Naktiniai paukščiai

25.

Pow Liucija.

Kvailesnio dalyko turbūt tikrai nebūsiu dariusi. Jiems tikrai pasimaišė protelis, kitaip to paaiškinti negaliu. Man derėtų su jais neiti, bet vos tik pagalvoju jog Martinas eis, užsimanau ir aš. Noriu būti šalia jo, kiek tik įmanoma dažniau. Staiga mano dėmesį patraukė tuksenimas į duris ir aš nieko nelaukusi nuėjau jų atidaryti.

-Kelai?-Nustebau jį čia matydama. Buvau net apie jį užmiršusi, po paskutiniojo karto kai jis buvo paguldytas į ligoninę. Nuo jo sklido alkoholio kvapas, o jis pats vos stovėjo ant kojų.

-Aš žinau tiesą Liucija...-Jis sumurmėjo nuleidęs galvą žemyn. Man buvo šiek tiek baugu, jo tokio dar neteko matyti.

-Kokią dar tiesą?-Nesuvokiau apie ką jis kalba, veikiausiai tai tik girti paistalai.

-Jis tavęs nevertas. Jam reikia iš tavęs tik vieno, jis tavęs nemyli. Juk įspėjau tave, kad laikytumeisi nuo jo toliau. Sakyk, kuom jis tave taip sužavėjo? Kuom jis geresnis už mane?!-Jis pakėlė savo paraudusias akis ir aš stipriai pasimečiau jo žodžiuose. Jam jau visai protas pavažiavo.

-Apie ką tu šneki? Kelai, tu girtas, o rytoj mes išskrendame. Eik išsimiegok ir nustok man priekaištauti. Aš nekalta, kad tu susapnavai kažkokį sapną, kur kažkas geresnis už tave. Būk geras eik į savo numerį.-Jau norėjau uždaryti duris kaip jis naglai įsiveržė pas mane į vidų.

-Tu būsi mano.-Man nė nespėjus sureaguoti tas įsisiurbė į lūpas. Viduje jaučiau tokį pasišlykštėjimą, kad net bloga pasidarė.

-Kokios aistros čia pas jus! Net man karšta darosi!-Išgirdau iki gelmių pažįstamą vyrišką balsą ir iš visų jėgų atstūmiau Kelą nuo savęs, tas girtas vos nenukrito ant grindų. Aš pakėliau akis į tarpdurį stovintį Martiną ir pasijaučiau be proto kvailai. Dabar jis gali susidaryti labai blogą apie mane nuomonę, kuri būtų visiškai klaidinga.

-Tai ne tai apie ką tu pagalvojai.-Nusivaliau lūpas, kurios ir taip liko išterliotos nuo lūpdažio. Asilas tas Kelas, nesitikėjau iš jo tokių veiksmų. Visą vakarą sugadino.

-Žinai, aš apie nieką ir nepagalvojau. Tiesiog visiems kalbi kaip myli savo sužadėtinį, o laižaisi su svetimais vyrais. Liucija, aš tikrai nustebęs, kad taip puikiai moki meluoti.-Jis atsirėmė į tarpdurį ir susidėjo rankas ant krūtinės. Jo akyse žibėjo kažkokia liepsna, kuri po truputį geso.

-Dar kartą kartoju, tu viską ne taip supratai. Jis pats įsiveržė pas mane į kambarį ir ėmė bučiuoti.-Akies krašteliu pažvelgiu į Kelą, kuris atrodo pradeda miegoti stovintis. Dar tas bjaurus nuo jo sklindantis kvapas, maniau apsivemsiu.

-Taip, taip, taip žinoma. Kaip visada, visi tave bando išprievartauti, pabučiuoti ir tame nėra nė trupučio tavo kaltės. Aš viską supratau, bet dabar ne apie tai. Atėjau pasakyti, kad mes laukiame tavęs apačioje. Kai baigsi su juo dulkintis ateik.-Jo veido išraiška staiga tampa žvėriška ir jis garsiai užtrenkia duris man prieš nosį. Mane be proto žeidė šitie jo žodžiai ir aš vos laikiau savo emocijas. Tikrai norėjau sudraskyti tą ant kojų vos pastovintį girtuoklį. Manyje sukilo toks pyktis, kad aš sugriebiau jį už parankės ir ištempiau pro duris.

-Daugiau tavęs akyse nenoriu matyti. Suknistas narkomanas!-Užtrenkiau duris ir nuėjau link vietos kurioje mes visi susitarėme susitikti. Jei atvirai nebesinorėjo kur nors eiti. Man gėda pažvelgti jam į akis. Jis viską ne taip suprato ir man be galo apmaudu dėl to. Nusileidusi į apačią išvydau kaip man nusišypso Karina, o greta jos stovi paniuręs Martinas, kuris nė nepažvelgė į mane.

-Pagaliau. Aš jau buvau išsiuntusi Martiną tavęs ieškoti.-Atsiduso draugė ir mes tarsi paauglių būrys stovėjome spoksodami vienas į kitą savo paslaptingais žvilgsniais. 

-Mieloji, tavo draugė buvo užsiėmusi tenkindama savo žvėriškus poreikius. Dabar jau neesmė, turime eiti, vėliau mudu taip pat turėsime daug ką nuveikti vieni.-Jo ranka nusileidžia jai ant užpakalio ir aš nusuku savo akis į šoną. Dabar jis pradės naują žaidimą.

-Klausykit, aš čia pagalvojau gal geriau nueikime į kino teatrą. Liucijai, nepatinka tavo idėja Martinai, beje ir man nelabai. Kaip jums mano naujas planas?-Ji pažvelgia tai į mane, tai į jį.

-Aš už.-Tyliai atsakiau Karinai ir vėl pažvelgiau į jį. Tas truputėlį patrypčiojo vietoje ir galiausiai sutiko su mūsų nauju pasiūlymu. Taigi mes visi pėsčiom patraukėme į kino teatrą.  Aš tarsi atstumtas asmuo ėjau jiems iš paskos ir stebėjau kaip jis visą laiką su ja flirtuoja. Manyje ėmė kilti kažkoks pyktis, jis specialiai tai darė, kad atkeršyti man už nieką. Galiausiai mes atėjome iki bilietų kasos. Beliko tik išsirinkti filmą.

-Na ir kokią nesąmonę išrinksit?-Sumurmėjo Martinas ir atsidusęs spoksojo į švieslentę su filmų sąrašu. Mudvi su Karina atidžiai peržiūrėjome variantus ir galiausiai vienbalsiu nusprendėme eiti į kažkokią romantišką melodramą. Vienintelis tarp mūsų buvęs ''džentelmenas'' sumokėjo damoms už bilietus ir nupirko spragėsių. Mes jau stovėjome prie kino salės kaip staiga Karina pareiškė:

-Jei jūs nieko prieš aš nueisiu į tualetą.-Ji nieko nelaukusi išbėgo, lyg jai pasidarė bloga. Na, o mudu pasilikome vieni ir neapsėjome be komentarų.

-Na ir kaip tau jis? Gerai išdulkino?-Jis pasitaisė marškinių apykaklę ir atvirkščiai nei visada, nė kiek nesišypsojo.

-Aš tau jau sakiau, kad tarp mūsų nieko nebuvo. Atvirkščiai, nei tarp tavęs ir Karinos. Tau aš tikrai patarčiau patylėti, nė žodžio tau nesakiau, kai išvydau judu jachtoje lovoje. Taip, kad jei aš ir Kelas dulkinomės, koks tau skirtumas?-Apsauginis patikrino mūsų bilietus ir mes įėjome į kino salę.

-Man nepatinka, kai liečia mano daiktus. Jis už tai susimokės ir rytoj neišskris.-Jo toks tvirtas pareiškimas privertė mano visą kūną apšalti.

-Nedrįsk vėl su juo muštis. Aš ne tavo nuosavybė, per daug sau leidi. Turėk omenyje, kad Londone manęs laukia vestuvės ir mūsų keliai greitai išsiskirs.-Pačiai buvo skaudu sakyti tokius žodžius, bet tai buvo karti realybė su kuria privalau susitaikyti. Jį matyt paveikė mano tokie žodžiai ir ant mano riešo nugulė tvirtas jo delnas, kuris atitraukė mane atgal.

-Tu mano ir tos vestuvės nieko nereiškia. Skaityk, kad aš būsiu tavo košmaras, kuris net po vestuvių įlįs pas tave į lovą ir gerai pamokys šitą nepaklusnią mergiūkštę.-Jis pažvelgė į mano lūpas ir aš jam tik nusišypsojau, tarsi priėmiau viską juokais.

-Tu manęs pavydi Martinai?-Iš mano lūpų tai skambėjo gana seksualiai ir jis šiek tiek pasimetė.

-Tai tu manęs pavydi. Aš neturiu konkurentų tavo širdyje, o štai tu manau dar jų sulauksi. Pameni ką sakiau apie savo greitai kintančius jausmus? Ta aistra kuri taip žavi mane, gali greitai užgesti, mieloji.-Jis sušnabždėjo man į ausį ir aš nieko nelaukusi ištraukiau riešą iš jo gniaužtų. Numečiau į jį savo rūstų žvilgsnį ir nuėjau atsisėsti į mūsų vietas. Jis niekados man negalės suteikti tos meilės, kurios man iš jo taip reikia....