Naktiniai paukščiai

31.

Pow Liucija.

Mes stovime prieš visą tą miestą ir atrodo abu nerandame sau vietos. Sakoma, kad jei vienas tikslas sieja žmones jie eina tuo pačiu keliu. Nežinau kokį jis sau tikslą gyvenime išsikėlė, kad mūsų keliai išsiskiria ir vėl susitinka.

-Viską pasakei?-Sutrukdė jis minutę tylos ir aš lėtai pasukau akis į jo pusę. Tiek mudviejų praeita ir vėl grįžta prie to pačio.

-Viską. Nebent tu nori išgirsti ką nors konkretaus. Jei ne, tuomet išklausysiu tavo paskutiniųjų žodžių.-Atrodžiau akimirką bejausmė, bet tik ne jam. Jis pažįsta mane geriau nei kas nors kitas kada nors pažinojo.

-Nenoriu daugiau girdėti žodžių iš tavo lūpų ir neketinu pats kalbėti. Mano paskutiniai žodžiai, o gal ir nepaskutiniai kas čia žino gal vėl susitiksime, skambės taip.-Jis man nė nespėjus sumirksėti sugriebė mane už pakaušio ir prisitraukė prie savo lūpų. Tas bučinys tarsi bandė ištraukti mano visą sielą. Neįmanoma buvo valdyti to kas dedasi širdyje ir aš jam atsakiau tuo pačiu. Man buvo ir gera, ir tuo pačiu bloga nuo dviejų minčių. Viena mintis sukosi kaip gerai jog dabar jis mane pabučiavo ir jog aš jaučiu jo šilumą, o kita mintis buvo apie tai, kad mudu tuojau išsiskirsime labai ilgam, galbūt net su visam. Viskas taip, kaip aš norėjau tada išvydusi jį lėktuve. Martinas atsitraukia nuo mano lūpų, bet tas geismas kurį pajaučiau nė velnio nedingo.

-Atleisk, aš tavęs matyt neišgirdau. Galbūt mums derėtų nueiti į labiau tylesnę vietą.-Gudriai pažvelgiau į jį ir jis puikiai suprato link kur suku. Nereikėjo nei penkių minučių kaip mudu su juo įsiveržėme į kažkokį kambarį. Jis mane prirėmė prie sienos ir ėmė bučiuoti mano kaklą, o jo pirštai pradėjo atseginėti mano marškinėlius.

-Tu vedi mane iš proto.-Jaučiau jo kvėpavimą ant savo odos ir kaip jo rankos atsikratę nuo mano marškinių glamonėja kūną. Viską atiduočiau už šias akimirkas kai mudu esame vieni tamsoje. Šiandien aš kaip niekad ankščiau jo norėjau. Jo delnas ima glamonėti krūtinę ir aš nesulaikau dejonių. Mano pirštai pradeda atseginėti jo švarką. Kambaryje buvo taip tamsu, kad aš net negalėjau įžvelgti jo silueto. Tik jaučiau jo svaiginančius prisilietimus prie savęs. Tokiais momentais negalvoju apie nieką kitą kaip tik jį ir mūsų puikią idilę.

-Martinai...-Suaimanuoju jo vardą kaip pajaučiu jog jis ranka palenda po mano sijonu. Jo pirštai nieko nelaukę atsikrato kelnaičių ir aš pajaučiu šaltį prabėgantį pro nugarą. Aš tarsi jo marionetė, kurią jis valdo savo prisilietimais ir žvilgsniu. Mes tokie stiprūs po vieną, bet trapūs kartu. Sunku pagalvoti apie ateitį, kurioje aš gyvensiu be jo.

-Tikiuosi tavo sužadėtinis žino, jog negrįši šiąnakt namo.-Jis bučiuoja mane į lūpas ir aš rankomis apsikabinu jį per kaklą. Jo rankos šiek tiek pakelia mane nuo žemės ir aš kojomis apsikabinu jį per liemenį. Jis atsargiai tamsoje neša mane link lovos, kurios nelabai buvo įmanoma įžvelgti, bet jis atrodė geba matyti tamsoje ir aš nugara pajaučiau jog atsigulu ant minkštos patalynės. Jo rankos greitai atsikrato viršutinių savo drabužių ir aš pajaučiu jo nuogą kūną priglundantį prie savo odos. Jis pasilenkia arčiau mano veido ir dantimis įsikimba į mano lūpą iš kurios netrukus ima bėgti kraujas. Tai taip neapsakomai malonu, kad net svaigsta galva. Aš delnu liečiu jo kaklą ir leidžiuosi žemyn. Niekados nepamiršiu šio tvirto kūno. Jis bučiuoja mano krūtinę ir aš stipriai užmerkiu akis, tarsi visas pasaulis sukasi aplink mus.

-Maldauju pasakyk, kad mes vėl kada nors netikėtai susitiksim...-Tyliai sušnabždu ir negaliu pilnumoje atsikratyti minties jog po šios nakties pasuksime skirtingu keliu. Kiek mačiau savo tvarkaraštyje daugiau jokių reisų su juo nenusimato, bent jau ateinančius metus.

-Žinoma, tik būsime apsupti kitų žmonių ir patys būsime visai kitokie. Nustebčiau jei daugiau gyvenime tavęs netektų sutikti.-Jo lūpos nusileido ant mano pilvo ir mano kantrybė labai seko. Aš jo be proto norėjau, o jis šiąnakt kaip tyčia nusprendė neskubėti.

-Gaila negalima pažvelgti į ateitį.-Jo delnas tvirtai suspaudė mano šlaunį ir aš išleidau dejonę. Staiga jis pažvelgė į mane ir pradėjo atsikratinėti savo likusių drabužių.

-Jei žvelgtume į ateitį, labai greitai pamirštume dabartį. Kam ta ateitis jei joje, mudu taip ir nesusitiksime.-Jis sugriebė mano rankas ir iškėlė man virš galvos. Netrukus pajaučiau kaip jis į mane įeina ir stipriai sukandau apatinę lūpą. Mudviejų abiejų širdys atrodė akimirką plaka tuo pačiu ritmu. Aš ėmiau giliau kvėpuoti kaip jis ėmė judėti pirmyn ir atgal. Kartais atrodo jog mes esame vienas ir tas pats asmuo. Rodos galime suprasti ir be žodžių.

-Ach...Nesustok...-Iš mano lūpų išėjo vis garsesnės aimanos. Nemaniau jog aš vėl taip prarasiu dėl jo sveiką protą. Dar paauglystėje užsimezgęs romanas taip toli mudu atvedė ir galbūt nuves dar toliau. Man nereikia nieko apart jo, vis taria man mano širdis, bet net ja aš negaliu pasikliauti.

-Tu man reiški viską. Prašau pasilik.-Jo šnabždesys man į ausį ir aš tikrai netenku savo tvirtos valios. Aš nežinojau ką jam ir atsakyti, kažkaip per daug ir nesureikšminau jo žodžių. Daug laiko mudu su juo užsiiminėjome tais imtiniais dalykais. Negalėjome vienas kitu pasisotinti. Net neįsivaizduoju kieno čia buvo kambarys, bet iki ryto jis tikrai priklausė mums. Diena kaip visuomet yra mokestis už nuostabią naktį. Bent jau pas mus taip gaunasi.

Na ir žinoma išaušus rytui aš pramerkiau akis, jis vis dar miega. Geriau jo nežadinsiu ir tyliai išeisiu. Nei aš, nei jis nemėgome kelti kažkokių dramų, todėl jų ir nebus. Apsirengiau savo uniformą ir nepastebėtai dingau iš to pastato. Širdis tiesiog plyšo pusiau, bet taip reikia. Žinau, kad Martinas neužrakino savo automobilio, todėl pasiėmusi iš jo vidaus lagaminą išsikviečiau taksi. Pakol aš laukiau prie gatvės mane kažkas sugriebė grubiai už riešo ir patempė atgal.

-Ir tu man drįsti sakyti, kad aš neturiu sąžinės?-Tai buvo Martinas, kuris beprotiškai atrodė nepatenkintas mano tokiu poelgiu.

-Neapsunkink visko dar labiau. Paleisk mane.-Mano akyse kaupėsi ašaros, kai aš žvelgiau į jį. Aš ištraukiau savo riešą iš jo gniaužtų ir galima sakyti pati pradėjau mirti viduje.

-Ko neapsunkinti? Tu net neatsisveikinai. Kodėl tu vėl bėgi nuo manęs?-Jis visai buvo nepanašus į save. Tokio jo dar seniai nemačiau.

-Aš nebėgu, juk mes susitarėme. Liaukis daryti iš šios situacijos burbulą. Tu šimtą kartų permiegi su merginomis ir jas palieki, arba jos pačios susiranda išėjimą. Jas taip pat pradedi vytis?-Man kuo toliau tuo sunkiau darėsi su juo atsisveikinti, bet jau laikas.

-Ne, tu juk žinai, kad aš jaučiu tau šiltus jausmus. Kodėl kalbi taip lyg tu būtum visos kitos?-Aš nusisukau nuo jo ir spoksojau į pravažiuojančias mašinas. Daugiau nenoriu galvoti apie jį, nenoriu net prisiminti jo tokio žvilgsnio. Netrukus man prieš nosį privažiavo mano taksi. Vairuotojas iškarto padėjo mano lagaminą į bagažinę ir aš lėtai atsigręžiau į Martiną.

-Nes aš ir esu visos kitos. O tu esi visi kiti.-Mane apėmė ir pyktis tuo pačiu metu, kaip prisimenu jo visas išdavystes. Man visko buvo per daug ir aš staigiai įsėdau į taksi, kuris netrukus pajudėjo iš savo vietos. Aš pažvelgiau į jį stovintį už lango ir pati netikėtai ėmiau verkti.