau savo dirbtina šypsena.

-Tai tu daugiau tokių kaip aš nebeieškok. Sudie ir gero tau vėjo.

-Tikiuosi daugiau nesusitiksime.-Jis visas susiraukęs trenkia durimis ir aš pajaučiu lyg akmuo nuo širdies nusirito. Likimas mane pats išlaisvino nuo šio pragariško gyvenimo su nemylimu žmogumi. Jokio ilgesio aš jam nejaučiau, manyje atsirado kažkokia tuštuma. Dabar galvą teks sukti iš kur parauti pinigų. Iš darbo išeisiu šimtu procentu, nes nuo skrydžių mane tik dar labiau pykina, plius jiems ten reikalingos idealios figūros merginos. Nė neįsivaizduoju ką darysiu vėliau. Gal paprašysiu tėvų pagalbos, bet į tą rajoną aš tikrai nenoriu sugrįžti. Ten tiek pažįstamų veidų ir prisiminimų, kad dievulėliau. Aš nueinu į virtuvę ir spoksau pro langą, jau gruodžio mėnuo, greitai šventės. Man reikia pasikalbėti su tėvais. Drebančiais pirštais suvedu mamos numerį ir nekantriai laukiu kol išgirsiu jos balsą. Aš jau truputėlį primiršau ispanų kalbą, bet kaip nors susikalbėsim.

-Taip klausau.-Buvo taip keista girdėti jos balsą, mudvi labai seniai kalbėjomės.

-Labas mama.-Kai ji išgirdo mano balsą, kažkaip sunkiai atsiduso. Na nebuvo mano su tėvais santykiai labai idealūs, bet jau daug laiko praėjo nuo mūsų barnių.

-Liucija? Tu ką girta, kad nusprendei po metų su puse man paskambinti. Nesitikėjau, jog prisiminsi, kad mamą turi, bet aš maloniai nustebinta. Meldžiu nesakyk, kad reikia pinigų, nes mums ir taip sunkiai su jais sekasi.-Ji mėgo daug kalbėti ir buvo gana grubaus charakterio. Mane džiugino žinia jog ji nepadėjo ragelio ir vis dar su manimi kalba.

-Ką tu mam, aš gi negeriu pati žinai ir užmiršti tavęs negalėčiau. Norėjau paklausti kaip laikotės? Greitai šventės būtų malonu susimatyti.-Mano balsas skambėjo taip nedrąsiai, kad net pačiai keista pasidarė.

-Pas mus viskas gerai, o tu vis dar su tuo pačiu alkoholiku?-Ji niekad nemėgo Frenko, nes kai aš atsisakiau būti teisininke ir gyventi pagal savo tėvus, jis vienintelis kuris mane palaikė tuo momentu.

-Ne, mudu kaip ir išsiskyrėme. Ką tik. Žodžiu nesvarbu, galiu aš pas jus atvykti per Kalėdas?-Jaučiausi tarsi kalbu pirmą kartą su savo mama, tai taip keista.

-Ačiū dievui! Žinoma, kad gali saulele, kai tik ir tavo brolis atvažiuos. Susitiksit.-Jos tonas akimirksniu tapo švelnesnis.