Naktiniai paukščiai

9.Tu turi penkias sekundes...

Pow Liucija.

-Liucija, judu atrodėte nepakartojamai.-Sulaukiu Bellos komplimento, kai tik prisėdu prie staliuko.

-Dėkoju.-Šyptelėjau jai ir pažvelgiau į Kelą, kuris vis nenuleido nuo manęs savo akių.

-Tau viskas gerai? Maniau jog tuoj nualpsi bešokdama su juo, bet Bella teisi, judu abu buvote pritrenkiantys.-Grožėjosi mūsų šokiu Kelas. Na, o štai Karina tylėjo nuleidusi galvą žemyn, tarsi kažkas ją stipriai įžeidė.

-Kur Martinas?-Tai viskas ko ji manęs paklausė ir aš tylėdama tik papurčiau pečiais.

-Jei jūs nieko prieš, aš nueisiu paskambinsiu savo sužadėtiniui.

-Žinoma, eik.-Tarė Karina ir aš išėjau į lauką, norėjau įkvėpti gryno oro ir privačiai pasišnekėti telefonu. Pas juos dabar diena, todėl drąsiai skambinu savo išrinktajam, kuris neskuba man atsiliepti. Galiausiai po gan ilgo mano laukimo ir kantrumo išgirdau jo balsą:

-Taip klausau.

-Sveikas, kaip ten pas tave reikalai? Nenuobodžiauji?-Nuleidau galvą žemyn ir spoksojau į asfaltą.

-Norėjau išgirsti tavo balsą ir tu kai tik paskambinai. Viskas gerai, sėdžiu namuose ir laukiu tavęs. Kaip tau kelionė? Neišvargino?-Jo balsas skambėjo keistai, kitaip nei įprastai. Man viduje tai sukėlė kažkokį nerimą ir į galvą ėmė lysti labai įkyrios mintys.

-Kelionė praėjo puikiai, kai tik atvykau dingo visas nuovargis. Klausyk, aš palikau savo spintoje keletą pinigų. Tu negalėtum man juos pervesti į mano sąskaita? Maniškiai jau beveik pasibaigė.-Jam pradėjus mikčioti aš supratau, kad dabar jis pasakys kažką nelabai džiuginančio.

-T-tu kalbi apie tuos tris tūkstančius svarų?

-Taip.-Staigiai atsakiau ir su nekantrumu laukiau jo tolimesnių žodžių.

-Žiūrėk, aš tau juos gražinsiu, bet vakar mes su vyrukais surengėme šiokias tokias lažybas ir mano futbolo komanda netyčia pralaimėjo. Tu tik nesiįjaudink aš tikrai juos gražinsiu, tik dabar jų nelabai yra.-Po jo tokio pareiškimo galvojau mesiu telefoną į žemę, bet susivaldžiau. Kaip jis taip drįso pasielgti?

-Tu pralošei mano pinigus? Ne gana to, tu jų neuždirbi tai dar ir pralošinėji. Frenkai, tu paskutinis idiotas žemėje! Ką aš tavo manymu be pinigų veiksiu svetimoje šalyje? Koks dar gražinimas, tu net nedirbi iš ko tu man juos gražinsi? Gal pasiimsi paskolą kaip praeitą kartą, o po vestuvių ji nuguls ant mano pečių? Jei tu taip galvoji, labai klysti!-Rėkiau ant visos gatvės, greta manęs stovėjo rūkantys vyrai, kurie žiūrėjo į mane, tarsi į pamišėlę.

-Atleisk.-Jo paskutiniai žodžiai ir aš staigiai išjungiau telefoną. Stipriai sukandau dantis ir tramdžiau ašaras, kurios kaupėsi mano akyse. Nenorėjau grįžti į klubą, dabar labiausiai noriu dingti kuo toliau nuo šio viešbučio.

Buvo labai vėla naktis, o aš vaikščiojau jūros pakrante. Bangos sėmė mano pėdas ir vėl jas atleisdavo. Vanduo nebuvo toks jau ir šiltas kaip ir ši naktis. Mėnulis man apšvietė kelią, nė nežinau kiek nutolau nuo viešbučio ir kaip apskritai surasiu kelią atgal. Mano telefonas kaip tyčia išsikrovė. Galiausiai kai pavargau atsisėdau ant smėlio ir žiūrėjau į horizontą. Skendau savo pačios mintyse.

-Kad ir kiek nueisi kilometrų, nuo problemų nepabėgsi.-Išgirdau už savęs iki kraujo pažįstamą balsą ir kai jis prisėdo greta manęs aš atsisukau į jį. Tai buvo Martinas su šampano buteliu rankose. Šį kartą aš buvau per daug susikoncentravusi į savo mintis, todėl jis man nė kiek netrukdė.

-Ką tu čia darai?-Tyliai sušnabždėjau ir mudu abu spoksojome į horizonto liniją, tarsi būtume seni, geri bičiuliai.

-Tą patį, ką ir tu.-Jis atkimšo šampano butelį ir nė kiek nesidrovėdamas jo atsigėrė. Aš apsikabinau rankomis kelius, atrodė jog esu pasaulio krašte, kur galiu rėkti visa gerkle, bet niekas manęs neišgirs.-Nori išgerti?-Prikišo man prieš akis šampaną ir aš visiškai be emocijų paėmusi butelį prisikišau prie lūpų. Jaučiau kaip alkoholis teka mano gerkle, o kūnas atsipalaiduoja.

-Kodėl? Kodėl tau patinka žaisti su kitų jausmais? Negi išties tu toks beširdis?-Puikiai žinojau atsakymus į visus savo klausymus, bet vistiek drįsau paklausti jo pačio nuomonės.

-Aš su niekuo nežaidžiu lėlyte. Juk sakiau, aš moku labai greitai įsimylėti, pagal tave tai nepastovumas ir jausmų painiojimas, bet aš taip nemanau. Tai nėra tiesiog trauka kurią aš jaučiu moters kūnui, tai jausmas. Žinau, tau tai skamba absurdiškai, bet tai yra meilė.-Jis paima iš mano rankų šampano butelį ir gurkštelėja kelis gurkšnius, o aš bandau suvokti ką, jis ką tik pasakė.

-Nesąmonė, meilė taip greitai nepraeina. Tai akivaizdi trauka seksui ir nieko daugiau. Jei išties myli, toks jausmas nepraeina per kelias sekundes.-Jei kas nors man prieš keletą metų būtų pasakęs jog aš su juo sėdėsiu ir kalbėsiu apie meilę, tikrai nebūčiau patikėjusi. Nors mūsų praeityje buvo kur kas daugiau niuansų apie kuriuos nesinori pasakoti ir prisiminti.

-Matyt aš visai kitaip ją jaučiu, juk mes nejaučiame meilės vienodai. Visi skirtingai ir skirtingiems žmonėms. Na pavyzdžiui tu, manai jog myli savo sužadėtinį, bet išties tai ne meilė, o vienatvės baimė. Todėl tu jį išlaikai, ruoši jam valgyt, žodžiu jis tau kaip vaikas. Todėl brangi Liucija, man rodos tu pati dar nežinai, kas yra toks jausmas kaip meilė.-Jo žodžiai mane dar labiau varė į neviltį, juk jis visiškai teisus ir nė ginčytis neverta. Aš tiesiog nuleidau galvą žemyn ir užmerkiau akis.

-Gal geriau palikime šią temą ramybėje, užteks mums vienas kitą tyrinėti.

-Tu teisi.-Staiga jis pakyla nuo smėlio ir ima nusirenginėti. Ką po velniais jis sugalvojo? Žiūriu į jį ir suvokiu kaip stipriai mes padauginome alkoholio. Jo rūbai krenta ant smėlio vienas po kito ir galiausiai jis lieka vien su apatiniais.

-Ką tu darai?-Nedrąsiai žvilgčiojau į jį. Nors buvo tamsu ir šviesą suteikė tik už daugybės metrų esanti gatvė, bei mėnulis, vis vien mano girtos akys sugebėjo nužiūrinėti jo taip sakant idealų kūną. Ant jo kairio šono buvo tatuiruotė, gerai nesugebėjau įžiūrėti kas ten parašyta, bet ten tikrai buvo kažkoks užrašas.

-Einu maudytis. Gal ir tu prisijungsi? Vanduo puikiai nuplauna, net ir vidines žaizdas. Aišku niekas jų geriau negydo už alkoholį, bet patikėk verta išbandyti jūros bangas, o ypač naktį.-Jaučiau jog kuo labiau į jį žiūriu tuo labiau mano akys neatsitraukia nuo jo kūno. Už tokio vaikino, visos merginos jaučiasi, kaip už sienos, dabar aš matyt pradedu suprasti Karinos pasirinkimą.

-Tu juokauji? Vanduo šaltas ir plius kokie bepročiai maudytūsi naktį?

-Tokie kaip mes.-Jo šelmiška šypsena veide nieko gero nežadėjo. Priėjęs prie manęs jis paėmė mane ant rankų ir nešė link jūros. Aš žinoma bandžiau priešintis, bet man nelabai gavosi.

-Baik, nuleisk mane ant žemės! Na gerai, eisiu su tavimi tik prašau nemesk manęs į jūra su suknele!-Ėmiau rėkti kaip maža mergaitė ir jis sustojo.

-Tu turi penkias sekundes nusivilkti suknelę.-Pastatė mane ant kojų ir aš suraukusi nosį pirštais atsiseginėjau suknelę....