Naktiniai paukščiai

12.Niekšas...

Pow Liucija.

-Visą šį laiką tu žaidei su mano kantrybe ir dabar už tai atsiimsi. Šį kartą tavęs brangioji, nepasigailėsiu.-Delnais tvirtai įsikimbu į kėdės kraštus, nuo jo staigių judesių mano papilvėje. Jis visai išsikraustė iš proto ir nesiruošia sustoti.

-Baik...Aplink pilna žmonių.-Vos sugebu sumurmėti, o jam tai nė motais, jis neturi nei gėdos, nei sąžinės. Laikausi iš paskutinių jėgų, kad sulaikyti aimanas ir apskritai visus tuos plūstančius jausmus, kurie mane užlieja.

-Visiškai teisingai balandėli, jų čia nemažai, todėl pasistenk dejuoti kuo tyliau. Tau labai pasisekė jog Kelas šiuo metu nusisukęs į kitą pusę plepa su tuo vyriškiu.-Aš sukandu dantis ir jaučiu kaip jis šypsosi matydamas, kaip kankinuosi. Jo judesiai po stalu tuojau pasieks piką ir gali būti jog nesuvaldysiu savęs.

-O Dieve...-Jaučiu kaip pasiekiu viršūnę ir užmerkiu akis atlošdama galvą atgal. Kūną, tarsi nukrato elektra. Jo ranka staiga atsiduria savo vietoje ir aš sunkiai valdau savo kvėpavimą. Širdis trankėsi be proto stipriai.

-Nieko nesakyk, aš žinau jog tau patiko.-Jis įsipylė į savo taurę šampano, o aš staigiai pakilau iš savo vietos ir nuėjau iki moterų tualeto. Kas po velniais ten buvo? Kokia aš kvaiša, reikėjo iškarto patraukti jo ranką. Šaltas vanduo apglėbia mano delnus ir aš šiek tiek atsigaunu. Lėtai pakeliu galvą aukštyn ir pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje. Ar tai galima vadinti neištikimybe? Ne, tai jis pats prie manęs priekabiavo, galėčiau ir pareiškimą ant jo parašyti. Aš negalėčiau išduoti Frenko, turėdama sveiką protą ant pečių. Pasitaisau savo suknelę ir grįžtu atgal prie stalo.

-Kur tu buvai dingusi?-Pasigirdo Kelo klausimas man ir aš netrukus išgirdau kaip kitoje pusėje šnekučiuojasi Martinas su Karina. Nežinau kodėl, bet ausys tarsi įsitempė ir girdėjo tik jo balsą. Jis jai kažką pasakoja apie pinigus, nė neįsivaizduoju kodėl tai mane domina. Tai jų reikalai, ne tavo Liucija.

-Niekur, tiesiog nuėjau iki tualeto. Kažką praleidau?-Pažvelgiau Kelui į akis ir jis tiesiog papurtė galvą į šonus.

-Ne, nieko nepraleidai. Išskyrus kelias kalbas apie tolimesnius reisus, bet manau tau tai ne taip aktualu.-Jis staiga švelniai paguldė savo delną ant mano rankos, kurią laikiau paguldžiusi ant stalo. Atvirai tariant aš šiek tiek pasimečiau ir staigiai nuleidau savo ranką žemyn.

-Tuomet puiku.-Šyptelėjau lūpos krašteliu ir sėdėjau nuleidusi galvą žemyn. Netrukus mano dėmesį patraukė vieno iš viršininkų kalba:

-Neseniai prie mūsų komandos prisijungė nauja kolegė. Liucija, gal tarsite keletą žodelių?-Jis pažvelgė į mane ir aš nieko nelaukusi atsistojau. Atvirai kalbant nė nežinojau ką pasakyti, į mane spokso visi sėdintys prie šio stalo. Netgi Martinas liovėsi plepėjęs su Karina.

-Man išties labai malonu, dirbti su daugybe profesionalų ir aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šias oro linijas. Tikiuosi su visais ir toliau puikiai sutarti.-Mano žodžiuose buvo tiek daug melo, net pati nusistebėjau kaip puikiai moku meluoti ir apsimesti labai laiminga. Laukiu nesulaukiu, kai pereisiu į naujas avialinijas ir nebematysiu jo daugiau gyvenime.

-Jei galima, aš irgi tarsiu kelis žodelius apie mūsų naujokę.-Martinas pakilo iš savo vietos ir man net rankos suvirpėjo. Tik jo liežuvio čia ir trūko.-Mano manymu, čia yra kur kas daugiau naujokių kurias reikėtų pristatyti. Nesuprantu, kodėl jūs susidomėjote būtent šia nepadoraus elgesio mergina? Juk ji nė nesugeba normaliai atlikti savo darbo ir laisvu metu, tik ir ieško kaip suvilioti įtakingus vyrus pas save į lovą. Jos tėvams turėtų būti labai gėda.

Klausiausi sukandusi dantis, jo kvailo šmeišto. Ko jis siekia? Veikiausiai pažeminti mane visų akivaizdoje. Deja, su šiuo savo sakiniu peržengė visas įmanomas ribas.

-Pasprink.-Pasiėmiau nuo stalo taurę su šampanu ir tėškiau jam į veidą. Nelaukiau kas bus toliau ir tiesiog išėjau lauk iš to restorano. Gaila, kad nežinau kaip grįžti atgal į viešbutį, o plius ir pinigų kišenėje beveik nebeliko. Tarsi pats likimas eina prieš mane.
Staiga pajaučiau kaip mane sugriebia už riešo ir atitraukia atgal.

-Tau visai stogas pasimaišė? Aš dabar per tave visas šlapias. Kokius cirkus ten krėtei? Čia tau ne vaikų darželis.-Jo delnas buvo be proto stipriai suspaudęs mano riešą. Bandžiau išsilaisvinti nuo jo gniaužtų, bet viskas beviltiška.

-Man? Tu nors kartą gali nustojąs žeminti kitus, joks idiotas nedrįs manęs šitaip žeminti, o juo labiau tu. Aš ne ta su kuria tu darysi ką nori ir kada nori. Įsikalk tai į savo kvailą galvą!-Jo žvilgsnis nenusileido nuo manęs nei akimirkai ir jis jau norėjo kažką man išrėžti, kaip netrukus mūsų idilę sutrukdė Kelas.

-Paleisk ją!-Jis pribėgo ir atstūmė nuo manęs Martiną. Aš susiėmiau už riešo, kurį be galo skaudėjo nuo jo prisilietimo.  Kelas, tarsi praradęs baimės jausmą atsistojo priešais Martiną ir tarp jų su kiekviena sekunde kilo įtampa.

-Klausyk, bandai būti didvyriu? Žinok ne laiku ir ne vietoje.-Jis žengė žingsnį į priekį ir jie abu spoksojo vienas kitam į akis. Aš aišku sustingusi žiūrėjau kas bus toliau, tikiuosi jie nepradės peštis.

-O man kai tik atrodo, kad laiku ir vietoje. Neturi teisės elgtis taip su moterimi.

-O kaip aš su ja elgiuosi? Mes tiesiog šnekučiavomės ir tu čia įsikišai, net nežinodamas viso scenarijaus, kurį mūsų miela Liucija mėgsta žaisti. Taip, kad dink iš čia.-Jis pastūmė Kelą taip, kad šis vos nenukrito. Jau matau jog turėsiu įsikišti, nes geruoju nekvepia. Atsistojau tarp jų į vidurį ir atsisukau į Kelą.

-Kelai, viskas gerai. Mudu su Martinu tiesiog kalbėjomės ir dabar kai viskas aišku, galime grįžti atgal prie stalo.-Bandžiau nuraminti įtampą. Laimei, jis buvo geras vaikinas ir sutiko su mano pasiūlymu.

-Taip, tu teisi eime. Mums nereikia konfliktų.-Jaučiau kaip jo delnas nugula ant mano liemens ir jis vedasi mane vidun. Martinas liko stovėti už mūsų nugarų, tarsi kažko laukia. Atvirai tariant man jo buvo šiek tiek gaila, bet iš kitos pusės taip jam ir reikia.