Naktiniai paukščiai

28.

Pow Liucija.

Saulė spigino mums į veidus ir aš sunkiai pramerkiau akis. Greta manęs gulėjo Martinas, kuris neatitraukdamas akių spoksojo į mane.

-Kažkas ne taip?-Tyliai jo paklausiau ir šis tik nuleido savo akis man ant lūpų.

-Viskas taip, tik mes šiandien vakare išskrendame. Tu man taip ir nepapasakojai kur dabar gyveni.-Jo balso tonas buvo kaip niekad ramus ir tylus. Aš jau norėjau atsakyti jam, kaip išgirdau žingsnius pas mus į numerį. Balsą atpažinau iš karto.

-Liu, norėjau tau...-Pas mus užėjo labai nelauktas svečias vardu Karina. Jos akys staiga susitiko su manosiomis. Vadinasi Martinas vakar nepilnai uždarė duris. Nežinau kas iš mūsų labiau išsigando ji ar aš, bet abi minutę tylėjome nepratardamos nė žodelio. Aš nežinojau ką jai pasakyti. Pakol mes tylėjo savo burną atvėrė Martinas, kuris jau verčiau taip pat būtų tylėjęs:

-Karina, norėjau dar vakar su tavimi pasikalbėti, kad...-Jis atsistoja nuo lovos ir pažvelgia į mudviejų kolegę, kuri nieko nelaukusi jį pertraukia ir meta kaltinimus man ant sąžinės:

-Kaip tu galėjai? Aš maniau, kad mes draugės! Tu sakei, kad jo nekenti ir vos tik man su juo pradėjus draugauti tavo jausmai stebuklingai atgyja! Tu tikra Kalė!-Jai prasideda akivaizdi isterija ir aš išties pasijaučiu kažkuria prasme kalta priešais ją.

-O tu ne ką geresnė! Aš pasakojau, kad man skaudu vien tik apie jį pagalvojus, tai mano geriausia draugė nusprendė susidėti su tuomet buvusiu mano priešu! Tu galvoji man buvo lengva žiūrėti kaip mano geriausiai draugei nusispjaut ant mano jausmų ir ji gulasi į lovą su juo? Ne gana to mačiau kaip restorane flirtavai su kažkokiu diedu ir apie Martiną tu mažiausiai galvojai, tad nevaidink įsimylėjusios kvailelės!-Atrodė mes tuoj viena kitą sudraskysime savo kovingais žvilgsniais ir pagieža. Ji tik sugniaužė kumščius ir vos laikėsi, kad manęs neužsipulti.

-Aš nekenčiu tavęs!-Ji apsisuko ir trenkė iš visų jėgų durimis. Puiku, o man dar su ja teks skristi vienu lėktuvu. Kai ji išėjo aš tik susiėmiau už galvos ir pranykau savo mintyse.

-Aš su ja pasikalbėsiu.-Jis ėmė rengtis savo drabužius, o aš nė nenorėjau keltis iš lovos.

-Kodėl tu neuždarei tų suknistų durų? Ji žinoma paskūs mane ir aš gražiai lėksiu iš darbo. Ačiū tau Marti!-Žinau, kad šioje situacijoje nėra kaltas vienas žmogus, mes visi kalti, Karina taip pat.

-Atleisk, aš nemaniau, kad ji atsibels čia nuo pat ryto. Tu nelėksi iš jokio darbo, šitą aš tau pažadu.-Jis apsivilko drabužius ir su gailesčiu akyse pažvelgė į mane. Aš pakėliau lėtai į jį savo akis ir tylėjau.-Tu ant manęs nepyksti?

-Ne, ji vis vien būtų kažkada sužinojusi. Bet kuriuo atveju mums laikas liautis. Mūsų laukia darbas.-Pakilau nuo lovos ir užsivilkau chalatą. Jis vis neatitraukė nuo manęs akių ir nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. Nespėjau nė sureaguoti kaip jis atsidūrė priešais mano veidą.

-Tu manęs net ne pabučiuosi?-Jo ranka nugulė man ant liemens ir aš pavarčiusi akis į viršų trumpai bakstelėjau jam į lūpas, kas akivaizdžiai jo netenkino.

-Viskas eik. Mes ką tik prisivirėme bėdų, o tu galvoji tik apie vieną ir tą patį.-Patraukiau jo delną nuo savo liemens ir jį tai suerzino dar labiau. Supratęs jog beviltiška su manimi ginčytis jis pats sugriebė mane už skruostų ir įsisiurbė man į lūpas. Man beliko tik atsakyti jam tuo pačiu, bet jau pats laikas būtų liautis. Po kelių sekundžių man pavyko atsitraukti nuo tos traukos ir jis man nusišypsojęs pradėjo eiti link išėjimo.

-Susitiksim lėktuve. Stiuardese.-Jis uždarė už savęs duris ir aš likau viena. Susikroviau daiktus, apsivilkau uniformą ir kažkaip viduje pajaučiau jog nebenoriu niekur išskristi. Nežinia kaip viskas klostysis Londone. Manęs lauks gyvenimas su Frenku ir aš to kuo toliau tuo labiau noriu vengti. Norėčiau pasilikti čia su Martinu, be jokių kitų pašalinių žmonių, kurie trukdytų mūsų laimei. Tik bėda tame, kad mes patys ir esame tas trukdis. Vienas iš mūsų nenori keistis ir jam nusispjaut aplamai ant visko, o kitai trūksta drąsos rizikuoti ir viską mesti. Matyt taip jau sudėliota šio gyvenimo. Toliau likusi diena ėjo kaip ir buvo planuota. Mes autobusu atvykome į oro uostą. Ten įlipome į lėktuvą ir mes ruošėmės skrydžiui pakol dar nepradėjo laipinti keleivių. Aš ėjau pro sėdimąsias vietas ir tikrinau ar visur viskas tvarkoje, kaip staiga išgirdau už savęs Kelo balsą:

-Liucija, sustok.-Jis privertė mane sustoti ir aš atsigręžiau į jį su savo rūsčiu žvilgsniu.

-Stoviu Kelai, ko nors norėjai?

-Taip, norėjau atsiprašyti už vakar. Aš buvau girtas ir nelabai suvokiau kaip elgiuosi. Na, bet aš nieko bloga nenorėjau. Tu tiesiog mano kolegė ir aš norėjau tave apsaugoti...-Netrukus į mūsų pokalbį įsikišo ir dar vienas iki gelmių pažįstamas vyriškas balsas.

-Apsaugoti nuo ko?-Už Kelo nugaros pasirodė Martinas, kuris buvo šiek tiek suirzęs. Mano nuojauta nujautė kažką negero ir aš norėjau užbaigti šiuos pokalbius.

-Martinai, tu darbo neturi? Kelai, viskas gerai aš viską suprantu, aš nepykstu ant tavęs.-Pažvelgiau į juos abu, o tie įsitaisė vienas kitam į akis.

-Nuo tokio mulkio, kuris keičia moteris kaip kojines. Sakiau tau prie jos nesiartinti, tau kitų kekšių maža? Išgama!-Griežtas jo pareiškimas Martinui ir čia tik pradeda kilti įtampa, kuri gali baigtis labai liūdnai. Martis žengia žingsnį į priekį ir sugniaužia kumščius, tarsi tuoj gerai jam vožtelės.

-Rink žodžius paršeli, nes taip ir norisi tave dar kartą gerai pamokyti. Vėl gulėsi ligoninei ir galėsi verkti. Tu išvis kaip drįsai ją bučiuoti?-Jis sugriebė Kelą už marškinių apykaklės ir man pasidarė baisu.

-Paleisk jį! Aš nemažas vaikas, galiu ir pati išsiaiškinti. Arba tu jį paleidi, arba aš daugiau gyvenime su tavimi nesikalbėsiu.-Tvirtai jam pareiškiau.

-Mes dar išsiaiškinsime. Šūdo gabale.-Jis galiausiai manęs paklausė. Vos išvengėme dar vienų muštynių. Jis numetė į mane savo nepasitenkinimo pilną žvilgsnį ir sukandęs dantis nuėjo pas save į saloną. Mudu su Kelu vėl likomės vieni ir jis jau norėjo man kažką sakyti kaip aš staigiai jį pertraukiau:

-Klausyk, aš tau atleidau. Viskas. Gali eiti.-Apsisukau ir nuėjau nuo jo. Kaip sakoma bėdos po vieną nevaikšto. Jos visada tave užplūsta netikėtai ir visos. Atrodė tarp vaikinų įtampa baigėsi, bet tarp manęs ir Karinos panašu, kad tik pradėjo augti. Ta tyčia praeidama pro mane trenkėsi savo pečiu man į ranką.

-Kekšė.-Ji sumurmėjo man ir aš nebe išlaikiusi pastūmiau ją taip, kad ta nukrito ir dar labiau norėjo su manimi konflikto.

-Ne per daug sau leidi?-Atsistojau priešais ją gulinčią ir ji nieko nelaukusi pakilo ant kojų.

-O tu?...

Rytoj bus kita dalis jei mano protas neužmirš jos įkelti😚